Ką prisimena siela?

Daugumos žmonių prisiminimai siekia antrus ar trečius gyvenimo metus. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie prisimena savo gimimą, buvimą motinos įsčiose bei įvykius, kuriuose dalyvavo ankstesniuose žemiškuose įsikūnijimuose ar tarp jų. Visa tai netiesiogiai liudija, kad mūsų siela gali egzistuoti atskirai nuo kūno.

Psichologė Elizabeta Halet savo knygoje „Negimusios sielos istorija: gyvenimo prieš gimimą paslaptis ir grožis" rašo, kad žmonių, prisimenančių tai, kas buvo iki jų gimimo, yra kur kas daugiau, nei galima pagalvoti.

Pavyzdžiui, mokytoja Nikolė N. Papasakojo savo mokinio Maiklo istoriją. Maiklas buvo jos artimos draugės sūnus. Draugė mirė, kai berniukui buvo sukakę vos keli mėnesiai. Nikolės draugė nebuvo

ištekėjusi, todėl mokytoja rūpinosi ja. Kai atėjo laikas gimdyti, ji nuvežė draugę į ligoninę. Kai Maiklo mama mirė, berniuką auginti pasiėmė giminaičiai, o Nikolė kuriam laikui nebeturėjo jokio ryšio su šia šeima, kol berniukas tapo jos mokiniu.

Per vieną pamoką Nikolė paprašė vaikų aprašyti savo pačius ankstyviausius atsiminimus. Maiklas detaliai aprašė, kaip ji vežė jo motiną į ligoninę. Berniukas parašė, kad važiavo pilkos spalvos automobiliu, netgi atsiminė melodiją, kuri grojo pakeliui į ligoninę. Be to, jis prisiminė, kad Nikolė sustojo degalinėje, norėdama pasitikslinti kelią į ligoninę. Maiklas taip pat prisiminė kai kuriuos jos veiksmus atvykus į ligoninę, pavyzdžiui, kad ji kažkam skambino iš telefono - automato ir apsimuturiavo kažkieno megztiniu, gulėjusiu ant kėdės priimamajame.

Tai buvo visiška tiesa. Nikolė savo pilką automobilį pardavė, praėjus dviems metams po Maiklo gimimo. Dainą, kurią prisiminė berniukas, ji tikrai mėgdavo klausyti, vairuodama automobilį. Pakeliui į ligoninę jos pasiklydo, todėl Nikolė sustojo degalinėje, norėdama paklausti kelio. Pasinaudoti telefonu-automatu teko dėl to, kad ligoninėje neveikė mobilusis ryšys. Nikolei buvo labai gėda, kad ji paėmė svetimą megztinį - priimamajame buvo šalta ir ji sužvarbo. Ji buvo įsitikinusi, kad apie tai niekas nežino.

Tarp gyvenimų

Dar vienas Halet knygos herojus, Maiklas Magvairas, pasakoja: „Aš gerai prisimenu, kai buvau siela be kūno, o paskui atsidūriau Žemėje, berniuko kūne. Tai kažkiek panašu į operaciją. Iš pradžių jūs randatės ant operacinio stalo ir skaičiuojate nuo dešimties iki vieno, o sekančiu momentu jau esate palatoje. Tiek prieš operaciją, tiek po jos tarsi snūduriuojate, o mano atveju mintys buvo labai aiškios".

Kai Džoelei buvo 30 metų, jai teta papasakojo apie tai, kad jos mama labai sunkiai gimdė. Pati mama apie tai niekada nebuvo užsiminusi. Teta papasakojo, kad gimdymas prasidėjo netikėtai, Džoelės mamos nespėjo nugabenti į ligoninę. Teko gimdyti namuose. Naujagimė atrodė mirusi, todėl teta ją išnešė į kitą kambarį. Tačiau labai greitai atvyko akušerė, kuriai pavyko atgaivinti kūdikėlį.

Tai labai keistu būdu asocijavosi su prisiminimu, kuris persekiojo Džoelę. Ji prisiminė save kažkokioje vietoje, kurią sunku apibūdinti.

- Ten labai tylu ir aplinkui daug visokių žmonių, - ji pasakoja. - Mes visi - tarsi visuma, ne moterys, ne vyrai. Aš matai tai savo sąmonėje, tačiau negaliu apibūdinti. Garsų nėra, tačiau atskiriu žodžius. Kažkas man sako, kad anksti atsisakyti gyvenimo, jeigu aš noriu gyventi, turiu eiti nedelsdama. Aš atsimenu, kad svyruoju ir išgirstu dar vieną balsą, kuris sako, kad galima dar truputį palaukti. Tačiau aš jau nebegaliu laukti, turiu grįžti. Kažkas man sako, kad apsispręsčiau tiesiog dabar.

Panašu, kad Džoelės sielai tai buvo pasirinkimas tarp gyvenimo ir mirties.

O štai Lindos Parino pasakojimas:

- Aš prisimenu, kad plaukiau debesyje. Aplink mane buvo daug melsvų ir rausvų debesų. Aš buvau visiškai rami ir girdėjau kažkokios moters balsą, tačiau jos nemačiau. Ji kalbėjo labai tyliai, tai labiau buvo panašu į bendravimą su savimi. Atsimenu, kaip ji pasakė, kad atėjo laikas man keliauti į Žemę ir būti pagimdytai. Aš atsakiau, kad noriu pasilikti čia, kur saugu. Ji pasakė, kad turiu keliauti ir viskas man bus gerai. Tai mano patys pirmieji prisiminimai, o gyvenimas man tikrai puikiai klojasi.

Reinkarnacija - tai nėra mitas

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau informacijos apie vaikus, kurie pasakoja, kad prisimena savo ankstesnius gyvenimus. Erlenduras Haraldsonas, Reikjaviko universiteto profesorius, teigia, kad dažniausiai tokie „reinkarnuotieji" patiria potrauminį stresinį sutrikimą (PSS), kuris atsiranda žmonėms, išgyvenusiems traumą ar sukrėtimą.

Dažniausiai apie buvusius gyvenimus prisimena vaikai nuo dviejų iki šešių metų. Mažylis pasakoja tėvams, kad anksčiau buvo kitu žmogumi, kuris tragiškai žuvo ar buvo nužudytas. Vieni vaikai ilgisi savo buvusių namų ar šeimos, kitiems išsivysto fobijos, susijusios su ankstesniame „įsikūnijime" juos ištikusia prievartine mirtimi. Daugelis šių vaikų patiria miego problemų, juos naktimis kankina košmarai. Tokius „simptomus“ Haraldsonas aptiko pas dešimtį mažųjų Libano ir Šri Lankos gyventojų. Visi jie tvirtino, kad praeityje jų gyvenimas nutrūko tragiškai.

Haraldsonas pabandė surinkti duomenis, kurie leistų patikrinti kai kuriuos epizodus. Savo ataskaitoje „Trijų nepriklausomų autorių atliktas reinkarnacijos tyrimas", išspausdintoje 1994-ais metais Amerikos psichinių tyrinėjimų bendrijos žurnale, ekspertas rašo: „80% atvejų pavyko identifikuoti mirusįjį žmogų, kurio biografija atitiko vaiko prisiminimus. Iš jų 51% atvejų šis žmogus nepažinojo vaiko šeimos, 33% atvejų pažinojo šeimą, 16% atvejų - buvo giminaitis. Iš 123 atvejų tik vienas atrodo kaip aiškus prasimanymas arba savitaiga".

1980-ųjų metų gruodžio mėnesį Turkijoje Antakijos mieste gimė Enginas Sungunas. Vaikystėje jam su tėvais teko važiuoti pro Hankagizo kaimą. Berniukas netikėtai pasakė, kad anksčiau yra gyvenęs šiame kaime, tuomet jis vadinosi Najifu Ciceku. Netrukus prieš mirtį jis išvažiavo į Ankarą, pridūrė berniukas.

Paaiškėjo, kad šiame kaime iš tiesų seniau gyveno žmogus vardu Najifas Cicekas, kuris žuvo metai iki Sunguro gimimo. Kai į Antakiją atvyko Ciceko dukra, berniukas ją iš karto atpažino ir priėjo prie jos, tardamas:
- Aš tavo tėvas.

Tuomet Sunguro tėvai jį nuvežė į Hankagizą, kur gyveno Ciceko giminės. Berniukas pažino visus šeimos narius, tarp jų ir mirusiojo našlę. Taip pat papasakojo apie seną aliejinę lempą, esančią name. Jis taip pat teisingai papasakojo ir apie savo mirties aplinkybes ankstesniame įsikūnijime: pasakė, kad jį netyčia sunkvežimiu parbloškė sūnus, važiuodamas atbuline eiga.

Nutrauktos biografijos

Kitas reinkarnacijos fenomeno tyrinėtojas, Džimas Takeris iš Virginijos universiteto, savo knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą: nepaprastos vaikų, prisimenančių praėjusius gyvenimus, istorijos" aprašo atvejį su Džeimsu Leinindžeriu iš Luizianos. Būdamas dviejų metų berniukas ėmė sapnuoti košmarus apie lėktuvo katastrofą, ir šį lėktuvą, atseit, jis vairavo. Berniukas papasakojo, kad tuomet vadinosi Džeimsu Hjustonu, o lėktuvą pašovė japonai oro mūšio metu. Jis taip pat papasakojo, kad tarnavo laive „Natoma Bay" ir turėjo draugą Džeką Larsoną. Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukose berniukas atpažino vietą, kurioje nukrito lėktuvas - tai buvo Japonijos Ivo Džimos sala. Suaugusieji išsiuntė užklausas į archyvus ir paaiškėjo, kad mūšiuose už Ivo Džimą iš tiesų dalyvavo lėktuvnešis „Natoma Bay“, žuvo tik vienas lakūnas, kuris vadinosi... Džeimsu Hjustonu! Taip pat laive tarnavo ir Džekas Larsonas.

Džimas Takeris rašo: „Jeigu buvusiame gyvenime žmogus mirė nenatūralia mirtimi, 35% vaikų jaučią stiprią mirties baimę ir yra stebimas apsauginis elgesys, kuris yra vienas iš karinio potrauminio sindromo simptomų".

Takeris taip pat aprašo atvejį su Hana iš Kanados. Trijų metų amžiaus mergaitė kartą tėvo paklausė, kodėl Hanos sūnus daugiau jos nebesiveda į ledo ritulio rungtynes. Vyras labai nustebo, nes jų namuose ledo ritulys buvo visai nepopuliarus. Jo tėvas buvo užkietėjęs sirgalius, o sūnui šis žaidimas visiškai nepatiko... Tačiau jis pasidomėjo, kada jo dukra lankėsi ledo ritulio rungtynėse.

- Kai buvau sena moterimi, tėti! - atsakė mažylė. Be to, ji dar papasakojo, kad tuo metu jos sūnus vairavo baltą automobilį su rūdžių žymėmis ir nešiojo odinę striukę. Tiesa, taip ir nepavyko sužinoti ar ledo ritulio gerbėjos gyvenimas nutrūko tragiškai.