Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2020 » Balandžio » 25

Ževodano provincijos siaubas. Kai gyvenimas baisesnis už pasaką

Realiame gyvenime kartais nutinka įvykiai, pralenkiantys net pačių baisiausių pasakų siužetus. Tokia istorija nutiko Prancūzijoje, Overnės provincijoje, Ževodano rajone, XVIII amžiaus antrojoje pusėje.

Ten pasirodžiusi ir žmonėms siaubą variusi pabaisa – ne legenda ir ne mitas. Trejus metus (1764-1767), kurie Prancūzijoje buvo pavadinti „žvėries metais“, nežinomas monstras terorizavo viso apylinkės gyventojus.

Daugybė šaltinių užfiksavo 230 atvejų, kai žmones užpuldavo didžiulius, šiek tiek vilką primenantis gyvūnas. Įvairių autorių duomenimis, tas „žvėris“ nužudė nuo 60 iki 123 žmonių. Jų vardai buvo įrašyti provincijos bažnytinėse knygose. Toks aukų skirtumas aiškinamas tuo, kad kai kurie autoriai aukomis laikė ir tuos žmones, kurie be žinios dingo aplinkiniuose miškuose.

Svarbiausi tragiški įvykiai vyko Maržerio kalnų rajone prie Overnės ir Langedoko sienos.

Žvėris iš Ževodano

Kaip gi atrodė tas Ževodano žvėris? Anot išgyvenusių liudininkų, jis buvo panašus į didelį veršį, su ištemptu snukiu, turėjo labai plačią krūtinę, ilgą, labiau panašią į katės, uodegą su kuteliu ir dideles iš nasrų kyšančias iltis. Kailis buvo gelsvai rudos spalvos su tamsia juostele palei stuburą.

Kriptozoologija, legendos, žvėris, būtybės, Ževodano žvėris, istorijos

Kai kurie liudininkai dar prisiminė tamsias dėmes ant nugaros ir šonuose. Štai vieno išgyvenusio liudininko pasakojimas:

“Ta bjaurybė buvo truputį didesnė už asilą, su plačia krūtine, didžiule galva ir storais karčiais; ausys panašėjo į vilko, tik truputį ilgesnės, o snukis buvo panašus į šerno. Vaizdas bjaurus...”.

Dar vienas aprašymas:

“Žvėries kūnas ištemptas, tarsi spaudžiasi prie žemės; kailis rudokas, su juodomis juostelėmis ant nugaros. Labai ilga uodega. Nagai - neįtikėtino dydžio”.

Čia vieno medžiotojo liudijimas: “Jis gerokai stambesnis už bet kokį sarginį šunį; kailis rudas ir labai tankus, ant papilvės labiau gelsvas. Galva - milžiniška, dvi priekinės iltys abiejose nasrų pusėse taip pat neįtikėtino dydžio; ausys - trumpos ir tiesios; uodega gana tvirta, nes bėgdamas žvėris jos beveik nejudina".

Apstulbę ir išsigandę liudininkai pasakojo, kad žvėris nė kiek nesidomėjo galvijais ir naminiais gyvūnais, puldavo tik žmones. Neįprasta buvo ir užpuolimo maniera: žvėris atsistodavo ant užpakalinių kojų ir išversdavo žmogų iš kojų priekinių letenų smūgiais. Skirtingai nuo kitų plėšrūnų, jis nebandydavo perkasti kaklo, o kandžiojo aukos galvą ir veidą.

Aprašytas atvejis, kai žvėris šoko ant žirgo ir nuvertė jį kartu su raiteliu. Stebino “antgamtinis” žvėries apsukrumas ir nepažeidžiamumas: negelbėjo nei spąstai aplinkiniuose miškuose, nei užnuodyti masalai (žvėris jų neliesdavo); neįtikėtinai lengvai jis išsisukdavo nuo daugybės gaudynių. Dauguma po jo užpuolimo išgyvenusių žmonių tvirtino, kad žvėris supranta žmonių kalbą. Ir daug kas laikė jį demonu arba vilkolakiu, tai kėlė dar didesnę baimę. Šventikai neneigė galimybės, kad tas žvėris yra pragaro pasiųstas į Ževodaną už žmonių nuodėmes. Bažnyčiose buvo šventinamos sidabrinės medžiotojų kulkos, aukojamos mišios už greitesnį to “velniškojo monstro” sugavimą. Buvo ir tokių, kurie kalbėjo, kad netoli žvėries yra žmogus, kurį jie laikė žvėries šeimininku, raganiumi, prisišaukusiu pirktąją pabaisą iš paties pragaro gelmių.

Kai kurie tyrėjai mano, kad kartu su žvėrimi (gal net apsimesdamas juo) Ževodano apylinkėse siautėjo kažkoks maniakas. Kaip tik jis ir kaltas dėl jaunų ir gražių merginų mirčių. Tačiau oficialiai patvirtinti ir įrodyti tai dar niekam nepavyko.

Legenda apie Ževodeno vilka

Žvėries metai

Pirmosios žinios apie žvėrį pasirodė 1764 metų birželio 1 dieną, kai jis užpuolė piemenaitę iš Langonės miestelio. Viena moteris pasakojo, kad ją lydėję šunys tik kaukė ir drebėjo, nedrįsdami pulti pabaisos, bet moteris spėjo pasislėpti už jaučių, kurie atkišo ragus ir neprisileido pabaisos artyn.

O 14-metei Žanai Bulė nepasisekė - birželio 30-ąją ji tapo pirmąja oficialiai patvirtinta žvėries auka. Beje, tuo laiku priskaičiuota 10 pradingusių žmonių - gali būti, kad paslaptingas žvėris čia irgi buvo prikišęs nagus.

Rugpjūčio mėnesį žvėris nužudė dar du vaikus. Vietiniai medžiotojai, radę jų kūnus, teigė, kad vaikus užpuolęs gyvūnas turėjo būti stambesnis už vilką, bet mažesnis už lokį. Rugsėjį žvėris nužudė 5 žmones, tarp jų grafo d҆Apšė sūnų. 1764 metų rugsėjo 6 dieną žvėris pirmą kartą pasirodė žmonėms: maždaug 7 valandą vakaro jis atėjo į Estrė kaimą ir užpuolė 36-erių metų valstietę, dirbusią sode prie namo. Kaimynai bandė nuvyti plėšrūną nuo nelaimėlės, ir jis nubėgo, palikęs negyvą moters kūną.

Taip prasidėjo “žvėries metai” Ževodane, o siaubui, apėmusiam provincijos gyventojus, atrodė, nebus galo.

Žmonės pradėjo bijoti eiti į mišką ir išleisti vaikus iš namų. Valstiečiai, kurie neturėjo šautuvų, už kaimo ribų eidavo tik su savadarbe kuoka rankose. Į kaimyninius kaimus ar miestus jie eidavo grupėmis bent po tris.

Langedoko gubernatorius grafas de Monkanas ieškoti pabaisos pasiuntė 56 kareivius, kuriems vadovavo dragūnų kapitonas Diuamelis. Jis surengė kelias gaudynes aplinkiniuose miškuose. Kareiviai nušovė apie šimtas vilkų, bet Ževodano žvėris buvo nesugaunamas.

1764    metų spalio mėnesį su žvėrimi netikėtai susidūrė vietiniai medžiotojai: jie du kartus šovė į pabaisą ir tvirtino, kad sužeidė ją, bet pavyti ar rasti negyvą nepavyko. Užtat jie rado apgraužtą 21 metų jaunuolio kūną. Žvėries puldinėjimai liovėsi mėnesiui, tačiau lapkričio 25 dieną vėl atsinaujino. Tą dieną žvėris nužudė 70 metų moterį, rinkusią miške žagarus. Gruodžio mėnesį žvėris puldinėjo žmones beveik kiekvieną dieną. Gruodžio 27 dieną užfiksuoti net 4 užpuolimai, pasibaigę dviejų žmonių mirtimi.

Kriptozoologija, legendos, žvėris, būtybės, Ževodano žvėris, istorijos

1765    metų sausio 12 dieną septyni 9-13 metų vaikai su žvėrimi susitiko miško laukymėje ir sugebėjo atbaidyti jį, garsiai šaukdami ir mėtydami į jį akmenis bei pagalius.

Matyt, suglumintas tokio potencialioms aukoms nebūdingo elgesio, žvėris atsitraukė į mišką, bet netrukus grįžo atgal ir toje pačioje vietoje nužudė vaiką, kuris vienas išsiruošė į mišką ieškoti draugų.

Kitas žinomas laimingai pasibaigęs paprasto žmogaus (ne ginkluoto medžiotojo) susitikimas su žvėrimi - plėšrūno ir merginos Mari Žanos Valė iš Polako kaimelio susidūrimas. Ji sugebėjo apsiginti su savadarbe kuoka ir grįžo namo. Dabar prie įvažiavimo į jos gimtąjį kaimą galima pamatyti tam skirtą paminklą.

Tačiau tokie laimingai pasibaigę susidūrimai su monstru greičiau buvo išimtys iš taisyklės. Vien per 1765 metų sausį žuvo 18 žmonių.

Tų pačių metų sausio 5 dieną Žvėris užpuolė ir nužudė 4 vaikus. Rudeniop užfiksuotų užpuolimų skaičius padidėjo iki 134, o žuvusiųjų skaičius - iki 55 žmonių.

Didžioji Denevalio Medžioklė

1765 metų sausio mėnesį žinios apie paslaptingą pabaisą, žudančią žmones Overnės apylinkėse, pasiekė Liudviką XIV. Ieškoti Žvėries karalius pasiuntė garsų normandų medžiotoją Denevalį, kuris savo sąskaitoje jau turėjo daugiau kaip tūkstantį asmeniškai nušautų vilkų. Kartu su sūnumi, taip pat garsiu medžiotoju, Denevalis išvyko į Ževodaną. Jie atsivežė ir 8 daugybėje gaudynių dalyvavusius skalikus. Kelis mėnesių, pradedant nuo 1765 metų vasario 17 d., jie šukavo Overnės miškus kasdien, net ir prastu oru. 1765 metų gegužės 1 dieną Ževodavo žvėris vis dėlto buvo surastas ir net sužeistas, bet jam vėl pavyko pasprukti nuo persekiotojų.

Vilkas iš Šazės

1765 metų birželio mėnesį Liudvikas XV vietoje Denevalio į Ževodaną pasiuntė Fransua Antuaną de Boterą. Jis buvo Medžioklės Leitenantas, turėjęs titulą “karališkosios arkebūzos nešiotojas”. Karaliaus patikėtinis labai stengėsi pateisinti tokį didelį pasitikėjimą, todėl, naudodamas “administracinius resursus”, į žvėries medžioklę pritraukė labai daug žmonių. Pavyzdžiui, gaudynėse, kurios vyko 1765 metų rugpjūčio 9 dieną, dalyvavo 117 kareivių ir 600 vietinių gyventojų. Per tris mėnesius pavyko nušauti maždaug 1200 vilkų, bet žvėris buvo nesugaunamas. Galiausiai 1765 metų rugsėjo 20 dieną šunys į medžiotojų pusę atvijo didžiulį vilką, beveik du kartus didesnį už įprastus. Tas vilkas buvo nušautas. Jo skrandyje rasti keli raudonos medžiagos gabalėliai. Tai buvo tiesioginis įrodymas, kad šitas vilkas buvo žmogėdra.

Botero kulka tik užkabino žvėrį. Antra kulka, kurią paleido nežinomas medžiotojas, pataikė monstrui į akį. Bet net ir tada žvėris dar buvo gyvas. Lemiamas buvo trečias šūvis.

Šio vilko iškamšą Boteras nugabeno į Versalį ir gavo karališką 9400 livrų premiją. Tačiau Ževodano žvėries užpuolimai vis vien tęsėsi (tuo laiku jis pradėjo puldinėti žmones net ir prie jų namų), todėl nušautas vilkas buvo pavadintas “vilku iš Sazės”.

Nuo 1766 metų lapkričio 1 dienos žvėries puldinėjimai staiga liovėsi, apie jį nieko nebuvo girdėti 122 dienas, ir žmonės pagaliau atsikvėpė lengviau, net patikėjo, kad tas košmaras baigėsi. Bet kovo 2 dieną žvėris vėl pasirodė Ževodano miškuose, ir žmonių puldinėjimai tęsėsi.

Kriptozoologija, legendos, žvėris, būtybės, Ževodano žvėris, istorijos

Žvėries nužudymas

Dabar pabaisos medžioklei ėmėsi vadovauti grafas d’Apšė, kurio sūnus tapo viena iš tos pabaisos aukų.

Sėkmė nusišypsojo 1767 metų birželio 19 dieną. Tą dieną gaudynėse dalyvavo maždaug 300 žmonių. Vienam iš jų - Žanui Šasteliui - pavyko nušauti žvėrį. Monstro apžiūra ir skrodimas truputį nuvylė medžiotojus: paaiškėjo, kad “baimės akys didelės” ir “ne toks baisus velnias, kaip jį piešia”. Pasirodė, kad žvėries ilgis nuo galvos iki uodegos - “vos” 1 metras (pamenate, vilko iš Šazės ilgis 1 m 70 cm). Bet gyvūnas iš esmės atitiko aprašymą. Plėšrūnas turėjo neproporcingai didelę galvą su didžiulėmis iltimis ir sunkiais žandikauliais, neproporcingai ilgas priekines letenas, kailis buvo pilkas su rusvomis dėmėmis, ant šonų ir prie uodegos pagrindo buvo kelios juodos juostos. Žvėries kūną dengė randai, dešiniajame klubo sąnaryje buvo įstrigę trys šratai, skrandyje rastas neseniai dingusios mergaitės dilbis.

Karalius ir oficiali valdžia jokių apdovanojimų neskyrė, dėkingi provincijos gyventojai surinko lėšų ir Šasteliui padovanojo 72 livrus.

Kad žmonės nurimtų, negyvo žvėries kūnas buvo vežiojamas po visą Ževodaną, paskui buvo padaryta jo iškamša ir nugabenta karaliui.
Jei ši iškamša būtų išlikusi, šiandien būtų galima tiksliai atsakyti į visus tyrėjus ir istorikus jaudinantį klausimą, kas gi iš tikrųjų buvo tas garsusis Ževodano žvėris? Bet, deja, gerų taksidermistų Overnėje tuo metu nebuvo. Vos atgabenta į Versalį iškamša pradėjo irti. Buvo nutarta, kad ji “nebetinkama rodyti”, ir išmesta į šiukšlyną. Todėl versijų apie žvėries kilmę ir jo rūšį šiais laikais yra daugiau negu reikia.

Kandidatai j monstrus

2001 metais ekranuose pasirodė prancūzų filmas “Le Pacte de Loups” (“Vilkų gauja”). Jis pasakojo apie tai, kad Ževodano žvėrį medžiojo karališkasis taksidermistas Greguaras de Fonsakas ir “už ausų pritemptas” mohaukas Mani (iš irokėzų genties), kuris naudojo kažkokią “indėnišką magiją”. “Žvėrimi” pasirodė beesąs liūtas su specialiais šarvais.

Žinoma, šios scenaristų fantazijos negalima laikyti rimta versija. Tokia pat įtartina versija galima laikyti ir kriptozoologų teiginį, kad Ževodano žvėris buvo kardadantis tigras.

1765 metų pradžioje britų laikraštis “St. Games’s Chronicle” pranešė, kad vieną Prancūzijos provinciją terorizuoja “naujos rūšies gyvūnas,
kažkoks tarpinis variantas tarp vilko, tigro ir hienos”.

Kai kurie istorikai ir dabar mano, kad Ževodano žvėris buvo hiena, kurią kažkas neva atsivežė iš Afrikos. O gal, sako jie, tai buvo paskutinis anksčiau Europos teritorijoje gyvenusios reliktinės urvinės hienos egzempliorius.

Šio plėšrūno kūno ilgis gali siekti 190 cm, svoris - 80 kg, priekinės letenos ilgesnės už užpakalines, plati krūtinės ląsta ir siauras kryžkaulis, kailis pilkai gelsvos arba pilkai rudos spalvos, ant nugaros ir šonų yra dėmių arba juostelių. Be to, kaip tik hienos dažniausiai kanda į veidą. Skeptikai teigia, kad hienos nemoka bėgioti vienoda riščia, kaip nurodė žvėrį matę žmonės, ir blogai šokinėja. Tai irgi neatitinka liudininkų pasakojimų.

Dauguma istorikų sutaria, kad ši pabaisa - tai tik nepaprastai stambus vilkas žmogėdra arba vilko ir šuns mišrūnas. Bet zoologai ir patyrę medžiotojai tvirtina, kad vilkas nepuola žmogaus, jei netoliese yra lengviau pasiekiamas grobis. Jei tikėti daugybės tų metų liudininkų pasakojimais, Ževodano žvėris nekreipė dėmesio į naminius galvijus, o puldinėjo šalia buvusius jų šeimininkus. Be to, ir daug kartų aprašyta šio plėšrūno žmonių puldinėjimo maniera nebūdinga vilkams.

Todėl buvo iškelta dar viena versija, kurią šiais laikais įrodyti neįmanoma, bet, skirtingai nuo kitų hipotezių, ši atrodo gana įtikinama.

Kriptozoologija, legendos, žvėris, būtybės, Ževodano žvėris, istorijos

Žvėries šeimininkas

Kai kurie tyrėjai atkreipė dėmesį į kai kuriuos liudijimus apie kažkokį paslaptingą žmogų, kuris kartais būdavo netoli žvėries užpuolimo vietos, bet nesikišdavo į įvykius, nebijojo, bet ir nebandė padėti. Pamanę, kad kalba eina apie šios būtybės šeimininką, tyrėjai ėmė ieškoti tinkamos kandidatūros. Jie išsiaiškino, kad jauniausias Žano Šastelio (taip, to žmogaus, kuris nužudė monstrą) sūnus Antuanas, tarnaudamas laivyne, kurį laiką praleido Alžyro piratų nelaisvėje. Grįžęs į tėvynę, dirbo keliaujančiame cirke, dresiravo laukinius gyvūnus, o namuose veisė šunis. Visi kaimynai apibūdino jį kaip niūrią, žmonių nemėgstančią personą, kartais jį be priežasties apimdavo nepaaiškinamas žiaurumas. 1766-1767 metų žiemą vyras praleido vietiniame kalėjime, kur pateko už muštynes. Būtent tuo laiku žvėries puldinėjimai buvo liovęsi. Iškelta versija, kad Antuanas kryžmino vilkus su šunimis, šiuos mišrūnus dresiravo ir mokė žudyti žmones. Kaip tik taip būtų galima paaiškinti neįtikėtiną tos pabaisos nepažeidžiamumą: per gaudynes žvėris ramiai sėdėdavo Šastelių namo rūsyje, o jei vienas žūdavo, būdavo išleidžiamas kitas plėšrūnas, labai panašus į pirmąjį. Gali būti, kad žmones vienu metu medžiojo keli žvėrys. Tačiau valdžios dėmesys ir didelis rezonansas, kurį sukėlė vis nauji užpuolimai, matyt, ėmė kelti nerimą šeimos galvai. O gal paskutinis likęs gyvas “žvėris” pradėjo slysti iš rankų. Gali būti, kad būtent todėl ir buvo nuspręsta jo atsikratyti, kartu užsitarnauti “reputaciją” ir gauti šiokių tokių pinigėlių.

Ir iš tikrųjų, įtartinai atrodė tai, kaip Žanas Šastelis nudobė žvėrį. Medžioklės dalyviai prisiminė, kad pabaisa neskubėdama išėjo iš miško ir atsitūpė maždaug už 20 metrų nuo Šastelio. Jo šaltakraujiškumas išties stebino: užuot iškart šovęs į žvėrį, jis išsitraukė maldaknygę, sukalbėjo vieną maldą, maldaknygę įsidėjo į krepšį, nusitaikė ir dviem šūviais nušovė nepažeidžiamu laikytą monstrą. Gali būti, kad žvėris pažinojo vieną iš savo šeimininkų ir liko vietoje, vykdydamas jo koman-dą.

Jei tai tiesa, tai Prancūzijos istorijoje atsiranda dar vienas maniakas, panašus į “hercogą Mėlynbarzdį”, bet jau ne toks, kurį išgalvojo realaus Prancūzijos maršalo Žilio de Re priešai, o tikras.

Šiais laikais Ževodano žvėris yra tikra šios provincijos “emblema”. Šioje teritorijoje yra paminklų ir pačiam žvėriui, ir jį medžiojusiam de Boterui, ir po užpuolimų išgyvenusiems žmonėms. Soge kaime esantį Žvėries muziejų aplanko tūkstančiai turistų iš viso pasaulio.

paranormal.lt

Įvertink šį straipsnį. Prieš tai pakomentuodami, arba parašykite patys! Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.
Visi svetainės pateikti straipsniai, sveikatos patarimai yra pramoginio pobūdžio iš interneto platybių. Prieš naudodami patarimus, pasitarkite su tos srities specialistu. Svetainė neatsako už duomenų tikslumą. Visos teisės apsaugotos.
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Galima rašyti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
25.05.2020 laikas 14:57 Telekinezė. Tikras ar išgalvotas gebėjimas?
Amerikiečių autoriaus Stepheno Kingo pirmojo 1974 metais išleisto siaubo romano „Kerė” pagrindinė veikėja Carrie White pasitelkė telekinezę (gebėjjimą pakelti daiktus mintimis), kad padegtų visą mokyklos salę su joje buvusiais mokiniais. Carrie White, žinoma, yra išgalvotas knygos ir filmo personaža...

Skaityti daugiau

25.05.2020 laikas 06:39 Veido kaukes: oda bus švelni ir spindinti

Medus yra puikus saldiklis, bet taip pat jį galima naudoti kaip natūralų vaistą. Jis naudingas sveikatai ir grožiui. Medus gali būti naudojamas odai regeneruoti, atkuriant jos šviesumą, nuraminant jautrią ir sudirgintą odą.

...

Skaityti daugiau

24.05.2020 laikas 13:18 Pandemijos vyksta kas šimtą metų: visuotinis sąmokslas ar sutapimas?
Kaip pažymėjo specialistai nuo XIV amžiaus, kas 20 metų pasaulyje pasitaiko pavojingos ligos protrūkis. Kas iš tikrųjų yra šios pandemijos ir, kaip ją bando paaiškinti mokslininkai.

Skaityti daugiau

24.05.2020 laikas 06:49 5 augalai, išvarantys kirminus iš organizmo
Šis įprastas mūsų virtuvėje produktas laikomas „universaliu kariu“: jis susidoroja su bakterijomis, grybeliais, virusais, visokiais kirminais. Česnakas gali atbaidyti nuo žmogaus net kraujasiurbius vabzdžius.

Skaityti daugiau

23.05.2020 laikas 20:02 Kaip atsisakyti priverstinio skiepijimo ir implantavimo?

Anot Nigerijos žiniasklaidos, šalyje kilo didžiulis skandalas dėl „užsienio šalių remiamo įstatymo“, kuriame nurodoma privalomai paskiepyti visus Nigerijos gyventojus.

Skaityti daugiau

23.05.2020 laikas 16:17 Skraidantis vienuolis iš Kopertino

„Skraidančio vienuolio iš Kopertino“ (Italija) stebuklai – vieni iš labiau stebinančių ir kartu, matyt, vieni iš geriausiai dokumentuotų tokių atvejų istorijoje

Skaityti daugiau