Mikroschema Napoleono kaukolėje?

Nepaprastą atradimą padarė prancūzų tyrinėtojas Antuanas Lefevras – jis aptiko Napoleono Bonaparto kaukolėje labai mažą metalinę maždaug centimetro skersmens plokštelę, labai panašią į elektroninio mechanizmo detalę.

Būtent ši “atsarginė detalė”, tvirtina Lefevras, smarkiai padidindano intelektualinius imperatoriaus gebėjimus. Metalinis daiktas su aštriais dantukas buvo aptiktas atsitiktinai. Lefevras tyrinėjo ekshumuotoą Napoleono skeletą, norėdamas nustatyti fiziologines jo mažo ūgio priežastis (imperatoriaus ūgis nesiekė 160 cm). Tyrėjas šiems darbams atlikti gavo specialią vyriausybės 90 tūkst. dolerių paramą.

Braukdamas ranka per vidinį kaukolės paviršių, Lefevras apčiuopė nedidelį iškilumą. Mokslininkas pasiėmė stiprią lupą, kad galėtų geriau įžiūrėti tą vietą, ir pamatė pusiau aptrauktą kauliniu audiniu kažką metalinio... Tai buvo panašu į mikroschemą, naudojamą elektroniniuose prietaisuose.

Tas daiktas buvo visaip ištyrinėtas ir nustatyta, kad tai yra miniatiūrinis elektros impulsų siųstuvas į galvos smegenis ir širdį.

Lefevras akcentuoja, kad tokie impulsai žymiai padidina smegenų gebėjimą spręsti sudėtingas intelektualines užduotis.

Kaulinio audinio, užaugusio ant tos geležėlės, buvo gana nemažas. Mokslininko nuomone, tai reiškia, kad mikroschema buvo implantuota, kai Napoleonas buvo jaunas.

O tai galimai atliko nežemiškos civilizacijos atstovai, atvykę į Žemę ir prasiskverbę į revoliucijos apimtą Prancūziją. Lefevras mano, kad tai padaryta, siekiant daryti įtaką žmonijos vystymuisi. Anot mokslininko skaičiavimų, intelekto stimuliatorius būsimam genijui buvo implantuotas 1794 metų liepą. Napoleonas tuo laiku kelioms dienoms dingo iš jį pažinojusių žmonių akiračio. Vėliau jis tvirtino, kad buvo areštuotas, tas dienas praleido kalėjime ir buvo paleistas į laisvę.

Tačiau, pabrėžia mokslininkas, išėmęs iš Napoleono kaukolės stimuliatorių, nėra jokių dokumentinių arešto patvirtinimų. Lefevras mano, kad Napoleoną tuo laiku pagrobė ateiviai, kurie ir implantavo tą mikroschemą.

Buvus tokią operaciją, liudija gerai žinomas Bonaparto įprotis reguliaria pridėti ranką prie širdies, nors jokiomis širdies ligomis jis nesirgo, buvo puikios sveikatos ir nepaprastai fiziškai ištvermingas. Gali būti, kad kartkartėmis imperatorius pajusdavo lengvą širdies susitraukimų padažnėjimą dėl stimuliatoriaus siunčiamų elektros signalų.

Kitu, gerokai akivaizdesnių patvirtinimu gali būti netikėtas stiprus karinių Bonaparto gebėjimų padidėjimas, teisėtai suteikęs jam genialaus karvedžio reputaciją. Iki savo dingimo tokių gebėjimų Napoleonas praktiškai neturėjo. Tiesa, jis įvykdė sėkmingą karinę operaciją, 1793 metais išlaisvindamas Tulono uostą, kurį buvo užgrobę anglai. Už šią pergalę Napoleonas Bonapartas buvo paaukštintas į brigados generolus. Tačiau šiai pergalei pasiekti nereikėjo jokių ypatingų karinių talentų.

Tačiau tai, ką Napoleonas demonstravo kovų laukuose po 1794 metų, dauguma amžininkų ir karinių specialistų laikė kone stebuklu. Per Italijos kampaniją 1796-1799 metais jos vadovavo nedidelei apdriskusių ir alkanų kareivių armijai, kuri nusileido priešininkams kareivių skaičiumi ir artilerijos ginkluote. Ir šita driskių kariauna iškovodavo vieną pergalę po kitos. Svarbiausią reikšmę čia turėjo netikėtai atsiradęs Napoleono gebėjimas apskaičiuoti visus galimus veiksmus - savo ir priešų - mūšio lauke maždaug dvidešimt žingsnių j priekį.

Maždaug nuo 1810 metų kariniai ir strateginiai Napoleono gebėjimai ėmė pamažu silpnėti. Greičiausiai tai galima paaiškinti tuo, kad mikroschema jo kaukolėje pradėjo silpnėti. Taip pat gali būti, jog ateiviai, siuntę į šį prietaisą elektromagnetinius ar kokius nors kitokius impulsus, nusprendė, kad Bonapartas savo misiją jau atliko. Praradęs antgamtinius gebėjimus, Napoleonas prarado ir sėkmę.

Antuanas Lefevras yra įsitikinęs, kad ateiviai per visą žmonijos istoriją visokiais būdais veikė jos vystymąsi. Taip daro ir iki šiol.