Kaip žmonės nustoja būti artimi

Su savo žmogumi ir perpildytame traukinio vagone bus gera bei jauku. Net labai gera. Galima prisiglausti prie savo žmogaus, apkabinti jį. Patogu kaip šaukšteliams aksominiame futliare. Ir sutilpti galima ant vienos sėdynės — ir nieko, vietos užtenka. Kas vyksta aplinkui, nėra labai svarbu.

Susvetimėjimo požymis

O su puikiu, geru, pagarbos vertu, bet ne savo žmogumi net liuksusinio viešbučio apartamentuose sunku gyventi dviese. Visi kito asmens įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis su aušra ar gultis po pusiaunakčio. Įprotis knarkti, net jeigu jis knarkia tyliai. Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia.

Jis ištiesia kojas ir nuolat kliūna. Ir be perstojo plepa. Arba tyli kaip statula… Nėra kur dėtis nuo to žmogaus net milžiniškuose apartamentuose. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir švysčioja prieš akis. Ilgam užima vonią.

Ankšta ir nejauku, Net tada, kai einame greta vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti ir žengia ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Tenka laukti jo arba žingsniuoti per greitai, kad neatsiliktume…

Tikriausiai ne mūsų žmogus išgyvena tuos pačius jausmus: įtampą, suvaržymą, nepatogumą ir varginimą. Tačiau elgiasi taip pat mandagiai ir neišsiduoda. .. Ir laukia, kol, kankinimas artimu bendravimu pasibaigs, net jeigu mes kartu atostogaujame Žydrojoje pakrantėje. Arba kartu dirbame viename kabinete. Ar kartu važiuojame viename automobilyje.

Nesvarbu kur, bet kokia priverstinė būtinybė būti kartu slegia mus, jeigu šalia yra ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo karu mes net nepastebime, kai šalia yra mūsų žmogus. O mes — jo. Taip ir važiuotume visą gyvenimą kartu susiglaudę. Ir gyventume kartu, kol traukinys neatvyktų į galinę stotį. Ilgai, ilgai…

Tai yra svarbiausias savo žmogaus požymis — mums ne ankšta kartu. Ir niekas neerzina, neslegia, nevargina.

Patarimas moterims

Pirmoji ir svarbiausia bendravimo su vyrais taisyklė — nieko nekomplikuokite. Ir jeigu prasidėjo susierzinimas, vadinasi, kažkas ne taip. Mes nutolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu pradeda slėgti, o ne gelbsti nuo pasaulio vargų.

Pirmas požymis, kad mes nustojame būti «savi» — susierzinimas , nepatogumas, nejaukumas. Nesvarbu, kur — vagone ar prabangiuose apartamentuose. Taip prasideda nutolimas ir susvetimėjimas.