Nepatogūs klausimai apie kriptozoologiją. Vieno tyrėjo atviravimai

Garsus amerikiečių ufologas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas Nikas Redfernas neseniai išsakė nuomonę apie tokią mokslo kryptį kaip kriptozoologiją.

“Faktiškai kriptozoologiją laikoma disciplina apie mokslui nežinomų gyvūnų paiešką ir tyrinėjimą. Tačiau turiu pasakyti, kad man pačiam labiau patinka pavadinimas “Monstrų medžioklė”. Žodis “kriptozoologija” man atrodo per daug išpūstas ir perdėtas.

Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių, jei jų paklausite, kas yra kriptozoologiją, neturės žalio supratimo apie tai, bet jei paklausite, kas yra monstrų medžioklė, greičiausiai žmonės supras, apie ką eina kalba.

Anot Portlendo tarptautinio kriptozoologijos muziejaus direktorės Loren Koulman, kriptozoologija reiškia dar nežinomų ir neatrastų gyvūnų rūšių tyrinėjimą. Manoma, kad dabar žmonija žino tik maždaug 1,8 milijono gyvų būtybių rūšių, kurios gyvena Žemės
planetoje, tačiau, kai kuriais duomenimis, jų skaičius gali siekti maždaug 7 milijonus rūšių.

Taigi, nors kriptozoologija dažnai pašiepiama kaip pseudomokslas, iš tikrųjų ji yra būtina ir labai svarbi kryptis. Visa tai yra gerai. Bendrai paėmus, iš tikrųjų gerai. Tačiau, pažiūrėjus į tas būtybes, kurias dažnai tiria kriptozoologai, paaiškėja, kad jos iš tikrųjų nėra gyvūnai. Arba bent jau nėra gyvūnai tokia prasme, kaip mes įsivaizduojame.

Tarkim, sniego žmogus (jetis, bigfutas, mapinguaris, jovis ir kt.). Dauguma sniego žmogaus tyrinėtojų jums pasakys, kad šios būtybės priklauso nežinomai stambių primatų rūšiai arba iki mūsų laikų išgyvenusioms (išmirusiomis laikytoms) j žmones panašioms beždžionėms. Tačiau viskas darosi sudėtingiau, kai pasirodo su sniego žmogumi susijusios istorijos, kad ši būtybė elgiasi visai kitaip, negu paprasti gyvūnai. Dar vienas pavyzdys: yra nemažai pranešimų, kad sniego žmogų matė visai netoli NSO (ar net lipančių j NSO vidų), taip pat yra daug istorijų, kai žmonės, buvę per arti sniego žmogaus, jautė keistus dezorientacijos, baimės jausmus, kuriuos tarsi siuntė tie sniego žmonės.

Yra net istorijų, kurios pasakoja, kad sniego žmogus turėjo rimtesnių super-galių, pavyzdžiui, po susitikimo su juo kai kurie liudininkai patyrė “prarasto laiko sindromą”, t.y. iš jų atminties dingo tam tikri įvykiai, jie neprisiminė nieko, kas su jais nutiko. Kai kurie sniego žmogaus tyrinėtojai tiki tuo, kad sniego žmogus gali skleisti infragarsą ir valdyti jį. Būtent toks garsas veikia žmogų. Žemo dažnio garsai iš tikrųjų neigiamai veikia žmogaus nervų sistemą. Tyrinėtojas Dermalas Rozanas 2019 metų vasario 27 dienos straipsnyje rašė apie
saskvačius, galimai galinčius skleisti garso bangas. Taip pat liudininkų pranešimų archyve yra istorijų, kai žmonės matė, kaip sniego žmogus tiesiog pradingo ryškios šviesos blyksnyje. Tokios istorijos nėra labai paplitę, bendrų pranešimų masėje jų nėra daug, bet vis dėlto jų yra ir jų neišmesi vien dėl to, kad neįsirašo į bendrą koncepciją.

Jei sniego žmonės yra tik kol kas mokslo neatrasti primatai, tai jie neturi būti susiję nei su keistais blyksniais, nei su NSO, nei su garso bangomis ir t.t. Juk visos žinomos stambios žmogbeždžionės, pavyzdžiui, gorilos ar šimpanzės, nepasižymi jokiais panašiais gebėjimais. Jei tai tiesiog beždžionė, tai ji ir elgiasi kaip paprasta beždžionė.

Kol kas palikime ramybėje sniego žmogų ir pakalbėkite apie tokias būtybes kaip šuniažmogiai. Juos vaizduojantys paveikslėliai rodo, kad šios būtybės panašios į vilkolakius, jie beveik visada aprašomi kaip vilkai, kurie vaikšto vertikaliai ant dviejų užpakalinių kojų.

To pakanka skepticizmui, tačiau dar labiau paanalizavus liudininkų pranešimus, paaiškėja, kad labai dažnai šuniažmogiai buvo matomi prie kažkokių senovinių kulto statinių, pvz. pilkapių, dar greta sankryžų, kapinių ar senų tiltų. Visos tos vietos tradiciškai susiję
su antgamtiniais ir paranormaliais dalykais. Jei šuniažmogiai būtų kažkokie realūs gyvūnai, tai kokia prasmė jiems gyventi tik šalia senovinių pilkapių ir tiltų?

Einame toliau ir prieiname taip vadinamus ežerų monstrus. Garsiausias iš jų yra Nesė iš Škotijos Loch Neso ežero. Daugybė Nesės ieškotojų visiškai rimtai grindžia savo išvadas moksliškai (jie laiko Nesę iki mūsų laikų išgyvenusiu dinozauru arba kitu nežinomu gyvūnu). Bet, pažvelgus plačiu žvilgsniu į plačią Nesės tyrinėjimų istoriją, paaiškėja, kad Nesė dažnai siejama su antgamtiniais reiškiniais.

Pavyzdžiui, žinomas tyrinėtojas (dabar jau miręs) Tedas Holidėjus reguliariai skundėsi, kad bandant nufilmuoti ar nufotografuoti Nesę, pačiu atsakingiausiu momentu sugesdavo arba sulūždavo aparatūra. O jei ir pavykdavo padaryti kokias nors nuotraukas, tai išryškinus paaiškėdavo, kad jos buvo apšviestos arba kitaip sugadintos. Taip pat pastebėta, kad Nesės tyrinėtojus reguliariai pačiais svarbiausiais momentais užklupdavo keisti negalavimai.

Savos mistikos čia prideda ir garsus okultistas Alisteris Kroulis, kuris ant Loch Neso ežero kranto turėjo namą Bleskine House (dabar sudegęs), ten jis neva atlikinėjo įvairius magiškus ritualus. Virš paties ežero dažnai buvo matomi NSO, o tas pats Tedas Holidėjus XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje prie Loch Neso ežero buvo sutikęs vyrus juodais drabužiais.

Atrodo, priėjome išvados, kad visi tie sniego žmonės, Nesė, šuniažmogiai ir kitos panašios būtybės greičiausiai yra ne dar mokslininkų neatrasti gyvūnai, o kažkokie antgamtiški dalykai.