Nesės giminaičiai

Atrodo, Loch Neso ežero pabaisos žinomumas daug kam neleidžia ramiai miegoti, todėl kiekvienas miestelis, esantis nors bent truputį tinkamo ežero pakrantėje, nori turėti savo monstrą. Pavyzdžiui, norvegų žurnalistas Erikas Kneterudas paskaičiavo, kad jo šalyje net 23-se ežeruose vietiniai gyventojai ne kartą yra pastebėję keistas būtybes. Daugelis Norvegijos ežerų monstrų netgi turi savo vardus: Selma, Remis, Kadula.

Selma: žuvis ar gyvatė?

Selma - pati garsiausia Norvegijos ežerų būtybė, gyvenanti ledynmečiais susiformavusiame Seljordo (Seljordsvatneto) ežere, esančiame maždaug už 175 km j vakarus nuo Oslo. Ežero ilgis siekia daugiau kaip 19 km, plotis -beveik 2,5 km. Pirmieji liudijimai apie ežere gyvenančią didelę reptiliją pasirodė XVIII amžiaus viduryje. Vietiniai gyventojai Seimą apibūdina kaip didelę gyvatę, kurios ilgis 10-15 m. Dokumentuose užfiksuotas įvykis, kuriame dalyvavo Bjornas Borgas ir jo motina Gunchilda XIX amžiaus 9-ame dešimtmetyje. Jiems pavyko perkirsti pusiau į krantą iššliaužusią gyvatę. Jų liudijimu, galinė gyvatės dalis nušliaužė atgal į ežerą, o priekinė paliko pūti krante (mistinės būtybės - paranormal.lt).

Praėjus keliems dešimtmečiams, 1918 metais, vieną ankstyvą vasaros rytą, Karlas Karlsonas leidosi į Seljordą pažvejoti. Buvo puikus tykus oras, vandens paviršius priminė veidrodį. Netikėtai vyras pastebėjo vandenyje plaukiantį gyvūną. Jis greitai artėjo link kranto, Karlsonas taip išsigando, jog metė meškerę ir leidosi bėgti. Jis vėliau pasakojo, kad gyvūno galva priminė arklio galvą ir virš vandens buvo iškilusi apie metrą.

2001 metais liepos mėnesį anksti ryte šiose vietose atostogaujantys tėvas ir sūnus iš Oslo, nepanorę atskleisti savo tapatybių, patraukė į ežerą išsimaudyti. Dar iš tolo paplūdimyje pamatė kažką keisto, kas buvo panašu į krūvą sumestas automobilio padangas. Priartėję kelių metrų atstumu jie nustebo, supratę, kad šalia vandens guli didžiulė gyvatė. Sūnus kluptelėjo, sukėlė triukšmą, gyvūnas pasuko savo ilgą kaklą ir ėmė žiūrėti į juos. Galva buvo didelė, tarsi kokios karvės. Žmonės ir nežinomas gyvūnas vienas kitam į akis žiūrėjo apie 10 sekundžių, po to gyvatė nušliaužė į ežerą. Jos ilgis siekė 10 m.

Yra kelios mėgėjiškos nuotraukos ir vaizdo įrašai su užfiksuota Selma. Švedų kriptozoologas Janas Uvė Sandbergas dar 1977 metais pradėjo rinkti liudininkų parodymus ir bandė hidrolokatoriais ir hidrofonais aptikti pabaisą. Jis netgi bandė spąstais su žuvimi pagauti Seimą, tačiau nepavyko.

Kriptozoologai ir kiti tyrinėtojai mano, kad Selma - tai milžiniškas ungurys, didžiulis šamas, jūrų gyvatė arba nežinia kokiu būdu Europoje atsidūrusi anakonda.

Gyvas rąstas

Kita Skandinavijoje gyvenanti pabaisa yra Remis, gyvenantis nedideliame, 14 km2 ploto Remeno ežere, Ostfoldo apygardoje, Norvegijos pietryčiuose. Beveik kiekvienas ant ežero kranto esančio Remskogo miestelio gyventojas yra įsitikinęs, kad ežero vandenyje kažkas yra. Prieš keletą metų miesto taryba netgi skyrė 10 000 Norvegijos kronų premiją tam, kas pateiks neginčijamus monstro egzistavimo įrodymus - ryškias nuotraukas, ekskrementų pavyzdžius ar bet ką kitą. Tačiau premija kol kas niekam neįteikta.

Pirmieji liudijimai siekia XVIII amžiaus pradžią. Liudininkų pasakojimais, Remeno ežero gyventojas turi veršio galvą ir į rąstą panašų kūną. Pirmas dokumentuose užfiksuotas susitikimas su Remiu įvyko 1929 metais. Jauna mergina Astrida Mirvold nuėjo prie ežero pasisemti vandens. Netikėtai ji ant kranto pamatė kažką, kas priminė didelį juodą vamzdį. Staiga „vamzdis“ nuslinko į vandenį ir ėmė brautis pro meldus, augančius prie kranto. Virš vandens buvo išlindusi galva, truputį panaši į arklio galvą. Gyvūno uodega priminė plaukmenį ir raivėsi, kaip gyvatės. Astrida parbėgo namo ir pakvietė mamą, tačiau kada abi sugrįžo prie ežero, Remio niekur nebesimatė. Praėjus daugeliui metų Astrida žurnale pamatė Loch Neso ežero monstro nuotrauką ir pasakė: „Štai ką aš tada mačiau“.

Praėjus penkiems metams jos kaimynas Asbjornas Holmedalis vėlai vakare mišku grįžo iš netoliese esančio kaimo. Staiga vos už kelių metrų pastebėjo siaubingą padarą, panašų į gyvatę, kurio ilgis siekė ne mažiau kaip 4 m. Vyras siaubingai išsigando ir leidosi bėgti link ežero. Jam pasirodė, kad monstras leidosi iš paskos. Holmedalis ėmė bėgti dar greičiau. Kai pasiekė ežerą, pasuko į takelį, einantį palei krantą. Išgirdęs garsų pūkštelėjimą, vyras apsisuko ir pamatė, kad tai keistasis gyvūnas įšoko į vandenį.

Kitas žinomas susitikimas su Remiu įvyko 1976 metų rugsėjo 20 dieną. Autobuso vairuotojas Erikas Gustafsonas, kartu su žmona ir 15 mokinių tarp kranto ir Bjornojės salos pastebėjo dideles bangas. Vyras sustabdė autobusą, keleiviai išlipo lauk. Nors geriau viską stebėti trukdė krūmai, tačiau buvo matyti, jog link kranto plaukia didelis gyvūnas. Erikas iš pradžių pamanė, kad tai gali būti elnias. Tačiau kada monstras, skleisdamas keistus garsus, ėmė šliaužti į krantą, vaikai ėmė šaukti iš baimės. Visi puikiai matė, kad pabaisa turi kūną, panašų į gyvatės, kurio ilgis apie 10 m. Ant nugaros buvo matyti keturios ar penkios kupros. Vyras nusprendė prieiti arčiau, tačiau gyvūnas sugrįžo atgal į ežerą. Panašu, kad Remis plaukė giliai, nes ežero paviršius daugiau niekur neribuliavo. Oslo universiteto profesorius Hjalmaras Montekasas mano, kad Gustafsonas su vaikais matė rąstą. Tačiau Erikas į tokius profesoriaus žodžius reagavo labai skeptiškai: „Kaip rąstas gali plaukti, keldamas bangas, po to išlipti į krantą, vėl apsisukti ir šokti į vandenį?“

Giminaitis Švedijoje

Storsbordjuretas - Švedijoje gyvenanti ežero pabaisa. Gyvūnas gyvena Sturšeno ežere, esančiame beveik pačiame šalies centre. Ežero ilgis yra 70 km, plotis - 25 km. Maksimalus gylis siekia 91 m. Pagal oficialias kronikas šiose vietose monstras pirmą kartą buvo pastebėtas 1686 metais. Tačiau tarp gyventojų legendos apie pabaisą, kurios ilgis 15 m, klaidžiojo jau seniai. Ežere esančioje salelėje buvo aptikta akmens plokštelė su vienomis seniausiomis runomis Švedijoje. Vietiniai gyventojai mano, jog tai yra susiję su ežero monstru. Yra pasakojama, kad senovėje jis nedavė ramybės žmonėms, todėl šiems teko kreiptis pagalbos į galingą burtininką. Šis ant akmens plokštės runomis užrašė užkeikimą. Plokštė buvo nuplukdyta į salelę, todėl gyvūnas ėmė elgtis ramiau. Apylinkių gyventojai iki šiol yra įsitikinę, jeigu plokštė bus parversta ar sudaužyta, Storsbordjuretas vėl ims siautėti. Iš tiesų, prieš kelis amžius vykusio karinio konflikto metu akmens plokštė atsitiktinai buvo nuversta, po to monstras vėl ėmė neduoti ramybės žmonėms. Tai tęsėsi tol, kol vietiniai žmonės vėl nepastatė plokštės vertikaliai.

XIX amžiuje paslaptingas gyvūnas buvo pastebėtas daugybę kartų. Sulaukęs karaliaus Oskaro II pritarimo, 1894 metais švedų jūrų karininkas, kapitonas Dederingas įsteigė akcinę bendrovę, kurios tikslas buvo sugauti pabaisą. Tačiau iš to nieko nesigavo. Užtat 1986 metais, minint 300-ąsias oficialias Sturšeno ežero pabaisos stebėjimo metines, ant ežero kranto esančio Estersundo miesto valdžia priėmė įstatymą, kuriuo neliečiamais buvo paskelbtas pats monstras, jo lizdai ir jo palikuonys. Tiesa, 2005 metais miesto valdžia vėl surimtėjo ir atšaukė šį įstatymą.

Tačiau jokie įstatymai netrukdo monstrui kartais netikėtai pasirodyti. Pavyzdžiui, prieš keletą metų pareigūnas Ragnaras Bjerksas tikrino, ar žvejai turi leidimus žvejoti ežere. Netikėtai iš visiškai ramaus vandens šalia 4 m ilgio pareigūno valties pasirodė didžiulė uodega, o po to ir pats gyvūnas. Gyvūnas buvo maždaug 6 m ilgio, pilkai ruda nugara ir geltonu pilvu. Kai pabaisa priartėjo prie Bjerkso valties, vyras užvožė jai per nugarą irklu. Gyvūnas sudrebėjo ir atsakė tokiu galingu smūgiu uodega per vandenį, jog pareigūno valtis buvo mestelėta aukštyn. „Aš niekada netikėjau, kad Sturšeno ežere gyvena pabaisa, tačiau dabar tuo esu įsitikinęs“, - žurnalistams pareiškė apstulbęs pareigūnas.