Jorkšyro ragana: motušės Šipton paslaptis

Motušė Šipton - visiškai reali istorinė asmenybė. Uršulė Sugėja (1488-1561) gimė Jorkšyro grafystėje (Anglija). Jos motina Agota mirė gimdydama, tėvas buvo nužudytas, iki mergaitės gimimo likus mėnesiui. Po mergaitės gimimo visi gimdyme dalyvavę žmonės išgirdo ne kūdikio verksmą, o iš po žemių sklindančias keistas garsias dejones. Mergaitė suriko tik po to, kai dejonės nutilo. (paranormal.lt)

Uršulės priežiūra buvo patikėta vienai gerbiamai miesto damai. Kartą dama metų amžiaus mergaitę paliko vieną namuose. Kai ji su draugais ir kaimynais iš mugės grįžo namo, visi jie patyrė nežinomų anapusinių jėgų poveikį. Vyrai prikibo prie skraidančio žarsteklio ir pakibo ore pusės metro aukštyje virš grindų. Moterys buvo priverstos šokti rateliu, vos tik kuri nors pabandydavo sustoti, pajusdavo dūrį, tarsi kažkas adata durdavo į nugarą. Po valandos jėgų netekę šeimininkė ir svečiai pagaliau buvo palikti ramybėje. Tuomet jie pastebėjo, kad niekur nėra mažylės. Lopšys su ramiai miegančia mergaite buvo aptiktas dūmtakyje 4 m aukštyje. Kol mergaitė augo, globėjos namuose ne kartą vyko keisti įvykiai: judėdavo ir skraidydavo baldai, girgždėjo laiptai, kartais tiesiog iš lėkščių dingdavo maistas, ir tai sukeldavo svečių išgąstį. Niekas nesuprato šių reiškinių priežasties, kol kartą rami ir tyli
mergaitė, kuriai jau buvo 8 metai, papasakojo, kad visa tai daro būtent ji. Savo žodžiams patvirtinti ji pademonstravo keletą pavyzdžių.

Būdama 24 metų amžiaus ji ištekėjo už gražuolio Tobio Šiptono iš Jorkšyro, pagimdė tris vaikus ir pagarsėjo kaip pranašautoja „motušė Šipton“. Uršulė grožiu nepasižymėjo, buvo žymiai aukštesnė už vidutinį ūgį, susikūprinusi, nerangių ir kampuotų judesių. Ji nemėgo žirgų ir jodinėjo tik prijaukintais elniais. Moters ektrasensorinius sugebėjimus pripažino netgi jos nedraugai, visi laikė ją gerąja ragana, apie blogus poelgius istorijoje neliko jokių duomenų. Asmeninis motušės Šipton gyvenimas kėlė didžiulį aplinkinių susidomėjimą, aplink ją sklido legendos, ypač apie jos sugebėjimą užkerėti vyrus. Kartą Uršulės kantrybės taurė persipildė ir ji visus savo nedraugus pakvietė į vakarėlį. Vaišių metu visus svečius netikėtai ėmė purtyti šaltis, po to jie buvo pakelti nuo grindų ir išsviesti iš namo lauk, o kiekvieną jų vijosi gnomas. Nukentėjusieji su skundu kreipėsi į magistratą, raganai teko stoti prieš teismą. O juk tuo metu raganos būdavo deginamos ant laužo! Motušė Šipton teisėjams ramiu balsu paaiškino, kas gali atsitikti, jeigu ji nebus palikta ramybėje. Po to ji sušuko magiškus žodžius: „Upraski, kviečiu Stagnicijaną Helovėjų!“. Po šių žodžių pasirodė sparnuotas drakonas ir išsinešė moterį iš teismo salės. Teisėjai pagalvojo, kad bus ramiau, jei motušė Šipton bus palikta ramybėje. Sis įvykis netgi aprašytas XVI amžiaus Anglijos kronikose. Motušės Šipton namas išliko iki mūsų dienų, Nersboro miestelyje jis yra viena ir pagrindinių įžymybių turistams pritraukti.

Motušės Šipton pranašystės buvo populiarios tiek dar jai pačiai būnant gyvai, tiek ir po jos mirties. Pavyzdžiui, ji išpranašavo garsųjį didžiulį 1666-ais metais Londone įvykusį gaisrą. Kai žinia apie gaisrą pasiekė princą Rupertą, šis šūktelėjo: „Išsipildė Šipton pranašystė!“ Pirmoji didelio populiarumo sulaukusi knyga apie raganą buvo išleista 1684 m. Ričardo Hedo knyga „Motušės Šipton gyvenimas ir mirtis“ buvo populiari iki XVIII amžiaus vidurio. Jokių tikslių datų apie jos pranašystes neišliko. XIX amžiaus viduryje politikai atkreipė dėmesį į moters pranašystę apie tai, kad po to, kai bus pastatytas „Krištolo namas“, prasidės karas tarp pagonių ir turkų. 1851 m. pasaulinei parodai Londone buvo pastatyti „Krištolo rūmai“ - paviljonas iš stiklo ir plieno, o netrukus prasidėjo Rusijos ir Turkijos karas. XIX antroje pusėje pranašystės sukėlė daug triukšmo, nes jose buvo kalbama apie telegrafo ir traukinio išradimus. 1862 metais Hedo knygą papildė ir iš naujo išleido Čarlzas Hindlis, kuris neblogai iš to uždirbo. Hindlio knygoje buvo eilutės apie pasaulio pabaigą 1881 metais. 1873 m. Hindlis, mokslininkų priremtas prie sienos, prisipažino, kad pranašystę apie pasaulio pabaigą 1881 metais jis pats sufabrikavo. Tačiau tai paniškų nuotaikų Anglijoje nesusilpnino. Iki šiol nėra aišku, kokius pakeitimus
į motušės Šipton pranašystes įrašė knygose Hedas ir Hindlis.

Be jokios abejonės, jie yra motušės Šipton bendraautoriais, nes jos pranašystės buvo parašytos senąja anglų kalba, kuri buvo paplitusi iki Šekspyro. Hindlis išvertė tekstus, o verčiant kartais pateikiama tokia interpretacija, kuri visiškai iškreipia esmę. Ši problema gerai žinoma Nostradamo pranašysčių aiškintojams. Kartais vienas ir tas pats katrenas priskiriamas visiškai skirtingoms epochoms ir šalims. Naujos motušės Šipton pranašystės atsirado mūsų laikais. Pranašysčių tekstai buvo atsiųsti į kelių žurnalų redakcijas. Kaip teigia viena redakcija, skaitytoja, panorėjusi išsaugoti savo anonimiškumą, prieš 30 metų atsiuntė savo senųjų rankraščių interpretaciją. Yra teigiama, kad rankraščiai buvo saugomi vienoje Sidnėjaus (Australija) bibliotekoje molinėje vazoje uždarytame kambaryje, kaip ir kiti seni dokumentai, neskirti plačiajai visuomenei. Skaitytoja teigia, kad jai pavyko pavogti rankraščius ir juos iššifruoti. Redakcija pirmąsias ištraukas išspausdino 1990 m., o pilną versiją - 1993 m. Šių eilėraščių autorystės, panašu, nustatyti neįmanoma.

Konkuruojantis žurnalas „Skeptikų pasaulis“ (JAV) pabandė demaskuoti falsifikatą. Tačiau pasirodė, kad nurodytos bibliotekos sąrašuose, padarytuose 1921 m., tikrai yra „XVI amžiaus manuskriptai, kaip manoma, priklausantys raganos Šipton plunksnai“. Tuo metu bibliotekos darbuotojai juos klasifikavo kaip „folkloro šaltinį, neturintį istorinės ar mokslinės vertės“. Nuo to meto jokiuose dokumentuose apie rankraštį neužsimenama. 1995 m., kai buvo atliekamas tyrimas, rankraščio bibliotekoje nebuvo. Kada ir kaip jis dingo, kas jame buvo parašyta - visa tai nežinoma.

Pasaulio pabaigą pranašavo ne vienas pranašas, o artėjant amžiaus pabaigai žmonija tikrai prisimena tokias pranašystes. Dauguma apokaliptinių prognozių ir pranašysčių siejama su apaštalu Jonu. Netgi Nostradamas labai gerai žinojo evangelijos tekstus. Motušės Šipton pranašystėse nėra kitų autorių pranašvstėse populiarių Žvėries, Antikristo, Keliautojo, skėrių ir kitų plagiatų, paimtų iš apaštalo Jono pranašysčių. Išgelbėtais būna ne tikratikiai, o atsitiktinai pasirinkti „šalies pakraštyje, kurioje žydi kaštonai“ gyventojai, jų visiškai neskirstant į šventuosius ir nuodėminguosius. Pranašystėje minimi Aukso amžiaus vaikai ir ateiviai, atvykę „sidabrine gyvate“, iš viso neturi analogų kitose pranašystėse. Įdomi dar viena pranašystė, kurioje aprašomas naujas rojus Žemėje naujoje sausumoje, kuri pakils iš jūros dugno. Gal yra kalbama apie Atlantidą? Žinoma, motušė Šipton buvo išsilavinusi ir galėjo skaityti Herodotą (Anglijoje tuo metu jo veikalai jau buvo išversti iš lotynų kalbos). Tačiau gerosios raganos pranašystėse pirmą kartą paviešinta idėja, kad legenda apie Atlantidą - tai ne praeities metraštis, o atsiminimai apie ateitį.