Kaip uolienos lemia planetų gyvybingumą? Peržengus šią ribą - susidaro mirties spiralė

Vienas iš svarbių procesų, palaikančių Žemės klimatą, yra uolienų dūlėjimas. Anglies dvideginis, esantis atmosferoje, sąveikauja su silikatinėmis uolienomis; judant tektoninėms plokštėms, anglimi prisotintos uolienos nuskęsta gilyn, anglies neturinčios – iškyla, ir procesas tęsiasi. Kuo anglies dvideginio atmosferoje daugiau, tuo procesas greitesnis, tad šių dujų kiekis atmosferoje negali pasikeisti pernelyg sparčiai. O kaipgi kitose planetose?

Naujame tyrime nagrinėjama, kaip erozija priklauso nuo planetos uolienų pobūdžio ir kitų savybių.

Skaitmeniniais modeliais mokslininkai nustatė, kad dūlėjimo sparta priklauso ne nuo konkrečių mineralų, bet nuo uolienas sudarančio jų mišinio. Detaliau išnagrinėję tris uolienų tipus, atitinkančius Žemės žemyninę plutą, vandenynų plutą ir mantiją, jie nustatė, kad žemyninė pluta dūla 10-100 kartų lėčiau, nei vandenyninė.

Taigi, jei kitoje planetoje paviršių dengtų uolienos, primenančios Žemės vandenynų dugną, anglies dvideginį jos galėtų sugerti daug efektyviau net ir labai sausame klimate, kur beveik nėra kritulių, skatinančių dūlėjimą. Įdomu, kad temperatūrai pakilus iki 70 laipsnių Celsijaus, silikatinių kontinentinių uolienų gebėjimas sugerti anglies dvideginį ima mažėti. Tada susidaro mirties spiralė, vis labiau ir labiau kelianti planetos temperatūrą. Tad maždaug 70 laipsnių gali būti riba, atskirianti planetas su klimatu, panašiu į žemiškąjį, nuo Venerą primenančių pragariškų planetų.

Šie rezultatai padės geriau suprasti ir egzoplanetų klimatą, ir galimus gyvybės pėdsakus jų atmosferose.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal. ©University of Bern/Jenny Leibundgut

Šaltinis: Konstanta.lt