Birgeris - Sturšeno ežero pabaisa

Sturšenas (Storsjon) – penktas pagal dydį ežeras Švedijos šiaurėje. Telkšo ledyninės-tektoninės kilmės duburyje. Krantai statūs, vingiuoti, apaugę miškais.

Ežero ilgis - 70 km, didžiausias gylis - 74 m. Daug salų, didžiausia sala - Fresenas - ir jos rytinėje pakrantėje įsikūręs Estersundo miestas sudaro istorinės Emtlando provincijos centrą. Per ežerą teka Indalselveno upė. Anot legendos, ežere gyvena pabaisa Storsjoodjuret. Vietiniai gyventojai ją vadina tiesiog Birgeriu.

1635 metais dvasininkas Mugensas Pedersenas (Morgens Pedersen) užrašė senovinę legendą apie tai, kaip Sturšeno ežere atsirado monstras. Pasak legendos, kartą trys troliai ketino užsivirinti vandens ant ežero kranto. Susikūrė nedidelį lauželį, virš jo pakabino katiliuką. Vanduo seniai užvirė, bet troliai vis nerado laiko nukelti katiliuko nuo ugnies ir kaitino vandenį tol, kol iš jo iššoko baisi būtybė su katės galva ir gyvatės kūnu. Ji greitai apsidairė ir nėrė į ežerą.

Pasakojama, mažajai pabaisai ežeras taip patiko, kad ji ėmė augti ne dienomis, o valandoms. Pasidarė tokio dydžio ir ilgio, kad net galėjo apsivynioti aplink Freseno salą. Šioje saloje yra labiausiai į šiaurę Švedijoje nutolęs akmuo su runomis, ant kurio yra pavaizduota gyvatė, apjuosusi senovės skandinavų simbolius.

Ir apie šį akmenį, ir apie patį Birgerį sudėta nemažai legendų. Senais senais laikais ežero monstras taip įkyrėjo vietiniams gyventojams, kad šie kreipėsi į burtininką. Tas išvirė magišką gėrimą, paskui perskaitė užkeikimą. Jis buvo užšifruotas runų įraše ant akmens. Ir pabaisa nusiramino šimtmečiams.

Sklando gandai, kad jei tik užkeikimas būtų ištartas iš naujo, pabaisa vėl pradėtų siautėti ir gąsdinti žmones. Kita legenda pasakoja, kad į gyvatę panašios pabaisos galva yra prispausta užburtu akmeniu, o uodega nutįsusi net iki kito ežero kranto. Neva tik tas akmuo ir saugo gyventojus nuo monstro. Todėl negalima to akmens nei judinti, nei pašalinti.

Kartą, vykstant mūšiui prie Estersundo, runų akmuo nukrito, ir žmonės ilgai negalėjo perplaukti sąsiaurio. Bet, kai akmenį vėl pakėlė, monstras ir vėl nusiramino. Gali būti, šios legendos seniai būtų pamirštos, jei Birgeris kartkartėmis nepasirodytų ežero paviršiuje.

1894 metais švedų laivyno kapitonas Dederingas įkūrė akcinę bendrovę, kurios tikslas buvo sugauti pagarsėjusią pabaisą. Vienas iš medžioklės, kurioje dalyvauti buvo pakviesti patyrę banginių medžiotojai, finansinių rėmėjų buvo karalius Oskaras II.

Paskui, laikui bėgant, kalbos apie monstrą nutilo. Matyt, Birgeriui tai nepatiko, ir jis nusprendė priminti apie save. XX amžiaus pradžioje pabaisa kartkartėmis išlipdavo ant ežero kranto ir vaikydavosi turistus bei vietinius valstiečius.

Spąstai Birgeriui

Ežero pakrantėse gyvenusių žmonių kantrybė galiausiai baigėsi, kai Birgeris baisiai išgąsdino dvi mergaites, ėmęs jas vytis. Monstrui pagauti ant kranto buvo pastatyti dideli spąstai, tačiau jis lengvai juos apeidavo. Buvo nuspręsta pabaisą užmušti. Žmonės pasamdė žeberklininką, kuris ištisus metus saugojo pakrantę, bet taip ir nepamatė tos pabaisos.

Žeberklininko nesėkmė nereiškė, kad monstro nebuvo išvis ar kad jis numirė dėl senumo. Vietiniai gyventojai kartkartėmis mato jį ir dabar, jau yra net 500 liudininkų pasakojimai. Vietinė valdžia, bijodama, kad įvairūs savavališki tyrinėtojai ir medžiotojai gali užmušti ar sužeisti pabaisą, kuri pritraukia krūvas turistų, nusprendė apsaugoti ją nuo visokių persekiojimų. 1986 metais administracinis Emtlando provincijos teismas išleido oficialų įsaką, kad draudžiama, naikinti, sužeisti ar sugauti gyvą būtybę, žinomą kaip Sturšeno ežero pabaisa. Taip pat buvo draudžiama vogti ar gadinti jos kiaušinius, ikrus, guoliavietes ar urvus.

Tačiau toks sprendimas supykdė Gamtos apsaugos ministeriją. Jos valdininkai pareiškė, kad mitinei būtybei, kurios realus egzistavimas nėra patvirtintas, tokios apsaugos nereikia. Galiausiai regiono taryba nusileido ir nusprendė pašalinti Sturšeno ežero monstrą iš vietinės „Raudonosios knygos“. Tačiau taryba kategoriškai atsisakė pripažinti, kad iš tikrųjų jokio monstro ežere nėra.

Iki šiol nebuvo padaryta nė viena daugiau ar mažiau ryški šio paslaptingo monstro nuotrauka. Anot liudininkų, tas monstras - tai į gyvatę panaši būtybė su šuns galva ir pelekais ant kaklo. Buvo iškelta nemažai versijų, kas gali būti tas Birgeris. Vieni mano, kad tai didžiulis, dar neatrastas banginių šeimos gyvis. Kiti laiko jį milžinišku šamu, o treti kalba tik apie briedžių bandą, kuri plaukė per sąsiaurį, o kažkokie prastuoliai rūke palaikė juos ežero pabaisa.

Pasakojama, kad 1998 metų birželį monstrą pavyko nufilmuoti. Tada vėl suaktyvėjo bandymai pagauti ar bent jau pamatyti pabaisą. 2007 metų pavasarį “Svergis Television” dokumentinių filmų grupė vienoje iš ežero salelių įrengė automatines vaizdo kameras, reaguojančios į šilumos spinduliavimą. 2008 metais viena iš kamerų užfiksavo Birgerį.

Vaizdo juostoje galima įžiūrėti išplaukusį, ilgą ir siaurą siluetą, judantį ežero gelmėse. Grupės žurnalistė pakomentavo taip: “Akivaizdu, kad jis šiltakraujis, ir sudarytas iš ląstelių, kitaip mūsų kameros nebūtų jo užfiksavusios”. Taigi, nėra ko čia be reikalo prieštarauti ir ginčytis, neva kažkas kažką tampo už virvelės!