Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » 2020 » Spalio » 21

Kodėl gąsdina besikeičiantis mirties veidas?

Suvokti mirties neįmanoma neišsiaiškinus, kas yra gyvybė. O šiuolaikiniai mokslininkai tvirtina, kad gyvybė tėra materija. Ar tikrai? Juk visos pasaulio kultūros tiki, kad egzistuoja neapčiuopiama žmogaus esybė, kuri tęsia būtį tuomet, kai kūnas atgula amžinojo poilsio. Apie mirties suvokimą, jos natūralumą ir mistiškumą pasakoja filosofas, okultinių mokslų daktaras Leopoldas Malinauskas.

Kalbant apie mirtį dažniausiai viliamasi, kad tai ne pabaiga. Kodėl žmogus visada viliasi tęsinio? 

Universali doktrina teigia, kad siela yra nemirtinga. Beveik visi su tuo sutinka ir susitaikė, kad kol egzistuoja pasaulis, tol siela keliauja iš kūno į kūną. Tačiau dar senovės Egipte buvo iškelta vardo amžinybės idėja. Pasak egiptiečių, po žmogaus mirties likdavo energinis antrininkas Ka, siela Ba ir vardas Ren. Ka išsisklaido per 40 dienų, Ba iškeliauja, o Ren lieka egzistuoti nepriklausomai nuo anų dviejų elementų. Neįmanoma žinoti, kiek kartų jau persikūnijo Jėzaus Nazariečio, Napoleono Bonaparto sielos, tačiau visi žino šiuos vardus. Persikūnijusi siela įgauna kitą pavidalą ir net pamiršta, kas ji buvo. Čia kyla idėja, kad miršta ir kūnas, ir siela, o ilgiausiai išsilaikęs galiausiai miršta ir vardas. Visos kultūros tiki, kad nelikus fizinio kūno, atsiskiria subtili substancija – siela. Kelionė laukia būtent jos.

Koks tas tęsinys?

Vieniems mirtis yra pabaiga, o kitiems – tik kelionės pradžia. Pusė pasaulio žmonių tiki anapusiniu pasauliu ir tuo, kad gyvens kitus gyvenimus turėdami naujus kūnus. O kiti žmonės po mirties viliasi patirti laukimo būseną, po kurios ateis Paskutiniojo teismo diena ir, be abejo, nuosprendis. Visgi nėra vieningos doktrinos apie tai, kas nutinka dvasiai po fizinio kūno mirties. Senovės Egipte tikėta, kad žmogui mirus sveriama jo siela. Ir jei pastaroji ne sunkesnė už plunksnelę, kurią ant svarstyklių padeda deivė Maat, sielos laukia pavojų kupina kelionė per meldų slėnį. Tai sunkus kelias iš vieno pasaulio į kitą. Lietuviai tai vadina kelione iš pilies į anapilį. Apie pereinamąjį laikotarpį kalba ir krikščionys. Anot jų, siela po mirties tiriama, išbandoma ir tik vėliau keliauja į pragarą arba rojų. Dar viena doktrina teigia, kad siela laukdama perėjimo pasirenka savo naują kūną, šeimą ir motiną. Būtų galima teigti, kad aukštesnio sąmonės lygio žmogaus sielai gal ir būtų suteikta galimybė pasirinkti naują gyvenimą, bet tikrai ne visiems. Jeigu būtų suteiktas pasirinkimas, nejaugi tiek daug vaikų gimtų narkomanėms, alkoholikėms, vargingai gyvenančioms motinoms. Paradoksalu, juk didžiausias gyventojų prieaugis yra skurdžiausiose pasaulio vietovėse. Žmogui ir jo sielai yra skirtas likimas, kurį tenka priimti.

Kodėl persikūnijimas vienur trokštamas, kitur neigiamas?

Tik krikščionys neigia reinkarnaciją. Tam įtakos gali turėti mesijo istorija. Lyg ir nepatogu būtų teigti, kad Jėzus Kristus gali persikūnyti. Beje, krikščionys savo mesijo, turinčio senąjį kūną, laukė pasirodant praėjus tūkstančiui metų po nukryžiavimo, krikščionių ekspansija į Šiaurę iš esmės buvo susijusi su Dievo sūnaus paieškomis. Viduramžių krikščionys manė, kad jų Dievo sūnų galėjo pagrobti piktavaliai pagonys, todėl jį troško išvaduoti ir parsivesti į Romą. Tačiau niekas taip ir nerado sugrįžusio mesijo. Dar po tūkstančio metų vėl skelbta pabaiga ir tikėtasi, kad Jėzus Kristus grįš pas tikinčiuosius. Bet katalikai ir vėl nusivylė… O Tibete, atvirkščiai, tikima, kad dvasinis vadovas Dalai Lama persikūnija. Keliaudami po visą šalį vienuoliai ieško vaiko, kuris atpažintų senajam įsikūnijimui priklausiusias knygas, žaisliukus ir kitus atributus. Tibeto kultūra itin susijusi su budizmu, kuriame įsikūnijimas yra trokštamas.

Nors miršta visi, tačiau skirtingos kultūros tai vertina nevienodai. Kodėl?

Antikos pasaulyje į būtį ir nebūtį žiūrėta laisviau. Net savižudybė toleruota. Miestietis, atsiskaitęs su poliaus valdžia, turėdavo teisę baigti savo gyvenimą, o valdžia jam net išduodavo buteliuką nuodų. Žmogus, išgėręs nuodų, ramiai laukdavo gyvenimo pabaigos ir dar spėdavo duoti paskutinius nurodymus žmonai, vaikams bei tarnams. Iki aušros jo kūnas sustingdavo, o tada jau būdavo sudeginamas. Įsigalėjus krikščionybei, kuri tiesiogiai susijusi su hebrajų mitologija, žmogaus ir jo mirties santykis pasikeitė iš esmės. Netgi požiūris į kūną pasikeitė ne į gerąją pusę. Romėnai itin puoselėdavo savo kūnus, juos prižiūrėdavo, masažuodavo, kaitindavo termose. Vyrai didžiuodavosi puikiais liemenimis, juos puošdavo šarvais. O krikščionims jų kūnai – tai dvasių kalėjimai, todėl jie turi būti suvargę, badaujantys ir nuplakti rimbais. Nėra reikalo jų puoselėti ir net prausti – jie juk traukia nusidėti. Senojo Testamento idėjos nugulė ir Naujajame. Jos atkleidžia, kas laukia krikščionių po mirties. Graikai ir romėnai nežinojo, kas yra rojus ir pragaras. Jie tikėjo tik dangiškuoju ir požeminiu pasauliais. Nors visur sutinkama Aristotelio dualistinė pasaulio samprata, tačiau skirtingai nei antikos gyventojams krikščionims nenurodyta, kur yra dangus, o kur pragaras.

Ar šiuolaikinė visuomenė gręžiasi nuo katalikiškai griežto kūno ir mirties vertinimo?

Krikščionys nemylėjo savo kūnų, todėl natūraliai siekė greičiau iškeliauti į anapusinį pasaulį pas Kūrėją. Jaunuoliai užsidarydavo į vienuolynus, pasmerkdavo savo kūnus kančioms. Jie ir būdavo laidojami greta įrengtose kapinaitėse. Tačiau ne tik vienuolynuose, bet ir visur kitur gyvenimas viduramžiais buvo labai sunkus, paženklintas ligų, bado ir skurdo. O katalikų prietarai visa tai tik dar labiau sustiprindavo. Liepta išgaudyti mieste kates, kurios iš tikrųjų galėjo užkirsti kelią žiurkių platinamam marui. O dabar vėl įsigali kūno puoselėjimo tradicija, organizuojamos olimpinės žaidynės, rūpinamasi kūno grožiu ir ištverme. Visuomenė vėl tampa hedonistinė.

Ar krikščionybė įvedė ir vyraujantį laidojimo būdą?

Anot P. Aries knygos „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ (1993 m.),doras krikščionis troško būti palaidotas šalia kankinio, o vėliau greta šventojo. Viltasi, kad kankinio artumas, jo šventa erdvė suteiks saugumo, o gal net pagelbės prisikėlimo dieną. Itin tikintis krikščionis viliasi prisikelti turėdamas senąjį kūną, todėl priešinasi organų donorystei. Katalikų bažnyčia labai ilgai draudė deginti kūnus, remdamasi doktrina, kad sudegintieji klaidžios tamsybėse iki prisikėlimo dienos. Todėl tampa aišku, kad egzistuoja tam tikras gyvenimas mirusiesiems, veikiausiai skaistykloje. Dabar jau leidžiama kremuoti mirusius krikščionis ir nekalbama apie tai, kad kūnų sudeginimas rodo pomirtinę nebūtį.

Anksčiau mirtis būdavo natūrali kaita ir žmonės artimuosius ne laidodavo, o palydėdavo. Dabar mirties bijoma. Kada tas lūžis įvyko? 

Tai besikeičiančio mirties veido įrodymas. Ir pakito jis per labai trumpą laiką. Jeigu XX a. viduryje dar buvo įprasta mirti namuose, tai dabar vienintelė tinkama mirties vieta yra ligoninė. O artimiesiems mirus namuose šeimynykščiai sulaukia daug nemalonumų. Anksčiau mirtis buvo giltinė su dalgiu, o dabar yra klinika su vamzdeliais, pypsinčiais aparatais, svetimomis paklodėmis. Šis pokytis įvyko vos per XX a. Keičiasi ir laidojimo tradicijos. Šiais laikais niekas takelių nebarsto eglišakėmis ir artimieji neneša karstų. Be to, ir šarvojama ne namuose, kur anksčiau būdavo rūpestingai uždangstomi visi blizgūs paviršiai, ant ilgų medinių suolų susėsdavo artimieji… To jau šiuolaikinėje visuomenėje nėra. Anksčiau vaikai iš arti matydavo visą gyvybės ciklą: pradėjimą, gimimą ir mirtį. Dabar tai laikoma neestetiška, todėl slepiama.

Ar mirtis tikrai tokia neestetiška, o gal tiesiog per daug asmeniška, kad ją vertėtų rodyti?

Ankstyvaisiais viduramžiais pati mirtis buvo mažas spektaklis. Žmogus nusiteikdavo mirčiai, sukalbėdavo maldą ir nutildavo. Mirštančiojo kambaryje susirinkdavo šeima, tarnai, giminaičiai arba net žmonės iš gatvės ir visi laukdavo, kada prasidės paskutinė kelionė. Tik vėliau, atsiradus higienos sampratoms, gydytojai pradėjo reikalauti, kad į vieną mažą patalpą nesusirinktų tiek daug žmonių. Juk tai iš tikrųjų gali paspartinti ligonio mirtį. Apie paslaptingą žmogaus troškimą išvysti mirties procesą šnekama ir dabar. Juk avarijų vietose visada susirenka būrys žmonių, kurie nesąmoningai apspinta mirusįjį ratu. Yra daugybė versijų, kodėl žmonės taip elgiasi. Tikima, kad mirties akimirką išsiskiria itin daug energijos, o ji traukia gyvuosius, kurie ja minta. Tai vyksta dabar ir vykdavo prieš tūkstantį metų. Laidotuvių teatrališkumas kinta, jos tampa kamerinės. Dalyvauja vis mažiau žmonių, o vaikai dažnai iš viso atribojami nuo mirties, našlaičiai net neturi galimybių atsisveikinti su motinomis ar tėvais, ypač jeigu yra mažamečiai.

Ar tokia atsisveikinimo su mirusiuoju kaita svarbi?

Šiais laikais per laidotuves neverkiama, nes tampa nepriimtina rodyti skausmo ir kančios, o jausmų protrūkis netgi vertinamas kaip emocinio nestabilumo ženklas. Iš tiesų reikėtų apraudoti mirusįjį. Rauda – paskutinis nurodymas sielai, nes jos žodžiais sielai papasakojama, kas nutiko ir ką ji dabar turi daryti. Visos pakeltos tonacijos veikia ir gyvuosius. Dabar leidžiant karstą į duobę kalbama, o ne raudama. Visos laidotuvių kalbos skirtos mirusiesiems, o ne gyviesiems. Mirusiojo sielai pasakomas jo vardas, išėjusysis paminimas geruoju, o siela nuraminama. Mirtis apipinta tam tikrų taisyklių. Visada svarbios pirmosios 40 d. po mirties. Per šį laiką siela turi iškeliauti, jeigu jai nepavyksta to padaryti, klajoja Žemėje drumsdama įprastą tvarką. Ypač dažnai neramių sielų pasirodo greta masinių mirties vietų. Labai ryškus pavyzdys – nacių koncentracijos stovyklos. Virš jų sklando tarsi debesėliai. Sielos matosi, ypač leidžiantis saulei, itin sutemus būna vėlių metas.

O gal gyvenimo pabaiga per daug mistifikuojama? Juk tikima pranašiškais ženklais, nuojautomis ir net galimybe užuosti mirtį.

Mirtis – visiškai neištyrinėta samprata, o gal net esybė. Tačiau svarbiausia, kad ji nepasiduoda tyrinėjimams. Vos tik mokslininkai kažką aiškiau pradeda suvokti, jų tyrimus sunaikina gaisras arba jie tiesiog dingsta. Visa apimanti mirtis paliečia ir vabalėlį, ir galaktiką. Bandydamas suprasti, kas gi yra ta visa apimanti neišvengiamybė, žmogus tampa silpnas, ir jo ateina pasiimti pati mirtis. Todėl ir yra frazė, kad nemiršta tik pati mirtis.

Žmonės bijo radikalių pokyčių. Kita vertus, niekas nežino, kas iš tikrųjų vyksta po mirties, nes iš anapusinio pasaulio dar niekas negrįžo ir nepapasakojo. Nors sulaukus tam tikro amžiaus mirties jau laukiama natūraliai. Be abejo, jaunystėje, kai keliami gyvenimo tikslai, mirtis nelaukiama ir nereikalinga. Tačiau sulaukę brandaus amžiaus žmonės trokšta pakeisti savo būvį. Kita vertus, kuo asmuo vyresnis, tuo daugiau kartų jam teko susidurti su mirtimi. Palytėti mirties lengviau su ja susitaiko. Bėgant laikui suvokiama, kad gyvenimas yra sudegintas, jog tai natūrali pabaiga. Bet mirtis beveik visada užklumpa netikėtai. Žmogaus gimimo ir išėjimo akimirkos nuo jo nepriklauso, todėl ir mėginimai apgauti mirtį ar ją nuspėti menkai ką keičia.

Kasmet vis daugiau jaunesnių žmonių patys nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Ar savižudybė rodo pasidavimą, o gal kaip tik gyvenimo nugalėjimą? 

Kai koks nors žmogus ryžtasi baigti gyvenimą, visada ieškoma priežasties. Tačiau pirmiausia reikia skirti pasitraukimą iš gyvenimo pjaunantis venas vonioje ar užsineriant virvę ant kaklo ir pasiaukojantį išėjimą kovojant už kažką svarbesnio. Kovoje žuvęs žmogus paaukoja brangiausią, ką turi, savo gyvastį. O savižudybė – visiškas savo gyvybės nebranginimas arba beprotiškas nuovargis. Daugelis kultūrų, išskyrus krikščionybę, skatina aukotis ir atsiduoti. Odino kultas Skandinavijoje diegė kariams, kad jauno vyro mirtis su kalaviju rankoje bus vertinga. Tad jaunas pasiaukojęs karys gaus puikų gyvenimą Valhaloje, į kurį jam padės patekti valkirijos. O jei ramiai ir ne itin oriai baigs gyvenimą lovoje, tuomet pomirtiniame pasaulyje negyvens šlovingai. Jauniems musulmonams žadamas puikus pomirtinis gyvenimas su mergelėmis. Bet tik tuo atveju, jeigu pavyks nužudyti bent devynis „netikėlius“. Yra daug kultūrų, kurios ragina jaunus žmones aukoti savo gyvybes dėl tikslo. Tačiau šiais laikais pasitraukimas iš gyvenimo, kai gyvybės siūlas nutraukiamas dėl nelaimingos meilės arba lošimo skolų, tėra bėgimas, o ne tikslo siekimas.

Lietuviai pirmauja savižudybių skaičiumi. Kokia gali būti to priežastis?

Savižudybė – labai stiprus aktas. Jį reikėtų tyrinėti, nes kelia pavojų lietuvių nacijai. Būtina atsakyti į klausimą, kodėl būtent lietuviai taip dažnai žudosi. 1 000 tautiečių per metus nusižudo, o dar 30 000 jų išvyksta iš Lietuvos. Ar žmonės tai daro savo noru, o gal vykdo kažkieno interesams naudingą ir visai tautai padiktuotą programą? O programa yra žmonėms, masėms įteigta idėja. Juk kalbant Adolfui Hitleriui, kuris buvo šveplas ir turėjo ne itin aukštą karinį laipsnį, moterys alpdavo. Teigiama, kad jis šnekėdamas į aplinką išspinduliuodavo tam tikrą energiją, kuri kalbai suteikdavo įtaigumo. Tas pats vyko ir Sovietų Sąjungoje, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl dėl režimo kaltės visos šeimos ir turto netekę žmonės, klausydamiesi per radiją Josifo Stalino kalbos, ašarodavo. O kalbai nutilus nusišluostydavo ašaras ir toliau nekęsdavo diktatoriaus. Į Lubianką uždaryti energetikai tiesiog atlikdavo savo darbą ir ilgus metus įskiepydavo žmonėms meilę didžiajam vadui. Taigi kyla minčių, kad reikia ieškoti transliuotojo, kuris lietuvius ragina žudytis. Labai gali būti, kad lietuvių tauta tiesiog pasirodė per daug vieninga. Juk nepaprastą stiprybę lietuviai pademonstravo ir Baltijos kelyje, ir griaunant Berlyno sieną. Galima teigti, kad būtent Lietuvoje gimė judėjimas, supurtęs visą Sovietų Sąjungą. Labai sunku suprasti, kodėl pasiduoda tie, kurie buvo „perestroikos“ ašis, kurie buvo kovotojai ir dabar turėtų švęsti pergalę.

Idėja apie nemirtingumą visais laikais itin intrigavo žmones, ją gvildeno magai, alchemikai, karaliai, o dabar ir šiuolaikiniai mokslininkai. Ar įmanoma tapti nemirtingiems? O gal su amžinybe nereikėtų žaisti?

Nemirtingumas, kaip prekė, gerai kotiruojamas. Juk atsiranda lengvatikių, kurie užsišaldo ir laukia geresnių laikų. Tačiau labai tikėtina, kad tie geresni laikai niekada neateis. O žmonės ir jų artimieji tik išleidžia milžiniškas sumas laikydami mirusius kūnus siaubingame šaltyje. Tačiau esant pasiūlai atsiranda ir paklausa. Bet galbūt vertėtų pasitelkti kitą idėją, kuri byloja apie tai, kad didžių protų užkasimas į žemę yra žinių švaistymas. Vis dažniau prabylama ne apie kūno nemirtingumą, o apie informacijos išsaugojimą. Dažnai didelį potencialą turintys protai tiesiog nespėja parodyti rezultatų. Vis dėl to nemirtingumas nulemtas to, kaip žmogus gyveno ir ką po savęs paliko. Saugoti kūną nėra prasmės, nes jis labai nepatvarus. Kur kas protingiau būtų pirkti naują drabužį sielai, o nesaugoti senus skarmalus, ieškoti būdų perkelti sąmonę į aukštesnį lygį.

Įdomu

  • Mirtis organus ištinka nevienodai. Greičiausiai žūsta ypač specializuotų organų, kuriuose intensyvus metabolizmas, ląstelės. Pirmiausia apmiršta galvos smegenų žievė. Sustojus kraujotakai, maždaug po 5–8 min. smegenų žievėje prasideda negrįžtami procesai. Paskui žūsta žarnyno epitelioplaučiųkepenųširdies raumenų ląstelės. Šis procesas tęsiasidaug valandų ir dienų.
  • Plačiai paplitusi nuomonė, kad po biologinės mirties lavono plaukai ir nagai gali augti, jau paneigta. Nutrūkus kraujo tekėjimui,plaukų folikulai nustoja augti. Vaizdas, kad mirusiojo plaukai ir nagai pailgėja, susidaro dėl to, jog išdžiūva ir susitraukia aplinkiniai audiniai. Biologinė mirtis yra ilgalaikė ir negrįžtama.
  • Mirtį ir su ja susijusius reiškinius tyrinėjanti mokslo šaka vadinama tanatologija. Prieš du dešimtmečius JAV ir Vakarų Europa išgyveno susidomėjimo mirtimi, kaip mokslo objektu, piką. Jį sukėlė nauji klinikinės mirties tyrimai. Tačiau Prancūzijos tanatologų asociacijos prezidentas Luisas Vensanas Toma teigia, kad iš tikrųjų šiuolaikinis mokslas apie mirtį žino labai mažai būtent dėl to, kad nepripažįsta sielos egzistavimo ir tyrinėja tik fizines mirties pasekmes.
  • Vienas žymiausių mirties nuojautos tyrinėtojų psichologas Williamas Barrettas teigė, kad apie 30 % priešmirtinių vaizdinių yra neapsakomo grožio sodai, dideli platūs vartai ir sudėtingos architektūros rūmai. Visi šie archetipai simbolizuoja gyvenimo kaitą. Apie 80 % priešmirtinę būseną patiriančių žmonių regi ryškias spalvas ir gamtos vaizdus, girdi jausmingą melodiją.
  • Mokslininkų teigimu, priešmirtiniai vaizdai vidutiniškai trunka apie 4 min. 15 % jų tęsiasi 5–12 min., o kai kurie gali trukti net daugiau negu valandą. Trys ketvirtadaliai žmonių, kurių pasakojimai užfiksuoti oficialiose medicininėse ataskaitose, mirė po 10 min., kiti – po poros valandų.
  • Lietuviai, kaip ir kitos senosios tautos, turėjo „Mirusiųjų knygą“, tik ji buvo ne rašytinė, o perduodama iš lūpų į lūpas. Skirtingai nei kiti lietuviai, pamokymus ne perpasakodavo, o perduodavo melodingu ritmu – raudodavo raudas. Tai itin padeda susikoncentruoti, nes mokslininkai išsiaiškino, kad mirštant padidėja jautrumas ritmui ir melodijai.
  • Mokslininkai pastebėjo, kad transportu, kuriam lemta patirti avariją, keliauja maždaug 25 % mažiau keleivių negu įprastai. 2004 m. sudužus dviem lėktuvams Rusijoje nustatyta, kad juose buvo užimta tik pusė vietų, nors paprastai šiems reisams pritrūksta bilietų.
  • Amerikietis sociologas Jamesas Statonas, išanalizavęs 250 lėktuvo katastrofų, nustatė, kad tų reisų lėktuvuose buvo užimta tik 61 % vietų.
  • Anot vienos teorijos, mirties nuojauta – viena iš ateities regėjimo formų. Žmogus staigiai priima sprendimą, apie kurį iš anksto nė nepagalvoja. Tik vėliau paaiškėja, kad tai buvo tam tikras ženklas smegenims, atkeliavęs iš ateities.

Šaltinis priekavos.lt

Įvertink šį straipsnį. Prieš tai pakomentuodami, arba parašykite patys! Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį. Norite sužinoti daugiau, sutikite gauti naujienas arba pasidalinkite spausdami .
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Galima rašyti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
27.11.2020 laikas 21:40 Mums užsimenama, kad gruodžio 25-ąją Kalėdų nebus?
Tačiau CNN ir kita puiki žiniasklaida nusprendė šio fakto nepastebėti ir susitelkė ties keistu, pavyzdžiui, žaisliniu stalu, prie kurio sėdėjo prezidentas per spaudos konferenciją ir ėmė juokauti šia tema

Skaityti daugiau

27.11.2020 laikas 16:28 Atsiradus „koronai“, išnyko gripas?

Oficialiai nuo spalio 1 d. Lietuvoje prasidėjo gripo sezonas. Tačiau statistika rodo, kad šiemet sergamumas gripu - daug mažesnis nei pernai. Tiek dabar, tiek metų pradžioje, kai Lietuvą pasiekė koronavirusas, sergančiųjų gripu ir ūminėmis kvėpavimo takų infekcijomis buvo mažiau nei įprastai. Sut...

Skaityti daugiau

27.11.2020 laikas 16:07 Mokslininkai ką tik aptiko žaibus, vadinamus „superboltais“
Kartkartėmis Žemė mums primena, kad ji gali išlaisvinti įsiutusią energiją. Mokslininkai ką tik aptiko žaibus, vadinamus „superboltais“ – intensyvius žaibus, kurie šviečia net 1000 kartų ryškiau nei įprasti žaibai....

Skaityti daugiau

26.11.2020 laikas 22:14 Šis vaistas yra pagamintas tik iš 3 ingredientų, tačiau tai žymiai pagerins jūsų sveikatą!
Šis vaistas buvo išrastas Vokietijoje. Gėrimas susideda iš česnako, citrinos, imbiero ir vandens. 3 paprastų maisto produktų derinys labai teigiamai veikia sveikatą ir bendrą organizmo būklę. Bet svarbiausia, kad šis gėrimas gali išgydyti užsikimšusias arterijas, sumažinti cholesterolio kiekį kraujy...

Skaityti daugiau

26.11.2020 laikas 21:46 Kaip pašalinti druskos sankaupas nuo kaklo
Druskų nusėdimas ant kaklo vadinamas kaklo stuburo osteochondroze. Dėl to, kad kaklo stuburas yra labai svarbi kūno dalis, šios srities sutrikimai sukelia rimtus viso organizmo sutrikimus. Kaklo sritis yra kraujagyslių ir nervų, kurie maitina kaklo, veido ir kaukolės audinius, koncentracijos vieta....

Skaityti daugiau

26.11.2020 laikas 21:02 Druskų nusėdimas ir pašalinimas - vynuogių lapų užpilas, liepų nuoviras
Kaip žinote, su amžiumi druskos kaupiasi sąnariuose, o tai sukelia sąnarių uždegimą, skausmą ir apriboja aktyvius judesius. Bet yra gana paprastas ir malonus liaudies receptas druskos nusėdimui sąnariuose.

Skaityti daugiau