Vandens šuo Ahuizotlis: paslaptingas Meksikos monstras

(Paranormal) Visame pasaulyje yra legendų, pasakojančių apie keistus padarus, kurie kažkada buvo laikomi realiais, tačiau žinios apie jas per amžius išnyko.

Šiais laikai jų gyvenamoji vieta yra tarp tautosakos ir realybės, ir tokia padėtis yra nestabili ir neaiški.

Vienas toks padaras atsirado iš Meksikos istorijos rankraščių ir susijęs su galingąja actekų civilizacija bei užkariautojų ispanų atvykimu į Naująjį Pasaulį.

Pasakojama, kad sunkiai prieinamose vietovėse slepiasi grėsmingas žvėris, kurį vietiniai gyventojai gerbia ir kurio bijo, ir jis kelia siaubą svetimšaliams, kurie atplaukė ištirti ir užkariauti šias žemes.

Šis unikalus gyvūnas istorijai yra prarastas, tačiau iki šių dienų kelia nuostabą.

Daugelį amžių actekų civilizacijoje buvo pasakojamos legendos apie keistus gyvūnus, gyvenančius jų žemėse, ir tarp jų buvo upių ir ežerų pabaisos. Padavimai pasakoja, kad vandens telkiniuose netoli actekų sostinės Tenočtitlano, pavyzdžiui, Teskoko ežere, gyveno vienas iš žiauriausių ir pikčiausių plėšrūnų, kuris netgi užpuldavo valtis. Šis žvėris vadinasi Ahuizotliu.

Ahuizotlio pavadinimas verčiamas kaip „dygliuotas vandens padaras“, ir jis buvo iš tiesų piktas.

Dažniausiai šis padaras apibūdinamas kaip mažo ar vidutinio dydžio šuo, turintis tankų kailį, kuris atrodo kaip dygliai, kai padaras išlenda iš vandens. Ahuizotlis turi ilgą ploną snukį ir aštriais dantimis užpildytus nasrus, mažas smailėjančias ausis ir ilgą kibią uodegą, primenančią žmogaus ranką. Šios „rankos“ gale paprastai yra kažkokia atauga arba nagas.

Yra žinoma, kad šie padarai vaikščiojo ant keturių kojų arba ant dviejų galinių kojų, primenančių beždžionių kojas. Pagrindinė jų gyvenamoji vieta buvo vandenyje, kuriame jie tykodavo nieko neįtariančią auką, kurią sučiupdavo galinga uodega ir nusitempdavo gilyn į vandenį.

Mirtinai pavojingi monstrai, kaip pasakojama, turėjo ir kitų neįprastų sugebėjimų, pavyzdžiui, mokėjo skleisti įvairius garsus, įskaitant garsus, primenančius žmogaus balsą ar vaiko verksmą. Tie garsai, kaip manoma, turėjo privilioti laimikį.

Šis padaras buvo aprašytas XVI amžiaus ispanų tyrime apie Mezoamerikos žmones, florą ir fauną „Florencijos kodeksas“, kurį parašė pranciškonų vienuolis Bernardinas de Sagunas. Štai ką jis rašė apie Ahuizotlį: „Šis gyvūnas labai panašus į mažą šunį lygiu ir blizgančiu kailiu. Jis turi mažas smailėjančias ausis, pats juodas, kaip guma, slidus, labai lygus, turi ilgą uodegą. Jo uodegos gale yra ranka, panaši į žmogaus ranką. Gyvūnas gyvena dideliame gylyje povandeniniuose urvuose. Jeigu kas nors prieina prie vandens telkinio, kuriame gyvena Ahuizotlis, kranto, jis puola žmogų, nusitempia jį į gelmę, laikydamas kibia uodega. Kai nelaimingojo žmogaus kūnas išplaukia į paviršių, jis nebeturi akių, dantų ir nagų, o visas likęs kūnas visiškai sveikas, oda nepažeista. Jeigu monstras susierzindavo dėl to, kad nepagavo jokio laimikio, jis imdavo skleisti garsus, panašius į vaiko verksmą. Tas, kas išgirsdavo juos, pagalvodavo, kad verkia vaikas, kuriam reikalinga pagalba. Žmogus nuskubėdavo padėti vaikui ir patekdavo Ahuizotliui į letenas“.

Šis žiaurus padaras visada buvo apibūdinamas kaip sėslus agresyvus žvėris, su kuriuo niekas nenori susitikti. Jis ne tik vandenyje laukia prie kranto priartėjančios aukos, bet ir dažnai užpuola valtis, jas apverčia ir nusitveria laimikį, kurį nusitempia į gelmę.

Įdomu tai, kad dažniausiai aprašomas tas faktas, kad Ahuizotlis suėda tik savo aukos akis, dantis ir nagus, daugiau nieko neliesdamas.

Actekai į šiuos padarus žiūrėjo su baime ir pagarba.

Kaip pasakojama legendose, Ahuizotlio aukos turėjo patekti į actekų rojų Tlalokaną, todėl tik šventikai galėjo liesti per piktųjų žvėrių užpuolimus žuvusių aukų kūnus.

Tuo pačiu metu patys monstrai taip pat buvo šventi padarai, kuriuos draudžiama medžioti ir žudyti.

Visi šių legendų ypatumai šiuos padarus gali padaryti panašiais į grynai mitinius gyvūnus, aptinkamus tik folklore, tačiau actekai manė, kad jie buvo realūs. Be to, susidaro įspūdis, kad su Ahuizotliu neretai susitikdavo ispanai, tyrinėję šį rajoną, netgi pats garsusis konkistadoras Ernanas Kortesas. Apie šiuos susitikimus jis parašė laiške Ispanijos karaliui, kuriame taip apibūdino šį gyvūną: „Tai žvėris, kuris ne didesnis už vidutinio dydžio šunį, tačiau turintis unikalių savybių.

Uodegos galas nebuvo normalus, nesibaigė paprasčiausiu galiuku. Ten buvo nagas, kuriuo jis nužudo savo grobį. Kartą jūreiviai, remontuodami mažą valtį, išgirdo vaiko riksmą. Žmonės puolė į pagalbą, subėgo arčiau kranto, norėdami nustatyti, iš kur sklinda šis garsas. Jie pamanė, kad vaikas skęsta, nes riksmas sklido iš ežero, todėl sulipo į valtis ir nuplaukė nuo kranto. Staiga iš vandens išlindo uodega ir jos gale esančiu nagu sugriebė vieną jūreivį ir išvertė jį iš valties. Išsigandęs kitas vyras, plaukęs ta pačia valtimi, paskubėjo perspėti kitus, kad ežere gyvenantis padaras nužudė jo draugą. Nors ir ieškojo dingusio jūreivio kūno, tačiau jo nepavyko aptikti. Vietiniai paaiškino, kad tai buvo Ahuizotlis - mistinis ir šventas padaras.

Jūreiviai tarpusavyje kalbėjo, kad joks žvėris negali taip sugriebti žmogaus, tai buvo velnio darbas. Tačiau žmonių dingimai darėsi vis dažnesni, vyrai nebedrįso po vieną vaikščioti lauke, ypač kai išgirsdavo riksmą, kuris priminė vaiko verksmą".

Per vėlesnius šimtmečius paslaptingasis Ahuizotlis paprasčiausiai išnyksta, nustojama jį minėti, todėl lieka tik spėlioti, kas buvo šis padaras.

Kriptozoologai, žinoma, iškėlė teorijas, kad tai galėjo būti vandens oposumas, ūdra arba bebras, tačiau nė vienas šis gyvūnas neatitinka pasakojimuose esančio apibūdinimo, be to, jie niekada nepasižymi tokiu išreikštu agresyvumu.

Taip pat yra idėja, kad visa tai gali būti susiję su kai kuriomis iki šiol nežinomomis gyvūnų rūšimis arba išgyvenusia priešistorine reptilija, tačiau neaišku, koks tai padaras galėjo būti. Panašu, kad šie padarai galutinai išmirė ir išnyko, todėl klausimai taip ir liks neatsakyti.

Tiesa, visi šie pasakojimai gali būti tik actekų folkloras, tačiau ispanų konkistadorai ir Naujojo Pasaulio tyrinėtojai to nežinojo, tačiau irgi pranešdavo apie šiuos padarus, kaip ir apie kitus laukinės gamtos gyvūnus, kurie gyvena ir šiandien.

Kad ir kaip ten buvo, Ahuizotlis yra mažai žinomu kriptidų pasaulio gyventoju ir įdomia istorine anomalija, kurios mums niekada nepavyks paaiškinti.