Alpių monstras Tacelvurmas - pramanas ar realus gyvūnas?

Tacelvurmas – tai “gyvatė su katės galva”. Taip šį paslaptingą monstrą, kurio niekam niekada nepavyko pagauti, vadina Alpėse, kur jis, tiesą sakant, ir gyveno nuo neatmenamų laikų…

Nežinomas žvėriukas

Išvertus iš vokiečių kalbos, “Tatzelwurm” reiškia “kirminas su letenėlėmis”. Pirmieji liudininkų pranešimai apie susitikimus su juo pasirodė net XVI amžiuje.

Bet ypač dažnai tą “gyvatkatę” žmonės sutikdavo XIX amžiuje ir pačioje XX amžiaus pradžioje. Tik visi liudininkai tą padarą apibūdindavo skirtingai. Todėl gana sunku pasakyti tiksliau, kaip jis atrodo. Kūno ilgis svyruoja nuo 45 cm iki 4 m, storis - nuo 6 iki 80 cm.

Vieni liudininkai pasakojo, kad jis turi lygią odą, kiti mini žvynus, šerius ar kaulines plokšteles. Bet visi kaip vienas tvirtino, kad gyvis turi katės snukį.

Anot vietinio folkloro, tacelvurmas - stiprus, piktas ir agresyvus žvėris. Ir jei ne dvi letenos su nagais, jį visai būtų galima palaikyti gyvate. Tiesa, kriptozoologai mano, kad gyvis vis dėlto turi keturias letenas, tiesiog užpakalinė pora, greičiausiai, nepakankamai išsivysčiusi. Bet tai netrukdo jam judėti stebėtinai greitai ir nušokti 2-3 metrus j priekį. Monstras skleidžia švilpiančius ir šnypščiančius garsus ir yra toks nuodingas, kad, sako, žmogus gali numirti vien nuo jo kvėpavimo.

Tacelvurmas gali slėptis kalnų olose, ten jis randa sau maisto - pelių, varlių, vabzdžių. Greičiausiai į paviršių jis išsiropšdavo tik per sausrą.

Bet, sprendžiant iš to, kad nuo XX amžiaus vidurio apie jį nieko negirdėti, gali būti, kad tatcelvurmas išnyko kaip rūšis.

Pavojingi susitikimai

O gal jos visai ir nebuvo - tos “gyvatkatės”? Kažin. Labai jau daug žmonių yra ją matę.

1779 metais Austrijoje du tacelvurmai užpuolė Hansą Fuchsą, kuris rinko uogas. Iš baimės vyrui nutiko širdies smūgis ir jis mirė Talbruko perėjoje. Bet prieš mirtį spėjo papasakoti apie susitikimą su monstrais. Jo žūties vietoje buvo įrengta atminimo lenta. Joje pavaizduoti du nežinomi žvėrys, tupintys ant akmens, ir žmogus, gulintis ant nugaros ir rankomis spaudžiantis nosį. Ant lentos parašyta: “Nuo netikėtos baimės jis mirė čia, persekiojamas šokinėjančių kirminų, Hansas Fuchsas iš Unkeno, 1779”.

1850 metais vieno Alpių kaimelio gyventojai pastebėjo, kad karvės grįžta su tuščiais tešmenimis. Bandą saugoję sargai pamatė žiaurų vaizdą: kažkoks gyvis prisiartindavo prie karvių ir iščiulpdavo visą pieną. Monstrą nužudė, o jo liekanas eksponavo vietinėje bažnyčioje. Deja, to gyvo palaikai neišliko. Bet sakoma, kad tai ir buvo tacelvurmas.

Patyręs medžiotojas Hansas Baueris, kuris pasakojimus apie paslaptingą būtybę laiko nesąmonėmis, 1908 metais, kaip paprastai, išsiruošė į medžioklę Alpėse. 1500 m aukštyje ant vienos iš uolų Baueris pastebėjo kažkokį vos pastebimą judėjimą. Įsižiūrėjo ir sustingo iš nuostabos. Tarp akmenų judėjo būtybė, tiksliai atitinkanti tacelvurmo aprašymą.

Kaip tikras medžiotojas Hansas nusprendė sugauti tą Alpių monstrą. Pasiėmė peilį ir ėmė tyliai sėlinti prie monstro, kuris, atrodė, nepastebėjo žmogaus. Bet vos tik medžiotojas priėjo arčiau, tacelvurmas netikėtai pašoko, ketindamas įsikabinti vyrui į veidą.

Tik dėl didelės patirties ir greitos reakcijos Hansui pavyko išvengti nuodingo įkandimo.

Jis sugebėjo kelis kartus durti puolančiam gyviui peiliu, bet tie dūriai storos odos savininkui nebuvo labai pavojingi. Sužeistas tacelvurmas pasislėpė tarp uolų, jo pagauti vyrui nepavyko.

Vėliau, 1914 metų pavasarį, gyvį matė Slovėnijoje, prie Postoinos urvo, kur buvo įkurta karinė stovykla. Vienas iš kareivių, eidamas sargybą, ant uolų pastebėjo keistą būtybę. Pastebėjusi žmogų, ji pakilo ant užpakalinių letenų ir sušnypštė. Nuo monstro sklido bjaurus kvapas.

Bet kareivis nepasimetė, užmetė ant jo savo milinę. Kai vyras atnešė trofėjų į stovyklą, vadas atpažino tacelvurmą ir įspėjo, kad jis yra nuodingas bei pavojingas. Nepaisant to, pabaisą įdėjo į skrynią, kur ji gyveno tam tikrą laiką.

Kareiviai pašerdavo augintinį varlėmis ir pelėmis. Paskui sensacingą radinį išsiuntė į štabą, ten vado spėjimai pasitvirtino. Netrukus iš gyvio padarė iškamšą ir ją galėjo apžiūrėti visi norintys. O po dviejų mėnesių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir egzotika nebelabai kam rūpėjo. Iškamša kažkur pasimetė.

1927 metais vienas italų fermeris, grįždamas iš malūno, vos neužlipo ant “rąsto”, gulinčio ant kelio. Staiga “rąstas” atgijo ir pakilo virš žemės. Išsigandęs italas spėjo pastebėti, kad ant nežinomo gyvio pilvo buvo kelios poros letenų su nagais. Priekinės letenos atrodė ilgesnės už kitas. Dar vyras pastebėjo, kad gyvio kūnas buvo panašus į gyvatės, galva kvadratinė, panaši į katės. Po kelių sekundžių nežinomas gyvis dingo pakelės krūmuose...

1934 metais daug triukšmo sukėlė šveicarų fotografo Balkeno nuotrauka, išspausdinta vokiečių žurnale “Kosmos”. Joje buvo pavaizduotas tacelvurmas. Fotografas ieškojo tinkamų peizažų Mairingeno apylinkėse, kai staiga pastebėjo keistą daiktą, primenantį sutręšusį medžio kamieną.

Bankenas nukreipė į jį objektyvą: brakštelėjo fotoaparato sprigtukas, suveikė blykstė, o “kamienas” staiga atgijo ir virto agresyviu driežu. Fotografas vos spėjo nufotografuoti kvadratinę galvą ir piktą gyvio snukio išraišką, ir pasileido bėgti. Kai nuotrauka buvo išspausdinta, žurnalas net norėjo finansuoti mokslui nežinimo gyvio sugavimą, bet kažkaip greitai pamiršo savo pažadus.

Kas tu toks, tacelvurmai?

Tai tik nedidelė dalis liudininkų pasakojimų, kurių buvo šimtai. Nerimą kelią tik viena aplinkybė: visi materialūs tacelvurmo egzistavimo įrodymai kažkodėl nuolat keistai dingsta.

Nepaisant to, XVIII-XIX amžių mokslininkai pripažindavo “gyvatkatę” tikra. Tas gyvis net buvo įtrauktas į Konrado Hesnerio “Gyvačių žinyną” kaip Alpių gyventojas. Šiuolaikinis mokslas taip pat neneigia jo egzistavimo, bet priskiria tacelvurmą amfibijoms arba reptilijoms.

1934 metais zoologijos daktaras Oto Stainbiokas surinko ir išanalizavo visus pranešimus apie šį gyvį. Jis surinko 85 įvairius liudijimus. Bet tik 3 iš jų priklausė išsilavinusiems žmonėms. 43% atvejų, Stainbioko nuomone, liudininkai matė gyvates. 27% daktaras įvertino kaip neįtikinamus, o 7% atmetė kaip apgavystes. Likusiais 23% pasakojimų žmonės palaikė tacelvurmu ką tik nori, bet tik ne paslaptingą monstrą.

Pavyzdžiui, tai galėjo būti uolomis laipiojanti ūdra. Ji turi ilgą lankstų kūną, galvą, panašią į katės, juda labai greitai. Be to, ūdra gali šnypšti kaip gyvatė.

Tačiau populiariausia versija yra tokia, kad tacelvurmas - tai amerikietiškas nuodadantis.

Šis driežas užauga iki 75 cm, jis turi nuodingus dantis. Dėl jų taip ir pavadintas. Nuodadančio įkandimas žmogui nėra mirtinas, nors ir gana skausmingas.

Amerikiečių Nuodadantis

Vokiečių mokslininkas zoologas Alfredas Bremas knygoje “Gyvūnų gyvenimas” rašė, kad patrikdytas nuodadantis išskiria lipnias seiles, šnypščia ir atakuoja priešą, net jei tas gerokai didesnis. Šis aprašymas labai primena tacelvurmo elgesį, todėl austrų mokslininkas Nikolussi tapatino tuos du gyvūnus. Tačiau įrodymų šiai versijai taip ir neatsirado.

Kol kas vis dar aktualūs žodžiai, kuriuos 1950 metais parašė mokslininkas kriptozoologas B. Heuvelmansas: “Nėra jokių abejonių, kad tacelvurmas egzistuoja iš tikrųjų, nors ir nenustatyta, ar tai didžiulis scinkas, salamandra arba kažkoks nežinomas gyvūnas. Kokia bebūtų šalis, visų joje gyvenančių gyvūnų mokslas ištyrinėti negali. Praeis daug laiko, kol mes nuodugniai ištyrinėsime visą mus supantį pasaulį”.