Tikėjimas į reinkarnaciją arba gyvenimas po mirties

Ar gali būti nemirtinga žmogaus siela? Ir kiek gyvenimų jis gali pragyventi? Jei žmogus gyveno anksčiau, tai kaip sužinoti kuo jis buvo praeityje?

Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad žmogaus sąmonėje yra tam tikras psichikos sluoksnis, kuris koncentruoja įvairius išgyvenimus ir emocijas: džiaugsmą, liūdesį ar pyktį. Jei žmogus yra normalios būsenos, tokie išgyvenimai yra tarsi suvaržyti tam tikrų apsaugos mechanizmų, kurie neleidžia jiems išeiti į paviršių – akivaizdžiai pasireikšti. Tačiau tam tikrais atvejais šios emocijos išsilaisvina. Rytų šalyse jau daug šimtmečių ir net tūkstantmečių yra praktikuojamas būdas pasiekti neįprastą sąmonės būseną dėka kvėpavimo pratimų komplekso – pranajamos, kuri reiškia savo energijos savikontrolę. Tai leidžia ne tik atsikratyti daugelio ligų, bet ir įgyti naujų žinių apie pasaulį ir save.

Visiškai neseniai Amerikos psichiatras Stanislavas Grofas (Stanislav Grof) po daugelio metų tyrimų padarė išvadą, kad žmogaus sąmonė yra šiek tiek kitokia, nei įprasta manyti. Be to, jis kategoriškai atmeta nusistovėjusią, atrodytų neginčijamą, nuomonę, kad žmogaus mintys yra smegenų veiklos produktas. Jo žodžiais paprastai tariant, sąmonės veikla – tai kažkas panašaus į televizoriaus darbą. Juk niekas net nemano, kad visos programos yra kuriamos tiesiog jame – aparate. Mokslininkas teigia, kad tas pats yra ir su mūsų mintimis. Žmonės įpratę manyti, kad mintys gimsta smegenyse todėl, kad įvykus traumai, pažeidus atskiras smegenų žievės dalis, atsiranda sąmoningos veiklos sutrikimai.

Bet smegenų aktyvumo ir sąmoningos žmogaus veiklos priklausomybė nėra įrodymas, kad visų žmogaus minčių, idėjų šaltinis yra būtent smegenys. Stanislavas Grofas teigia, kad žmogaus sąmonė – tai neribotas informacijos laukas, sąveikaujantis su visomis neorganinėmis ir organinėmis gyvybės formomis nenustatytų, nežinomų kanalų pagalba.

Žmogaus proto-sąmoningumo struktūra yra labai sudėtinga – egzistuoja neatrastos erdvės, kurias mokslininkai vadina matricomis. Jos yra atsakingos ne tik už istorinę informaciją apie senovės epochas, bet ir išsaugo duomenis apie kosmosą. Pasak Grofo, paveikti hipnozės poveikio, kuris aktyvuoja šias matricas sąmonėje, jo pacientai prisiminė seniai išnykusių senovės kultūrų tradicijas, kalbas, iki smulkiausių detalių nupasakodavo architektūrą, aprangą ir gyvenimo būdą žmonių, kurie gyveno prieš tūkstančius metų.

Pasak mokslininko, pagrindinis jo tyrimų tikslas yra suteikti žmogui galimybę pažvelgti į save iš amžinybės perspektyvos, siekiant įrodyti, kad laimę galima pasiekti tik atskleidus dar neišnaudotas ir neišsenkančias jėgas, kurios egzistuoja žmogaus sąmonės gelmėse. Bet Stanislavas Grofas neapsiribojo vien hipnozės tyrimu, jis naudojo ir stiprų haliucinogeną LSD. Pacientai, būdami paveikti narkotinių medžiagų, prisimindavo savo praėjusius gyvenimus, išsamiai nupasakodavo istorinio laikotarpio, kuriame gyveno, smulkmenas. Tačiau įdomiausia yra tai, kad šiuos pasakojimus apie istorijos epochų realijas dažnai patvirtina mokslininkai istorikai.

Apskritai, reikia pažymėti, kad pasaulyje yra šimtai ar net tūkstančiai žmonių, kurie teigia, kad jie patyrė reinkarnaciją. Jie kalbėjo apie save kaip apie visiškai skirtingas asmenybes, kurios gyveno kitoje vietoje ir kitu laiku. Tokie atvejai ypatingai paplitę Pietryčių Azijoje ir Indijoje.

Kaip klasikinės reinkarnacijos pavyzdį mokslininkai pripažįsta istoriją, kuri įvyko labai seniai Indijoje. Šanti Devi (Shanti Devi) gimė Delyje 1926 metais. Kai jai buvo treji metai, mergaitė pradėjo kalbėti apie tai, kaip ji gyvento praeitame gyvenime. Pagal Šanti, ji buvo vyro, vardu Kedar Natas (Kedar Nath Choubey) žmona ir gyveno netoli Mathuros miesto, 145 km nuo Delio. Ji turėjo du vaikus ir mirė gimdydama. Šanti sakė esanti buvusi Lugdi. Mergaitės tėvai neapsikentę tokių vaiko keistenybių, pabandė parašyti laišką minimam pasakojimuose Kedar Nath. Laiškas žmogų pasiekė, bet aišku jis buvo sukrėstas tuo ir paprašė savo giminaitį, gyvenantį Delyje, aplankyti šią šeimą.

Kai šis atvyko, Šanti pati atidarė duris ir džiaugsmingai puolė jam ant kaklo. Mergaitė motinai verkdama pasakė, kad šis žmogus – jos vyro pusbrolis iš praeito gyvenimo. Ji taip pat pasakė, kad šis žmogus gyveno netoli Mattra, o vėliau persikėlė į Delį. Atvykėlis giminaitis buvo šokiruotas ir nusprendė, kad pats Kedar Natas turi atvykti į Delį. Kai pastarasis atvyko savo akimis pasižiūrėti kas čia vyksta, Šanti elgėsi su juo kaip pavyzdinga žmona, pradėjo jį raminti ir kalbėjo žodžius, kurie buvo įprasti tarp sutuoktinių. Be to, Šanti kalbėjo su vyrais tarmine Mathuros kalba, kur ji niekuomet nebuvo, o ne Delio tarmės, kur ji gimė ir gyveno. Kedar Natas nelabai tikėjo kas vyksta, todėl subtilų klausimą nusprendė palikti pabaigoje. Jis paklausė Šanti: jei ji tikrai yra buvusi jo žmona Lagdi, tuomet kur prieš mirtį ji paslėpė kelis žiedus. Šanti atsakė nedvejodama, kad jie yra puode, užkastame netoli namų. Kaip paaiškėjo, jis iš tiesų buvo nurodytoje vietoje.

Šis atvejis patraukė netgi Mahatmos Gandhi dėmesį – jis sudarė 15-os asmenų tyrimo komisiją, kurios ataskaita paskelbta 1936 m. Vėliau paskelbtos dar dvi ataskaitos, kurių viena neigė reinkarnacijos galimybę, o kita palaikė. Vėliau su Šanti Devi buvo kalbamasi ne kartą, o švedų autorius apie tai parašė knygą.

Panašių atvejų pasitaiko ne vienas, kuriuos moksliškai tiria psichologija. Svarbus reinkarnacijos egzistavimo įrodymas yra atvejai, pateikti JAV psichiatrijos profesoriaus Ian Stevenson trijuose darbo tomuose, pavadinimu ,,Reinkarnacija”. Knygoje yra pateikta daugiau kaip 1300 reinkarnacijos pavyzdžių. Pasak jo, asmenybę lemia trys dimensijos: genai, aplinka ir ankstesnis gyvenimas.

Viena iš profesoriaus Ian Stevenson tyrinėtų istorijų: 1948 metais Indijoje, Madja Pradešo valstijoje, mokyklos inspektoriaus šeimoje gimė mergaitė Svarnlata. Kai ji buvo daugiau nei trejų metų, kartu su tėvu važiavo per Katni miestą. Pastarasis labai nustebo, kai duktė pradėjo pasakoti apie vieną namą, kuriame tariamai ji gyveno. Tai pasirodė keista, nes Miescher šeima niekada čia negyveno. Vėliau mergaitė pasakojo apie savo draugus iš praeities ir tai, kad jos pavardė yra Pathak. Kai jai buvo dešimt metų, ji pradėjo kalbėti, kad naujoji šeimos pažįstama, koledžo profesoriaus žmona, ankstesniame gyvenime buvo jos gera draugė. Apie šią istoriją išgirdo mokslininkas iš Radžastano universiteto parapsichologijos katedros H. N. Banerjee. Jis asmeniškai susitiko su inspektorius šeima, o po mergaitės pasakojimo susirado ir Pathak šeimą. Ištyręs šeimos istoriją, mokslininkas padarė išvadą, kad tai, ką pasakoja Svarlanta, primena Pathak dukters Biya istoriją, kuri mirė 1939 metais.

1959 metais įvyko dviejų šeimų susitikimas. Mergina teigė pažinusi Pathak šeimos narius, tačiau pareiškė, kad neatpažįsta kelių žmonių, kurie eksperimento tikslais buvo pasiųsti į susitikimą. Vėliau Svarlanta atvežė į  Katni miestą, kur ji pažino daugelį vietų. 1961 metais profesorius Ian Stevenson asmeniškai aplankė Miescher ir Pathak šeimas, norėdamas patikrinti kiek tiesos yra šioje istorijoje. Tyrimai parodė, kad Svarlanta pasakodama savo istoriją klydo tik nereikšmingose smulkmenose. Mergina išsamiai nupasakojo kaip atrodo buvusios draugės Biya namas bei arti jo esantys pastatai. Ji taip pat pasakojo kaip atrodo gydytojas, gydęs jos draugę, apie jos ligą ir mirtį. Ji dar pateikė keletą epizodų iš Biya gyvenimo, kurių nežinojo net artimiausi giminės.

Dauguma panašių istorijų paskatino mokslininkus atkreipti dėmesį į reinkarnacijos temą. Vėliau atsirado nauji įrodymai, gauti naudojant hipnozę. Mokslininkai negali patvirtinti, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip praeities gyvenimas. Bet tuo pačiu metu daugelis tyrimų suteikia galimybę suprasti, iš kur kilo tikėjimas į reinkarnaciją, nes dauguma žmonių, tame tarpe ir mokslininkų tiki šia idėja. Kai kuriais momentais, pav., per maldas, meditaciją, kai žmogaus psichika yra susikaupusi gilioje būsenoje, žmonės gali įeiti į tam tikrą būseną ir išgyventi atskiras ankstesnio sielos įsikūnijimo akimirkas. Ir kartais tie epizodai atrodo tikresni nei tas gyvenimas, kuriame jie dabar gyvena.