NSO: atrėmimo teorija

Šie įvykiai nutiko prieš maždaug 50 metų. Apie juos papasakojo australų ufologas Judžinas Magi, kuris asmeniškai dalyvavo jų tyrime. O kitas ufologas Keitas Basterfildas jo pasakojimą panaudojo savo knygoje "NSO: atrėmimo teorija".

Nekviestas palydovas

1972 metų liepos 5-sios vakarą 27 metų miestelio, įsikūrusio netoli Melburno, gyventoja Maurina Puddi skubėjo namo iš Frankstono, kur lankė savo mamą. Ji važiavo Mosčadis plentu, kai maždaug 21.15 val. staiga pamatė šviesą, kuri krito ant automobilio kažkur iš viršaus. Maurina pagalvojo, kad tai, galbūt, sraigtasparnis, iš kurio jai kažkas nori perduoti kažkokį pranešimą (Australijoje tokie kontaktai - visai įprasti). Moteris sustabdė automobilį, išlipo iš jo ir pažiūrėjo į viršų. Bet ten pamatė kažką, visai nepanašų į sraigtasparnį. Virš jos kabojo didžiulis disko formos objektas. Jo forma priminė dvi sudėtas lėkštes. Aukštis - maždaug dviejų telegrafo stulpų. Jis ne tik uždengė 8 metrų pločio kelią, bet ir užgriebė nemažai šalikelės abiejose kelio pusėse, jo skersmuo galėjo būti ne mažiau kaip 30 metrų.

Objekto paviršius buvo lygus, be jokių siūlių, suvirinimų ar kniedžių. Nesimatė nei langų, nei durų, nei jokių nusileidimo įtaisų. Objektas skleidė blizgančią mėlyną šviesą, girdėjosi negarsus monotoniškas dūzgimas. Nesimatė jokių judančių detalių, ir pats objektas nejudėjo. Moteris tarsi suakmenėjo nuo neįtikėtino reginio. Atsigavusi ji šoko į automobilį ir norėjo kuo greičiau palikti tą vietą, bet netrukus įsitikino, kad NSO seka jai iš paskos, neprisiartindamas, nenutoldamas ir nekeisdamas skrydžio aukščio. Taip moteris nuvažiavo maždaug 12 kilometrų, tada NSO atsiliko, pradėjo greitai tolti ir galiausiai dingo iš akių.

Apie šį keistą nutikimą Maurina papasakojo artimiausioje policijos nuovadoje, taip pat šeimos nariams ir kai kuriems draugams. Tačiau beveik visi jos pasakojimą palaikė juokeliu, tiesiog nepatikėjo ja. Tada moteris nusprendė daugiau niekada ir su niekuo apie tai nebekalbėti.

“Jie” skleidžia garsus

Praėjo trys savaitės. Maurina vėl važiavo vakare namo, aplankiusi mamą, tuo pačiu keliu, kaip ir praėjusį kartą. Ir vėl tame pačiame kelio ruože ir maždaug tuo pačiu laiku staiga aplink jos automobilį blykstelėjo mėlynas švytėjimas.

Tačiau šį kartą Maurina nusprendė nesustoti, o greičiau palikti šią prakeiktą, kaip moteris ją pavadino, vietą. Ji spūstelėjo akseleratoriaus pedalą, bet variklis tik kostelėjo ir užgeso. Automobilis iš inercijos nuvažiavo į šalikelę ir sustojo. Maurina pabandė iš naujo užvesti variklį, bet nesėkmingai. Jos nuostabą ir išgąstį pakeitė tikra baimė. Tvirtai įsikibusi į vairą, ji bandė per priekinį stiklą įžiūrėti virš automobilio pakibusį objektą.

Ir tada moteris išgirdo balsą. Tiksliau, mums įprasto balso nesigirdėjo, vėliau aiškino Maurina.

Žodžiai, tiksliau frazių nuotrupos, tarsi savaime atsirasdavo jos sąmonėje.

“Nebijokite, išgirdo ji, - mes manome, kad jūs nesuprantate...jūsų išbandymai duos neigiamą rezultatą... praneškite spaudai...dabar jūs kontroliuojami...”. Toliau stojo tyla.

Per visą šį monologą Maurina jautėsi labai neįprastai. Ji tarsi buvo vakuume, tarsi aplinkui nieko nebuvo, tik smegenyse skambantis balsas. Neįprastas, puikiai moduliuotas balsas, žodžių ištarimas - puikus. Tiesa, atrodė, tarsi tie žodžiai sklido iš kompiuterio ar roboto.

Po kelių sekundžių Maurina dar kartą pasuko užvedimo raktelį. Dabar variklis jau užsivedė.

Norėdama apgalvoti tai, kas nutiko, Maurina sustojo prie tos pačios policijos nuovados, kaip ir praeitą kartą, tik dabar ten nieko nebuvo. Moteris nuvažiavo prie kitos nuovados ir pareiškė ten budėjusiam policininkui: “Aš noriu parašyti pareiškimą apie susitikimą su skraidančia lėkšte”. “Taip, žinoma, ponia”, - labai mandagiai atsakė budėtojas tokiu tonu, kokiu pareigūnai kalba su ligoniais arba potencialiai pavojingais žmonėmis. Pajutusi tai, Maurina pareikalavo, kad jos pareiškimas būtų užregistruotas oficialioje įvykių registracijos žurnale.

Kitą rytą Maurina paskambino į Karališkųjų oro pajėgų aviacinę bazę Lavertone ir paprašė paaiškinti, ką gi ji matė išvakarėse, bet sąmoningai nutylėjo apie girdėtą balsą. Jai buvo atsakyta, kad nieko paaiškinti negali, nes, jų duomenimis, nurodytame rajone tą vakarą nebuvo jokių lėktuvų, sraigtasparnių, oro balionų ar kitų aparatų. Vis dėlto kariškiai paprašė niekam nepasakoti apie patirtą nuotykį, kad “nepasklistų panika”.

Bet Maurina, prisiminusi balso nurodymus, susisiekė su keliomis televizijomis ir radijo stotimis. Jos į moters pranešimą sureagavo panašiai, kaip budėtojas policijos nuovadoje. Ir tada Maurina susirado Judžiną Magi - ufologą ir anomalinių reiškinių tyrinėtoją, AUFON (Australian UFO Network) - Australijos abipusio pasikeitimo informacija apie NSO tinklo - bendradarbį. Maurina smulkiai papasakojo jam apie abu nutikimus.

Neįtikėtini susitikimai “akis į akį”

Praėjo dar maždaug pusmetis. Kartą ryte namuose Maurina aiškiai išgirdo balsą, kuris kvietė ją “sugrįžti į susitikimo vietą”. Pamaniusi, kad ją kviečia kažkas iš gatvės, atidarė duris, tačiau už jų nieko nebuvo. O vėliau, kai Maurina ėjo į parduotuvę apsipirkti, jos ausyse (ar pasąmonėje?) vėl suskambo: “Maurina, Maurina, Jums reikia sugrįžti į mūsų pirmo susitikimo vietą!” Moteris apsižvalgė, bet aplink vėl nebuvo nieko.

Anot Maurinos, ji pajuto, kad turi atsiliepti į raginimą, bet nesiryžo vykti viena, todėl pasikvietė Judžiną Magi. Jis pasisiūlė palydėti ją kartu su savo kolega Pauliu Normanu. Visi susitarė susitikti tą patį vakarą kelyje priešais elektrinę.

J sutartą vietą Magi atvyko kartu su Normanu jo automobiliu truputį anksčiau, ir jie ėmė laukti Maurinos. Kai atvykusi moteris išlipo iš automobilio, abu suprato, kad su ja kažkas negerai. Moteris papasakojo, kad, važiuojant keliu, ant sėdynės šalia jos staiga atsirado būtybė su kombinezonu iš auksaspalvės į foliją panašios medžiagos. Pamačiusi ją, Maurina išsigando ir vos nenuvažiavo į griovį. Dar po kelių sekundžių būtybė taip pat netikėtai pradingo. Kai Maurina truputį nusiramino, automobiliai pajudėjo link “susitikimo vietos”. Jie sustojo, pasiekę reikalingą kelio atkarpą. Magi ir Normanas persėdo į Maurinos automobilį; visi trys ėmė tyliai laukti “svečių”. Netikėtai moteris griebė Magi už rankos ir, pasisukusi į langą, drebančiu balsu sušuko: “Jis čia! Jis eina čionai! Matote jį?” Bet nei Magi, nei Normanas nieko nematė. Magi paaiškino, kad tai panašu į dvipusį selekcinį ryšį - nuo būtybės link Maurinos, todėl matyti ateivį gali tik ji. Tuo metu, kaip sakė Maurina, ateivis taip priartėjo prie automobilio, kad jį būtų buvę galima paliesti ranka. Jis sustojo priešais automobilio priekinį bamperį. Magi paprašė Normano apeiti aplink automobilį. Kai Paulius priėjo tą vietą, kur stovėjo ateivis, tas, anot Maurinos, atsitraukė atgal, kad Normanas galėtų praeiti tarp jo ir automobilio.

Paskui ateivis, linktelėjęs galvą, pasiūlė Maurinai eiti paskui jį, bet moteris abiem rankomis įsikibo į vairą ir pasakė, kad nė už ką nelips iš automobilio.

Ekskursija su išėjimu iš kūno?

Palaukęs kelias sekundes, ateivis dingo, o Maurina netrukus pranešė, kad yra NSO viduje, dideliame apvaliame kambaryje. Patalpos viduryje buvo kažkoks įrenginys, panašus į milžinišką, žmogaus dydžio grybą. Šalia stovi ateivis ir rodo į “grybą” kaip į svarbų objektą. Panašu, kad “grybas” pritvirtintas prie grindų ir visą laiką juda, tarsi būtų iš želės. Aplink apatinę dalį išrašyti kažkokie ženklai, primenantys romėniškus skaičius. Tokie pat ženklai matosi ir ant “grybo” kepurėlės. Po trumpos pauzės Maurina suriko: “Aš negaliu išeiti! Čia nėra nei durų, nei langų! Negaliu išeiti!” Šalia sėdėjęs Magi bandė nuraminti moterį, apkabino ją per pečius ir pajuto, kad Maurina verkia. Tada jis mintimis kreipėsi į ateivį, prašydamas pagailėti vargšės moteriškės, kuri buvo kone šoko būsenoje. “Jis nori, kad aš stipriai užmerkčiau akis”, - staiga pro ašaras pratarė Maurina. Magi rekomendavo moteriai tai ir padaryti ir iškart pajuto, kad jos įsitempimas praėjo. Kai Maurina pamažu atsigavo, visi trys suvalgė po sumuštinį, išgėrė arbatos iš termoso ir patraukė atgal. Moters automobilį vairavo Magi, o ji persėdo prie Normano. Kai jie atvyko prie Maurinos namo, buvo maždaug vienuolikta valanda vakaro.

Nors nei Judžinas Magi, nei Paulius Normanas nematė ateivių, negirdėjo jų balsų ir tuo labiau nesilankė NSO viduje, abu ufologai neabejojo, kad Maurinos Puddi apibūdinimai ir išgyvenimai yra tikri. Gali būti, kad moteris šiuose epizoduose buvo savotiškas mediume arba kontaktuotoja. Bet kokių rezultatų iš šių kontaktų tikėjosi paslaptingi ateiviai, vis dėlto liko neaišku.