Legenda apie Konvio upę ir pabaisą Afanką

Kalbama, jog kažkada buvo laikai, kai žmonės, gyvenantys Konvio slėnyje, nuolat kentėdavo nuo didžiulių potvynių, kurie pražudydavo jų galvijus ir pasėlius. Tačiau šių nelaimių priežastis nebuvo natūralus reiškinys: visi žinojo, kad potvynius sukelia Afankas.

Afankas buvo legendinė valų vandens pabaisa, kuri, kaip kai kas teigia, kažkiek priminė Lochneso monstrą. Afankas gyveno Afanko ežere (Llin Ir Afank), iš kurio išteka Konvio upė. Tai buvo didžiulis žvėris, kuris susierzinęs galėjo nesunkiai suardyti ežero krantus, sukelti potvynius. Žmonės pabaisą ne kartą bandė užmušti, tačiau jos oda buvo tokia kieta, kad jos negalėjo pradurti nei ietis, nei strėlė, nei joks kitas ginklas.

Slėnio išminčiai susirinko pasitarti ir nusprendė, jei Afanko negalima nugalėti jėga, tai jį reikia kažkokiu būdu išvilioti iš jo ežero ir nuvežti toli į kalnus, kur jis daugiau žmonėms negalės krėsti aibes. Ežeras, į kurį buvo numatyta perkelti Afanką, vadinosi Mėlynojo Fontano ežeru (Llin Ffinnon Las) ir jis tyvuliavo Snoudono kalno šešėlyje.

Iš karto prasidėjo pasiruošimas: geriausias šalies kalvis nukalė tvirtas geležies grandines, kuriomis turėjo būti surištas Afankas, taip pat buvo pasiųstas siuntinys pas Hu Gardaną, kuris turėjo du pačius stipriausius jaučius visame Velse ir kuriam buvo perduotas įsakymas atvykti į Bets I Koudą.

Tačiau buvo viena problema: kaip išvilioti Afanką iš ežero, surišti jį grandinėmis, o po to užkelti ant jaučių traukiamo vežimo?

Pasirodo, Afankas, kaip ir daugelis šlykščių senų monstrų, buvo labai neabejingas jaunoms merginoms. Vietinio fermerio dukra buvo pakankamai drąsi ir pati pasisiūlė padėti išvilioti iš ežero Afanką.

Mergina priartėjo prie Afanko ežero, o ją lydintys vyrai pasislėpė netoliese. Ji, stovėdama ant ežero kranto, ėmė tyliai dainuoti. Netrukus vanduo suraibuliavo, iš jo iškilo didžiulė monstro galva.

Nors merginą apėmė baimė ir kilo noras apsisukti ir pabėgti, ji sugebėjo save įveikti ir narsiai žiūrėjo tamsiai žalias pabaisos akis. Pradėjo dainuoti švelnią valų lopšinę.

Didžiulis Afanko kūnas lėtai iššliaužė iš ežero ir priartėjo prie merginos. Lopšine buvo tokia užliūliuojanti, kad Afanko galva lėtai nusviro ant žemės, o jis pats užmigo.

Mergina davė ženklą pasaloje tykantiems vyrams, tie greitai pribėgo ir surišo Afanką geležies grandinėmis.

Vos tik jie baigė savo darbą, Afankas atsibudo ir iš įniršio, kad jį apgavo, suriaumojo ir ėmė šliaužti atgal į ežerą. Laimei, grandinės buvo ilgos, kažkuriam vyrui užteko nuovokos prikabinti jas prie vežimo, į kurį buvo įkinkyti jaučiai. Jaučiai įtempė visas jėgas ir ėmė traukti pabaisą. Afankas buvo lėtai ištrauktas iš vandens, tačiau prisireikė Hu Gardano ir visų kaimo gyventojų pastangų, kad jis būtų ištemptas į krantą ir užkeltas ant vežimo.

Jis buvo tempiamas aukštyn Lledr҆o slėniu, o po to procesija patraukė link Mėlynojo Fontano ežero. Kylant stačiu kalnų keliuku vienas jautis taip smarkiai tempė vežimą, kad neteko akies - ji iššoko iš akiduobės, o iš ašarų, kurias praliejo jaučiai, susiformavo Jaučio Akies ežeras.

Galingi jaučiai labai sunkiai judėjo į priekį, kol pasiekė Mėlynojo Fontano ežerą, esantį netoli Snoudono viršukalnės. Ten nuo Afanko buvo nuimtos grandinės, pabaisa, garsiai riaumodama, šoko į mėlyną ežero vandenį, kuris turėjo tapti jo naujais namais. Tarp tvirtų akmens uolų esančiame ežere Afankas gyvena ir mūsų laikais.