Milžiniška baltoji nykštukė galėjo susiformuoti po galingo žvaigždžių susidūrimo

Ši milžiniška baltoji nykštukė (žvaigždė) gali būti dviejų kitų baltųjų nykštukių susidūrimo vaisius, skelbia „Space.com“

Naujas atradimas leidžia manyti, kad gali būti ir kitų ultramasyvių baltųjų nykštukių, kurių kilmė panaši. Tai gali padėti išsiaiškinti, kokia baltoji nykštukė turi būti masyvi, kad sprogtų.

Baltosios nykštukės yra neryškios, išblukusios, žemės dydžio negyvų žvaigždžių šerdys, kurios lieka po to, kai vidutinio dydžio žvaigždės išeikvoja kurą ir išmeta išorinius sluoksnius. Mūsų saulė vieną dieną taps tokia nykštuke, kaip ir daugiau kaip 90 proc. žvaigždžių mūsų galaktikoje.

Mokslininkai ištyrė baltąją nykštukę, vadinamą WDJ0551 + 4135, kuri yra nutolusi maždaug per 150 šviesmečių nuo Žemės. Naujausi Europos kosmoso agentūros „Gaia“ teleskopo duomenys rodo, kad šis objektas gali būti itin masyvi baltoji nykštukė. Norėdami sužinoti daugiau apie šią neįprastą negyvą žvaigždę, mokslininkai ją išanalizavo naudodamiesi Williamo Herschelo teleskopo Kanarų salose duomenimis.

Tirdami baltosios nykštukės skleidžiamos šviesos spalvų spektrą, astronomai sugebėjo atpažinti žvaigždėje esančias chemines medžiagas. Netikėtai tyrėjai objekto atmosferoje rado daug anglies, kurios mokslininkai dar niekados nebuvo aptikę baltosiose nykštukėse.

„Baltoji nykštukė pasižymi į svogūno panašia struktūra, nes yra sluoksniuota“, – pasakojo tyrimo autorius Markas Hollandsas, Warwicko universiteto Anglijoje astrofizikas. Pasak jo, baltosios nykštukės šerdyje didžiąją dalį masės sudaro anglis ir deguonis. Viršuje įprastai yra helio sluoksnis, o po to vandenilio sluoksnis. Kai nukreipiame teleskopą į baltąją nykštukė, tiesiog matome išorinius sluoksnius.

Ši struktūra reiškia, kad mokslininkai, tyrinėjantys jas, įprastai mato tik vandenilį arba helį, kartais – helio ir anglies mišinį. Bet šį kartą mokslininkai pamatė kitokį vaizdą.

„Niekados nesitiki, kad vandenilis ir anglis gali būti susimaišę baltokoje nykštukėje, turėtų būti helio sluoksnis, laikantis juos atskirtus“, – sakė mokslininkas.

Pasak astronomų, keista struktūra atsirado tada, kai dvi baltosios nykštukės susidūrė, o jų vidiniai sluoksniai susimaišė. Tačiau naujasis masyvusis baltasis nykštukas nebuvo pakankamai didelis, kad sukeltų supernovą.

Tyrėjams svarbiausia šios paslapties užuomina buvo šios baltosios nykštukės masė. Dauguma baltųjų nykštukių yra maždaug 0,6 karto didesnės už Saulės masę, tačiau WDJ0551 + 4135 yra beveik du kartus didesnė nei vidutinė baltoji nykštukė.

Kita užuomina yra amžius. Vyresnės baltosios nykštukės įprastai būna vėsesnės ir pakyla į Paukščių Tako centrą greičiau nei jaunesnės kolegos, nes laikui bėgant praranda daugiau šilumos ir patiria daugiau gravitacinių sąveikų su kitomis žvaigždėmis, kurios jas pagreitina. Tačiau WDJ0551 + 4135 juda greičiau nei 99% kitų netoliese esančių baltųjų nykštukių, kurių temperatūra yra beveik tokia pati.

Tyrėjai žinojo, kad WDJ0551 + 4135 yra unikali, nes jos masė dvigubai didesnė nei vidutiniės baltosios nykštukės, o amžius atrodė palyginti jaunas, jei žiūrėtume į žvaigždės šilumą, bet palyginti senas, jei žiūrėtume į jos judesius. Astronomai suprato, kad vienas įvykis gali paaiškinti visas šias paslaptis: WDJ0551 + 4135 susiformavo, kai susidūrė dvi nykštukės, kaitindamos susidariusį kūną ir iš naujo pradėdamos aušinimo procesą.

Publikuoja lrt.lt