Napoleono Bonaparto karo nusikaltimai

Oponentai Napoleoną dažnai vadino "korsikietišku monstru". Šiandien, nacių ir naujųjų laikų imperialistų nusikaltimų fone, šis apibrėžimas skamba kaip poleminis perdėjimas. Tačiau Bonaparto gyvenime buvo daugybė veiksmų, leidžiančių jį priskirti karo nusikaltėlių kategorijai.

Verta priminti, kad tikroji Napoleono pavardė rašoma ir tariama itališkai-korsikietiškai - Buonapartas. Būdama nėščia su būsimuoju imperatoriumi, jo motina slėpėsi kalnuose nuo prancūzų, kurie žudė nugalėtus nepriklausomos Korsikos šalininkus.

Kilmingumą Buonapartų šeimai užpuolikai vis dar išsaugojo, o tai suteikė Napoleonui galimybę baigti karo mokyklą ir tapti Prancūzijos kariuomenės karininku. Tačiau net ir pavardę suprancūzines, Prancūzijos ilgą laiką jis nelaikė savo tėvyne.

Priešai rojalistai

Iškalbingas epizodas, įvykęs 1792 m. birželį, kai paryžiečiai, užėmę karaliaus rūmus, užmovė Liudvikui XVI ant galvos raudoną kepuraitę ir privertė jį gerti "už tautos sveikatą".

Napoleonas, išsakydamas savo nuomonę apie tai, kas įvyko, aktoriui Talmai, tarsi atsiskirdamas nuo prancūzų, pasakė: "Jūsų karalius tikrai yra kretinas".

Talma paklausė: "Ką jūs darytumėte jo vietoje?". Napoleonas buvo kategoriškas: "Įsakyčiau užtaisyti dvi ar tris patrankas ir nušluočiau visą tą šutvę. Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonės bijo patrankų!".

Nuostabų politinės kovos receptą Napoleonas panaudojo 1795 m. spalio 5 d., kai jam buvo pavesta malšinti rojalistų (karaliaus šalininkų) pasirodymą Paryžiuje.

Tiesa, jis turėjo ne dvi patrankas, bet gerokai daugiau, ir labai sumaniai jas išdėstė siaurose gatvėse, kad šoviniai geriau pjautų bendrapiliečius nei dar nesukurti kulkosvaidžiai.

Sukilėliai neteko mažiausiai 300 žuvusių vyrų - dvigubai daugiau nei žuvo Kruvinojo sekmadienio dieną, kuri pakirto Nikolajaus II reputaciją. Tačiau Napoleono reputacija visai nesumenkėjo: priešingai, jis buvo laikomas "stipria asmenybe".

Pasiimkite jį - viskas jūsų!

Po rojalistų pralaimėjimo Napoleonas buvo paskirtas vadinamosios Italijos armijos, turėjusios saugoti Prancūzijos sienas nuo Apeninų pusiasalio, vadu. Apie puolimą šioje teritorijoje niekas negalvojo, nes dėl korupcijos ir vagysčių logistika buvo visiškai žlugusi. Manoma, kad Napoleonas prispaudė logistikos ir rangovų uodegas, ir atrodo, kad net kažkas buvo priremtas prie sienos, tačiau jokių šią nuomonę patvirtinančių faktų niekas nepateikė.

Jaunasis generolas problemą išsprendė kitaip, paskelbdamas charakteringą kreipimąsi: "Prancūzijos kareiviai! Jūs nuogi, jūs basi, jūs alkani; prieš jus karalystės, prieš jus visa Europa: eikite, imkite - viskas jūsų!".

Nuo tada Bonapartas vadovavosi principu "Karas maitina karą", kuris praktiškai reiškė, kad iš užkariautų tautų reikia atimti viską, kas būtina. O vargšams italams buvo parengtas dar vienas įsakas: "Skelbiu, kad visi kaimai, nepaklūstantys Prancūzijos įstatymams, pripažįstami sukilėliais. Generolai turi sudeginti šiuos kaimus ir sušaudyti visus, kurie ras ginklų".

Napoleonas tuo metu jau jautėsi labiau prancūzas nei korsikietis. O kadangi visi prancūzai didesniu ar mažesniu laipsniu yra estetai, jis konfiskavo meno kūrinius Prancūzijos ir savo naudai, kas buvo kartojama ir vėlesniuose žygiuose. Bonaparto bendražygiai pasekė jo pavyzdžiu, ir netrukus į naujosios "revoliucinės diduomenės" rūmus ėmė plūsti grobstomų vertybių srautas.

Tai, ko nebuvo galima atimti, paprasčiausiai buvo grobiama, ir dažnai barbariškumas būdavo pateisinamas kokiais nors ideologiniais principais. Pavyzdžiui, būdingas bažnyčių ir vienuolynų pavertimo arklidėmis būdas buvo siejamas su kova su "religiniais prietarais". Pavyzdžiui, viena iš arklidžių buvo įrengta Milano vienuolyno refektoriuje, kurio sieną puošė garsusis Leonardo da Vinčio paveikslas "Paskutinė vakarienė". Kareiviai mėtė į paveikslą akmenis ir išdraskė apaštalams akis. Tai, kad šedevras nebuvo visiškai sunaikintas, galima laikyti stebuklu.

Vietos gyventojai, žinoma, buvo nepatenkinti, ir nors iki visiško partizaninio karo neprireikė, nedideli būriai kėlė okupantams rūpesčių. Prancūzai atsakė masiniu teroru. Kaip pažymėjo akademikas Eugene'as Tarle'as: "keli šimtai žmonių buvo sukapoti, o miestas buvo atiduotas tekėti ir plėšikauti kareiviams, kurie žudė visus gyventojus, įtariamus priešiškais ketinimais. Tokios pat žiaurios pamokos buvo duotos ir kitose vietose".

Akivaizdu, kad tiek plėšikaudami, tiek terorizuodami vietos gyventojus musulmoniškame Egipte prancūzai buvo dar mažiau drovūs.

Prancūzų kareivio širdis

Apskritai plėšikavimas buvo priedas prie Napoleono užkariautoms teritorijoms nustatytų kontribucijų.

Egipte jis išplėtė plėšikavimo praktiką, įtraukdamas į ją konkrečius gentainių autoritetą turinčius žmones. Vienas iš jų, toks Sidi Mohammedas El-Koraimas, buvo suimtas ir nužudytas po to, kai atsisakė sumokėti 300 000 frankų ekvivalentą.

Jo nupjauta galva buvo iškabinta visame Kaire su atitinkamais paaiškinimais.

Nenuostabu, kad 1798 m. spalį Kairo gyventojai sukilo ir Napoleonas vėl pakartojo Paryžiaus patirtį - prieš beveik neginkluotus sukilėlius, o kartu ir vaikus, senelius bei moteris, panaudojo artileriją.

Gatvių mūšiuose žuvo apie 5 000 žmonių, po to prasidėjo egzekucijos, kurių metu per dieną buvo nužudoma iki 30 žmonių.

Manykime, kad Napoleonas čia galėjo remtis tuo, jog kalbama apie sukilimo malšinimą ir, kaip sakoma, "miškas kertamas, skiedros skrenda".

Tačiau visuotinai priimta karybos praktika numatė, kad pasidavusiam pagal priešo garbės žodį bet kuriuo atveju turi būti išsaugota gyvybė. Napoleono nevaržė tokios konvencijos.

1799 m. kovo 7 d. jo kariai užėmė Jafos tvirtovę. Jau puolimo metu prancūzai ėmė plėšti ir žudyti vietos gyventojus (beje, daugiausia krikščionis). Kaip prisiminė vienas iš karininkų, "įžengę į miestą, kareiviai ėmė naikinti tiesiogine prasme visus, kas pakliuvo į jų rankas. Buvo plėšiami namai ir parduotuvės... Norint nupiešti čia vykusias bjaurias scenas, reikėtų naudoti labai tamsias spalvas".

Apie 4000 gynėjų pasidavė, žinoma, pažadėję pasigailėti. Tada jie buvo nuvesti į jūros pakrantę ir išžudyti, iš dalies nuskandinant, iš dalies sušaudant, iš dalies - durtuvais. Tas pats karininkas pažymėjo, kad, vykdant šią egzekuciją, "prancūzų kareivio širdis sustingo iš sielvarto". Bandydami save paguosti, prancūzai sugriautą miestą pavertė turgumi, kuriame pardavinėjo savo grobį ir net prieš tai išprievartautas moteris.

Vėliau Napoleonas pateikė du Jafos įvykių pateisinimus. Užpuolimo žiaurumą jis aiškino tuo, kad gynėjai nukirto jiems atsiųstam parlamentarui galvą. Dėl belaisvių žudynių jis teigė, kad daugelį jų prancūzai prieš tai buvo paėmę į nelaisvę ir paleidę, davę garbės žodį. Tačiau net jei patikėtume Napoleono argumentais, vis tiek neįmanoma patikėti, kad visi 4 tūkst. belaisvių buvo tokie smurtautojai.

Palyginimui, rusai, susidūrę su panašiais žodžio sulaužymo atvejais, tokius "pasikartojančius" kalinius siųsdavo į kalėjimą arba į Sibirą, bet jų nežudydavo. Barbarai-s.

Tai buvo blogiau nei nusikaltimas. Tai buvo klaida

Vargu ar labiau nei žiaurumas kare amžininkus šokiravo žiaurumas, su kuriuo Napoleonas elgėsi su atstovais tų, kuriuos galima vadinti "elitu" - iki pat monarcho kraujo turinčių asmenų.

1804 m. vasarį Paryžiuje buvo atskleistas rojalistų sąmokslas, kuriuo pasinaudojęs Bonapartas žudė ir su senais politiniais varžovais, į sąmokslą neįsitraukęs.

Susižavėjęs jis įsakė pagrobti iš su Prancūzija besiribojančios Vokietijos kunigaikštystės Badeno teritorijos ten gyvenantį nuverstos Burbonų dinastijos atstovą kunigaikštį Engieną.

Matyt, kunigaikštis neturėjo nieko bendra su sąmokslu ir apsigyveno Badene, sekdamas paskui savo merginą. Prancūzų dragūnai pagrobė hercogą ir, nepaisant kaltės įrodymų trūkumo, Napoleonas nuteisė jį mirties bausme.

Ši egzekucija sukrėtė Europą ir sukėlė virtinę įvykių, dėl kurių kilo 1805-1807 m. karas, kurį Napoleonas vis dėlto laimėjo. Tačiau būtent po šio epizodo Bonapartui ir užsitikrino "Korsikos pabaisos" vardą.

Mat kunigaikštis priklausė šeimai, kurią prancūzas Napoleonas turėjo pagrindo laikyti priešais. Tačiau buvo ir kitų Burbonų - ispanų, kurie nuo 1796 m. buvo ištikimi iš pradžių revoliucinės Prancūzijos, o paskui Napoleono imperijos sąjungininkai. Dėl šios sąjungos Ispanija patyrė daug sielvarto nuo britų, įskaitant pralaimėjimą prie Trafalgaro.

1808 m. Ispanijos princas Ferdinandas bandė nuversti savo tėvą Karolį IV. Bonapartas pažadėjo išspręsti konfliktą pakviesdamas tėvą ir nepaklusnią atžalą į Bajoną. Ten jie buvo suimti, o Napoleonas paskelbė savo vyresnįjį brolį Juozapą Ispanijos karaliumi.

Dėl to per šalį nuvilnijo liaudies karas - Guerilla.

"Tai buvo blogiau nei nusikaltimas. Tai buvo klaida", - taip apie Enghieno kunigaikščio bylą arba skandalą Bajonoje kalbėjo Talleyrand'as arba Fouché.

Bet, žinoma, pagrindinė Napoleono klaida buvo žygis Rusijoje, kur jis taip pat pasirodė esąs gana pabaisa.

Ką reikėjo daryti?

Dar prieš žygį Napoleonas žadėjo, kad geriausi jo kariai užkariavo Ispaniją, o Rusiją užkariaus "lenkų kraujas".

Tačiau vien lenkų kraujo jam nepakako. Trečdalį jo surinktos Didžiosios armijos sudarė prancūzai, antroje vietoje pagal skaičių buvo vokiečių kontingentai, o 60 000 lenkų kontingentas buvo tik trečioje vietoje (tačiau viršijo italų kontingentą).

Rusai šiai kariuomenei buvo pristatomi kaip "barbarai", o tai išprovokavo Europos "kultūros siautėjus" elgtis ne visada būdingai net barbarams.

Žudynės ir plėšimai vyko įspūdingesniu mastu nei Italijoje ar Ispanijoje. Tradicines barbarų akcijas su bažnyčių griovimu daugeliu atvejų lydėjo kunigų žudynės.

Išvykdamas iš Maskvos Napoleonas įsakė susprogdinti Kremlių, ir šio nusikalstamo įsakymo nepavyko įvykdyti tik todėl, kad dalį uždegtų vytelių užgesino lietus, o kitas užgesino likę gyvi maskviečiai. Susprogdinti užtaisai iš dalies sugriovė Arsenalą, apgadino Fasado rūmus, Filareto priestatą, komendanto rūmus ir Senato pastatą.

Didžioji armija, virtusi plėšikų būriu, tempė viską, kas turėjo kokią nors vertę, nors beveik niekas nieko netempė, nes iš 450 000 karių, kampanijos pradžioje peržengusių sieną, grįžo apie 25 000.

Daugiau nebuvo laikomasi jokių "karo taisyklių" karo veiksmų. Gyventojams, įtariamiems pagalba partizanams, buvo vykdomos egzekucijos, dažnai pačiu žiauriausiu būdu. Pavyzdžiui, Bogorodske du buvo sušaudyti, du pakarti už kojų, o vienas apipiltas aliejumi ir sudegintas gyvas.

Kalinių žudymas tapo įprastu reiškiniu. Štai fragmentas iš vieno iš Napoleono generolų Philippe'o de Ségur atsiminimų: "Imperatoriškoji kolona artėjo prie Gžatsko; ji buvo nustebusi, kad pakeliui sutiko ką tik nužudytus rusus. Įspūdinga buvo tai, kad kiekvieno iš jų galva buvo sudaužyta visiškai vienodai, o kruvinos smegenys buvo išbarstytos šen bei ten. Buvo žinoma, kad priekyje žygiuoja du tūkstančiai rusų belaisvių ir kad juos lydi ispanai, portugalai ir lenkai..."

Seguras čia nėra visiškai nuoširdus. Tuo metu Didžiojoje armijoje ispanų ir portugalų jau praktiškai nebebuvo, nors lenkai, žinoma, galėjo surengti tokias žudynes. Tačiau mažai tikėtina, kad prancūzai nedalyvavo.

Buvęs ambasadorius Rusijoje Armandas de Kolenkuras (Armand de Colencourt) išreiškė pasipiktinimą tuo, ką matė. Toliau Seguras rašo: "Napoleonas niūriai tylėjo, tačiau kitą dieną žudynės liovėsi. Jie apsiribojo šių nelaimėlių pasmerkimu mirti iš bado už tvorų, kur jie buvo varomi nakčiai kaip galvijai. Be abejonės, tai buvo barbariška, bet ką daryti?"

Napoleonas nešė rusams "vakarietiškas vertybes". Tik kokias?

1839 m. Rusijoje lankęsis Astolfas de Kustinas savo knygoje, tapusioje rusofobų "biblija", aprašydamas viename iš fragmentų prabangų relikvijorių su Sergijaus Radonežiečio relikvijomis, su akivaizdžiu apgailestavimu pastebi "Napoleono kareiviai čia būtų galėję gerai pavalgyti". Iš karto matyti, kad šį žmogų gerai apkarpė Vakarų civilizacija.....

Haičio sukilimas

1802 m. Napoleono svainis generolas Šarlis Leklerkas (Charles Leclerc) nuslopino vergų sukilimą Haityje. Tų įvykių dalyvis Antuanas Metralis rašė: "Mes keitėme žudymo būdus, kartais vergams buvo nukertamos galvos, kartais jie buvo skandinami su prie kojų pririštu patrankos sviediniu, kartais nuodijami laivuose siera. Naktimis girdėdavosi monotoniški purslai, tai buvo į jūrą metami negyvi kūnai".

Tačiau prancūzams teko palikti Gati, o buvę vergai išžudė visus baltuosius gyventojus.

P.s. Na, kažkas panašaus ... o, kas perskaitė prizas :)