Nežinomas genijus, lyginamas su Da Vinčiu: sraigtinių Loreto laiptų paslaptis

Apie šį neįprastą statinį jūs greičiausiai nieko negirdėjote, kaip ir dauguma žmonių. Tuo tarpu Santa Fe (Naujosios Meksikos valstija, JAV) mieste šie laiptai yra viena iš garsiausių vietinių įžymybių. Ir kai žmonės prašo nuvesti juos į Loreto koplyčią, būkite tikri, kad jie garantuotai eina ten pažiūrėti „stebuklingų laiptų“, o ne pačios koplyčios (beje, ji irgi gana graži).

“Stebuklingi laiptai” kukliai įsitaisė kairiajame Loreto koplyčios kampe. Tai gražūs sraigtiniai laiptai, maždaug 6 metrų aukščio, vedantys į viršutinį aukštą. Jie padaryti iš medžio ir iš pirmo žvilgsnio atrodo labai grakštūs, bet gana įprasti sraigtiniai laiptai.

Be laiptų nebūtų įmanoma patekti į viršutinį aukštą, o koplyčia negalėtų funkcionuoti, kaip buvo sumanyta, todėl problema pasirodė beesanti rimta. Kaip ji buvo išspręsta iš tikrųjų, niekas nežino, bet mus pasiekė legenda, kad vienuolės sureagavo į tai kaip į savo tikėjimo išbandymą ir nusprendė melstis šventajam Juozapui, dailidžių globėjui. Savo maldose jos prašė kaip nors padėti pastatyti laiptus.

Vienuolės meldėsi 8 dienas, o devintą dieną į koplyčią atėjo kažkoks niekam nežinomas vyras. Atsivedė jis mulą, ant kurio buvo didelis maišas su instrumentais. Vyras įėjo į koplyčią ir pasakė esąs dailidė. Vienuolės kaip mat papasakojo jam apie savo problemą. Vyras sutiko padaryti laiptus, bet su viena sąlyga - jis dirbs vienas ir niekas neturi jam trukdyti.

Ir dailidė pradėjo dirbti koplyčioje. Ateidavo vėlai, kai koplyčioje nieko nebūdavo ir dirbo visai vienas, naudodamas pačius primityviausius instrumentus. Atsitiktiniai liudininkai matė tik pjūklą, kvadratinę liniuotę, medines lentas ir kibirus su vandeniu.

Jis truputį pradelsė sutartą laiką (anot kitos versijos, atvirkščiai, darbą atliko anksčiau laiko) ir pabaigė laiptus po trijų mėnesių, o kai vienuolės padėkojo jam už darbą, dingo taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, nepaėmęs už darbą jokio užmokesčio.

Apžiūrinėjant laiptus, paaiškėjo, kad juose nėra nė vieno tradicinio sraigtinius laiptus laikančio elemento. O juk laiptai turėjo du apsisukimus ir stovėjo stabiliai, visu savo vaizdu ignoruodami fizikos dėsnius. Laiptai pastatyti be jokio vinies, visos detalės sutvirtintos tik mediniais kuoliukais ir klijais.

Laiptų turėklai buvo padaryti po 10 metų ir tik todėl, kad vienuoliams buvo baisu lipti laiptais aukštyn ir žemyn. Laiptai buvo labai tvirti ir atlaikydavo visus krūvius, nors vizualiai žmonėms atrodė, kad dar truputį, ir jie nukris nuo tų laiptų.

Dar viena neatskleista Loreto laiptų mįslė yra tai, iš kokio medžio jie padaryti. Tyrėjams pavyko tik nustatyti, kad tai eglė, nors tokios eglės šiose vietose neauga. Dar daugiau, tyrėjams nepavyko išsiaiškinti, kokia tai išvis eglių rūšis.

Tiesa, neaišku, ar šiuose tyrimuose dalyvavo botanikai, bet faktas lieka faktu - nežinoma, nei kaip pastatyti Loreto laiptai, nei kas pastatė, nei iš kokios medienos. Bet tai juk ne kokia senovinė senybė, tai tik XIX amžiaus pabaiga!

Mistika tikintys žmonės yra įsitikinę, kad šiuos laiptus pastatė pats šventasis Juozapas, Jėzaus tėvas. O medžiai, iš kurio padaryti laiptai, tai medžiai iš Rojaus sodo, todėl neva ir negalima rasti jų analogų tarp paprastų medžių.

Loreto laiptus ištyrę architektai išsiaiškino, kad fizikos dėsniai ten iš tikrųjų nebuvo pažeisti. Tiesiog viskas atlikta taip genialiai ir taip kruopščiai priderinta, tarsi viskas būtų apskaičiuota su kompiuteriu.

Laiptai yra tokie tvirti, kad gali išlaikyti 12 suaugusių žmonių, vienu metu stovinčių ant laiptelių, svorį.