Neįprastos Būtybės: Lamija Ir Empusa

Apie Lamijas, keistas tamsos būtybes, sudėta nemažai legendų. Bet ar jos tikrai kada nors egzistavo, o gal tai tik nakties bijojusių žmonių fantazijos vaisius? Pirmą kartą Lamija paminėta graikų mitologijoje.

Viena legenda pasakoja, kad Lamija kažkada buvo Libijos karalienė, puiki moteris, kuri turėjo vaikų nuo Dzeuso. Kai jo žmona Hera sužinojo apie tai, įsakė karalienei praryti mažylius. Teko Lamijai paklusti, nes su dievais ginčytis sunku. Be to, Hera iš pavydo atėmė iš karalienės miegą.

Pasislėpusi niūriame požemyje, ji virto tikra pabaisa, kuri mito žmonėmis. Negalėdama užmigti, ji klaidžiojo naktimis ir gerdavo sutiktų žmonių kraują. Dažniausiai jos aukomis tapdavo jaunuoliai.

Pirmiausia ji sudraskydavo aukas didžiuliais nagais, o tada išsiurbdavo kraują. Kad galėtų užmigti, Lamija išsiimdavo savo akis ir tapdavo tuo metu labiausiai pažeidžiama.

Būdama pusiau moteris, pusiau gyvatė, karalienė susilaukė baisių palikuonių, kurie buvo vadinami “lamijomis”. Būtybės turėjo polimorfinių gebėjimų, galėjo pasirodyti įvairiais pavidalais, paprastai kaip žvėries ir žmogaus hibridai. Tačiau dažniausiai jos pasirodydavo gražių merginų pavidalu, nes taip lengviau suvilioti lengvabūdiškus vyrus. Lamijos išgerdavo savo aukų kraują, užpuldavo beginklius ar miegančius žmones ir atimdavo jų gyvybines jėgas.

Pasak kitos legendos, iš pradžių “Lamija” buvo mitinės karalienės vardas. Ši karalienė garsėjo savo grožiu ir žiaurumu. Būtent dėl nesuvaldomo būdo dievai pavertė ją pabaisa su gyvatės kūnu ir moters galva.

Vardas tapo bendriniu žodžiu. Todėl senovės literatoriai naudojo žodį “lamija” dažniausiai daugiskaitoje. Lamijos tapo senovės graikų pavydo alegorija. Lamijos - tai į sirenas panašios būtybės, kartu su drakonais gyveno urvuose ir dykumose. Jų atributas - auksinės šukos, kuriomis šukuoja savo vešlius plaukus.

Yra ir dar viena legenda. XVII amžiaus anglų dvasininkas, rašytojas ir mokslininkas Robertas Bertonas pateikė senovės graikų sofisto Filostrato pasakojimą iš jo knygos “Apie Apolonijaus gyvenimą”: “Vienas jaunuolis, toks Menipe Likijus, kelyje tarp Kanchrejų ir Korinto sutiko permatomą būtybę, kuri atrodė kaip nuostabi jauna moteris.

Paėmusi jaunuolį už rankos, nusivedė jį į savo namus Korinto priemiestyje. Ten pasakė, kad yra kilusi iš Finikijos. Jei Menipe gyvens su ja, išgirs, kaip ji dainuoja ir groja, sužinos, kaip vaišina saldžiuoju vynu, svarbiausia - iki gyvenimo galo ji ištikimai ir su atsidavimu tarnaus jam. Likijus buvo filosofas, gyveno santūriai, kukliai ir mokėjo tramdyti savo aistras. Tačiau meilės aistrai jis neatsispyrė.

Jaunas vyras gana ilgai pragyveno su šia moterimi ir galiausiai vedė ją.

Tarp į vestuves atvykusių svečių buvo ir pats Apolonas. Jis suprato, kad ta moteris yra gyvatė, lamija, ir kad visi jos turtai yra netikri.

Kai moteris suprato, kad ją demaskavo, apsiverkė ir prašė Apolono tylėti, bet tai jo visai nesujaudino. Tą pačią akimirką moteris, sidabriniai indai, namas ir viskas, kas jame buvo, pradingo”.

Pavadinimas “lamija” etimologiškai kilo nuo žodžio, kuriuo Asirijoje ir Babilone buvo vadinami kūdikius žudantys demonai. Anot senovės autorių, lamijos - tai į sirenas panašios būtybės, gyvena Afrikos dykumose. Viršutinė jų kūno dalis - moters pavidalo, apatinė - gyvatės. Vieni vadino jas raganomis, kiti - piktomis pabaisomis, kurios įsivilioja keliautojus į dykumą ir suryja.

Iš pradžių lamijos gyveno Afrikoje, bet, laikui bėgant, paplito visame pasaulyje. Įsikūrė jos urvuose, miškuose, grioviuose, jei pasisekdavo, senose apleistose pilyse; pasivaikščioti išeidavo naktimis, kaip ir bet kuris save gerbiantis nelabasis.

Lamijos gali būti laikomos nuodėmingos aistros ir materialinių gėrybių efemeriškumo simboliu. Tačiau, anot kai kurių legendų, lamiją lengva demaskuoti: reikia tik priversti ją parodyti balsą. Kadangi lamijos liežuvis yra dvišakis, jos negali kalbėti, geba tik melodingai švilpauti.

Rytų Europoje lamija asocijavosi su naktiniu košmaru mara - dvasia aukštos moters arba susikūprinusios senutės pavidalu, tačiau beveik visada su ilgais palaidais plaukais. Pietų slavams lamija - tai pabaisa, turinti gyvatės kūną ir šuns galvą: ji kaip tamsus debesis nusileidžia ant laukų, sodų ir suryja visą derlių.

Tačiau, amžiams bėgant, žmonės prarado baimę lamijoms. Jomis tėvai tiesiog gąsdino neklusnius vaikus. Vis dėlto šių prietarų atgarsiai gyvi ir šiandien: jei vaikas netikėtai miršta, sakoma, kad jį uždusino lamija.

Šiandien lamijos paplitę mažai, nes inkvizicija ir aktyvistai - vampyrų medžiotojai - savo laiku jas naikino visur, kur tik galėjo ir kaip tik galėjo: buvo naudojamos ir sidabrinės kulkos, ir švęstas vanduo, ir uosiniai kuolai. Šios būtybės kuriam laikui buvo visai dingę, tačiau XVIII amžiuje vėl pasirodė Anglijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje.

Tų laikų burtininkai nesugebėjo laiku sustabdyti jų dauginimosi, dėl to, anot mistikų, šiandien visame pasaulyje priskaičiuojamas ne vienas tūkstantis lamijų.

1577 metais pasirodė Johano Vijero traktatas “Lamijų gyvenimas”. Jame buvo rašoma, kad pagrindinis ir neabejotinas šių vampyrų atributas yra auksinės šukos.

Lamija geba keisti savo išvaizdą, pavirsti iš pusiau gyvatės į nenusakomo grožio moterį.

Tiesa, šis atsivertimas nebūna pilnas. Liežuvis lieka dvišakis kaip gyvatės, o balsas būna šnypščiančiai švilpiantis. Todėl lamijos niekada nekalba visu balsu, jos dramatiškai šnabžda. Lamijos neturi nuolatinės išvaizdos, jos keičia amžių, figūrą, odos ir plaukų spalvą. Dėl to kartą pamatytą lamiją vėliau labai sunku atpažinti.

Lamijomis taip pat vadinami vampyrai, kurie, anot vėlyvųjų graikų, pasivertę gražiomis mergelėmis, vilioja jaunuolius ir siurbia jų kraują. Žodis “lamija” buvo naudojamas lotyniškame Šventojo Rašto vertime kaip žydiškas vardas Lilit. Žodis turi daug asociacijų folklore ir legendose. Demonologų traktatuose lamija simbolizavo naktinį košmarą. Lamijomis taip pat buvo vadinamos į sirenas ar nereides panašios būtybės.

Artima lamijų giminaitė yra empusa. Graikų mitologijoje tai - demoniška būtybė su asilo kojomis, pabaisa, naktimis siurbianti miegančio žmogaus kraują.

Empusa buvo laikoma nakties dvasia ir priklausė taip vadinamiesiems mormolikams - būtybėms iš raganavimo ir magijos deivės Hekatės svitos. Deivė siųsdavo įvairų pavidalą galinčią turėti empusą gąsdinti žmonių, dažniausiai moterų ir vaikų.

Empusa galėjo atrodyti kaip šuo, karvė, asilė, baisus vaiduoklis su degančiu veidu ar nuostabi mergina. Ji mėgdavo gąsdinti ir keliautojus. Tiesa, ir ją pačią buvo galima lengva atbaidyti keiksmažodžiais, kuriuos išgirdusi empusa inkšdama bėgdavo šalin.

Žmonės kalbėjo, kad ji dažnai nusinešdavo mažus vaikus. Empusa priklauso mormolikams - būtybėms, kurios nepažino meilės malonumų, dėl to siurbdavo jaunuolių kraują, pasivertusios puikiomis moterimis. Empusai giminingos buvo erinijos ir eumenides, kurios taip pat buvo plačiai paplitę.

Empusa minima Aristofano komedijose, bet kitame pavidale. Anot didžiojo komedijų autoriaus, tai pragaro pabaisa, pasirodanti kaip šuo, kurio viena koja yra medinė, o kita - iš mėšlo.

Taigi, galima daryti išvadą, kad empusa - požeminio pasaulio gyventoja, galinti keisti savo išvaizdą, bet turinti nusistovėjusius atributus 

- bronzinę koją ir degantį veidą. Viename Aristofano komedijos “Varlės” epizode empusa pasirodo kaip pabaisa iš pragaro, o kitame matome ją jau kaip gražuolę viliokę.

Abiem atvejais ji yra baimę kelianti ir galbūt pavojinga būtybė. Pats paminėjimas dramos kūriniuose rodo, kad legendos apie empusą buvo gana plačiai paplitę. Mat teatro vaidinimai buvo skirti plačiosioms masėms, vadinasi, jose rodomos realijos turėjo atitikti tradicines, paplitusias visuomenėje laikmečio žinias.

Empusa buvo paminėta ir Demosfeno veikale “Kalbos”. Tos kalbos irgi būdavo sakomos didelėms minioms.

Nuo tokių piktų būtybių būdavo naudojai įvairūs apsauginiai amuletai, brangakmeniai, kurie, buvo manoma, turėjo stebuklingų savybių.

II amžiaus autorius Dionisijus minėjo, kad empusos labai bijo jaspio: “Jūra gali papasakoti daug stebuklingų dalykų žmonėms, taip pat sukuria kristalus ir jaspį, kuris labai baisus empusoms ir kitiems vaiduokliams”.

Empusas aprašė ir III amžiaus autorius Flavijus Filostratas. Jo pasakojimas buvo aiškiai tautosakinio pobūdžio. Šią istoriją vėliau panaudojo Janas Potockis “Rankraštyje, rastame Saragose”.

Filostratas rašė:

“Išgirskite mane! Štai čia švelni nuotaka - viena iš empusų, kurias daug kas laiko vampyrais ir vilkolakiais. Jos ir įsimyli, ir aistringai traukia prie savęs, o dar labiau mėgsta žmogieną, todėl ir traukia į meilės aistrų tinklus tuos, kuriuos nori suėsti”.

Čia empusos paveikslas išsiplečia, darosi aiškesnis jos ryšys su lamija. Dažnai minimų empusos santykių su Hekate šaknys siekia ne antiką, o X amžiaus bizantiškąjį žodyną. Ten ta būtybė - demoniškas vaiduoklis, kurį žmonėms siunčia Hekatė, arba ji pati.

Tas žodynas taip pat mini du empusos vardus. Pirmas - Oinopolė, nes ji pasirodo iš tamsos ir geba keisti išvaizdą. Kitas vardas - Onoskelis (“su asilo kojomis”). Šita būtybė dažnai laikoma savarankišku demonu, kurį galima sutikti “Saliamono testamente”. Tai judėjų paminklas, parašytas graikų kalba.

Ten Onoskelis aprašomas kaip patraukli moteris su asilo kojomis, t.y. išoriškai tai yra moteriškos lyties satyras.