Neįprastas reiškinys Antarktidoje: čia pradingo ežeras

Antarktidos ežeras, savyje turėjęs dvigubai daugiau vandens nei San Diego įlanka Kalifornijoje, pradingo.

Palydovinius duomenis panaudojusi tarptautinė mokslininkų komanda pademonstravo, kad ežeras, sudarytas iš 600–750 mln. kubinių metrų vandens, Amery ledo šelfe Rytinėje Antarktidoje 2019 metų Antarktidos žiemos metu ištekėjo per ledą į vandenyną.

Tokio reiškinio niekas nesitikėjo, nebent tai būtų susiję su užtvankos griūtimi. Vis dėlto, Antarktidos ledynas nėra mums įprasta vietovė.

Nors ją populiaru atvaizduoti kaip nesibaigiančio ledo ir sniego regioną, tačiau Antarktidos vasarų metu ant jos paviršiaus susiformuoja tirpsmo vandens pripildyti ežerai.

Komandos teigimu, aptariamasis ežeras susiformavo iš per dešimtmečius tirpusio vandens, susikaupusio po ledo sluoksniu, kuris ant ežero paviršiaus formavosi žiemos tamsos laikotarpiu.

Tuomet čia vyko procesas, vadinamas hidrauliniu uolienų ardymu (angl. hydrofracturing).  Jo metu didėjančio vandens telkinio svoris spaudžia ledą, sukelia jo skilimą ir leidžia vandeniui greitai ištekėti į po juo esantį vandenyną. Tada paviršinis ledo sluoksnis subyrėjo į tuščią kraterį, dar vadinamą ledo smegduobe.

Tokie įvykiai yra reti, tačiau girdėti. Vis dėlto, šis atvejis yra neįprastas ne tik dėl ežero dydžio, o ir dėl to, kad toks vandens ištekėjimas per 1400 metrų storio ledą nėra jau toks dažnas.

Reiškinys buvo stebėtas per NASA „Landsat 8“ ir „ICESat-2“ palydovų kadrus. Pastarųjų žalios spalvos šviesos lazeriniai instrumentai perduoda fotonų impulsus ir fiksuoja kiekvieno fotono atspindžio tašką, kurio sulaukiama iš Žemės.

Šie duomenys leido komandai apskaičiuoti kaip toli ledo sluoksnis subyrėjo ir kaip, pašalinus ežero svorį, 36 metrais pakilo plūduriuojantis ledo šelfas.

Be to, pakilusi teritorija suformavo kitą ežerą, kuris tiesiai į kraterį sutekėjo milijono kubinių metrų per dieną tempu.

Pradingęs ežeras taip pat atskleidžia paplitusį hidraulinio ardymo pavojų, kurį gali sukelti atšilęs klimatas, dėl kurio gali griūti ledo šelfai ir išleisti daugiau tirpsmo vandens, kas padidintų jūros lygį. Reiškinio metu surinkti duomenys galėtų pagilinti žinias apie giliųjų ežerų lede dažnį ir evoliuciją.

„Smagu matyti kaip „ICESat-2“ mums tokiu puikiu erdviniu mastu pateikia išsamią informaciją apie procesus, vykstančius ledo dangoje,“ – sakė Helen Amanda Fricker iš Scripps okeanografijos institucijos. „Kadangi paviršiaus tirpsmo vanduo ant ledo šelfų gali sukelti jų griūtį, kurios metu nebėra sulaikomas įdugnintas ledas, galiausiai atveda iki jūros lygio kilimo, dėl to yra svarbu suprasti ledo šelfus silpninančius procesus.“

Tyrimas buvo paskelbtas „Geophysical Research Letters“

Tekstas perpublikuojamas iš Gismeteo.lt.