NSO: Vašingtono “antpuoliai” 1952 metais

NSO virš Vašingtono buvo stebimi vizualiai ir per radarus 1952 metų liepos 19-20 dienomis ir 26-27 dienomis. Šie stebėjimai ne tik įėjo į ufologijos istoriją. JAV karinės oro pajėgos, stengdamos atsakyti į žiniasklaidos atsakyti į žiniasklaidos puldinėjimus, buvo priverstos surengti pačią didžiausią spaudos konferenciją nuo Antrojo pasaulio karo laikų!

1952 metų liepos 19 dieną, 23.40 val., Vašingtono nacionalinio oro uosto aviacijos dispečeris Edvardas Niudžentas ekrano kampe pastebėjo grupę iš septynių taškelių. Jie judėjo maždaug 100 mylių per valandą greičiu už 15 mylių į pietryčius nuo sostinės.

Jokių lėktuvų ten neturėjo būti, o ir taškeliai judėjo ne numatytais vasariniais maršrutais. Niudžentas iškart informavo savo viršininką, Civilinės aviacijos valdybos vyriausiąjį dispečerį H. Dž. Barnsą ir pajuokavo apie “skraidančių lėkščių eskadrilę”.

“Mes iš karto supratome, kad vyksta kažkas keisto, - pasakojo Barnsas.

- Objektų judėjimas iš esmės skyrėsi nuo įprastų lėktuvų skridimo. Jie neturėjo kurso, neskrido rikiuotėje... Bet kuris taškelis galėjo kartkartėmis dingti iš ekrano. Paskui supratau, kad, kai objektai staigiai padidindavo greitį, tai galėjo atrodyti kaip laikinas pradingimas”.

Kiti du dispečeriai patikrino radarų įrangą, ar ji veikia normaliai. Kai jie nerado jokių sutrikimų, Barnsas paskambino savo kolegai, kuris dirbo prie kito radaro centriniame oro uosto bokšte, buvusiame už ketvirčio mylios. Barnsas buvo atsakingas už tolesnius radarinius stebėjimus 70 mylių spinduliu, o jo kolega nukreipdavo lėktuvus, artėjant tūpti, su artimojo vedimo radaru. Hovardas Konkinas pasakė Barnsui, kad jo radaras taip pat užfiksavo objektus. Ir ne tik - kai jis pažvelgė per didelį apžvalgos langą bokšte, pamatė vieną iš objektų kaip “ryškią oranžinę šviesą”.

Kai objektai išsisklaidė po visą stebėjimo sektorių, judėdami virš Baltųjų Rūmų ir Kapitolijaus, Barnsas paskambino į karinių jūrų pajėgų Andrews bazę, esančią už 10 mylių į rytus, ir paklausė, ar jie ką nors žino apie tuos objektus. Civilinis aviacijos dispečeris bazėje pasakė, kad vienintelis lėktuvas, apie kurį jie žino, yra transportinis lėktuvas C-47 už valandos skrydžio nuo sostinės. Po to sekė antras skambutis: skambino lakūnas, kuris pasakė, kad mato keistus objektus danguje prie bazės.

Jis pasiūlė kariniam dispečeriui Viljamui Bredi, kuris pakėlė ragelį, pažiūrėti į pietus. Dispečeris pamatė “objektą, kuris atrodė, kaip oranžinis ugnies burbulas su besitęsiančia paskui uodega; jis buvo maždaug už dviejų mylių į pietus nuo bazės teritorijos. Jis buvo labai ryškus ir aiškiai matomas, nieko panašaus nesu matęs anksčiau, ir tas objektas darė kažką panašaus į judesius ratu”.

Jis sušuko, kad visi bokšte pažiūrėtų į objektą, bet vos tik jis tai pasakė, NSO sustojo ir neįtikėtinu greičiu nuskrido, pradingdamas per sekundės dalį. “Po kelių sekundžių, - pasakė Bredi BBC tyrėjams, - pamačiau dar vieną tokį pat objektą. Kaip ir pirmasis, jis judėjo lyg ir lanku, o paskui dingo. Abu objektai buvo matomi maždaug sekundę”. Visi kiti, buvę bokšte, nespėjo pamatyti objektų arba žiūrėjo ne ten, kur reikia. Po kelių minučių Bredi paskambino dar kartą ir pasakė, kad neatpažinti objektai yra į rytus ir į vakarus nuo Andrews bazės. Bazės pakilimo takai tuo metu buvo remontuojami, todėl iš ten naikintuvai kilti negalėjo, bet juos buvo galima iškviesti iš karinių oro pajėgų bazės Niukastle Delavero valstijoje.

“Mėlynosios knygos” archyve sakoma, kad liepos 20 dieną 0.30 val., t.y. po 50 minučių, iš Bredi bokšto Aviacijos dispečerinio centro (ADC) specialistai matė dar vieną NSO -“oranžinį diską maždaug 3000 pėdų aukštyje”.

Ant Vašingtono oro uosto pakilimo tako stovėjo lėktuvas DC-4, laukdamas leidimo kilti. Piloto kabinoje buvo kompanijos “Capital Airlines” pilotas S. K. Pirmanas. Jis pamatė ryškiai šviečiantį mėlynai baltą objektą, šmėstelėjusį horizonte. Lakūnas pamanė, kad tai meteoras, bet, po pakilimo persijungęs iš centrinio bokšto radijo kanalo į ADC, sužinojo, kad radaras rodo neatpažintus objektus už devynių mylių nuo jo lėktuvo. Paskui nuo žemės pranešė, kad NSO yra už keturių mylių ir artėja. Pirmanas matė ryškias baltas ugnis, greitai judančias dangumi.

Vos per 14 skrydžio minučių jis matė šešias ugnis. “Kiekvienas pastebėjimas sutapo su žymėmis, kurias mes matėme prie jo lėktuvo, - pasakojo Barnsas. - Kai lakūnas pranešdavo, kad ugnis lekia tolyn milžinišku greičiu, žymelė mūsų ekrane taip pat pradingdavo”. Pasak Pirmano, NSO “nėrė aukštyn ir dingdavo iš regėjimo lauko per 3-4 sekundes”. Artimojo sekimo radaras centriniame bokšte taip pat fiksavo objektus, kurie po truputį žemėjo, skrido viename lygyje, o paskui staigiai nėrė į dangų, prieš dingdami iš radaro veikimo zonos.

2 valandą nakties ADC įspėjo karinių oro pajėgų bazę Andrews, kad prie jų artėja objektas. Dispečeriai nesėkmingai bandė įžiūrėti jį savo radare, bet vienas iš jų, Haroldas May, išėjo į gatvę ir pamatė ryškią ugnį, kuri keitė spalvą “iš raudonos į oranžinę, paskui į žalią, o tada vėl į raudoną. Kartais jis staigiai leisdavosi žemyn, prarasdamas aukštį”. Vėliau May įsigudrino įtikinti pats save, 

kad matė tik žvaigždę! Tuo pačiu laiku seržantas Čarlzas Devenportas iš karinių oro pajėgų bazės Andrews 1053-sios aprūpinimo eskadrilės pastebėjo oranžinę ir raudoną ugnį pietuose. Ji kabojo nejudėdama, o paskui staigiai nėrė į šonus ir į aukštį. Tie nėrimai buvo atliekami kelis kartus. Kai Devenportas apie tai pranešė dispečeriams, jie irgi žiūrėjo į NSO kelias sekundes, kol jis dingo iš akių.

ADC aptiko jį netoli karinių oro pajėgų bazės Bolling, kuri buvo tarp Vašingtono ir Andrews bazės, ir įspėjo jos personalą. Seržantas Donas Vilsonas, kuris buvo kilnojamajame dispečerių bokšte, pamatė apvalią oranžinę ugnį už 7 mylių į pietryčius. Lėtai praplaukiantis NSO buvo matomas kelias minutes. 2.30 val. budėjęs apsaugos darbuotojas pietryčiuose pamatė objektą, “kuris buvo golfo kamuoliuko dydžio, ryškiai oranžinės spalvos. Jis judėjo iš vakarų į šiaurės rytus puslankiu ir skrido tokiu greičiu, kad tai negalėjo būti reaktyvinis lėktuvas - mano nuomone, jis skrido nuo 1000 iki 2000 mylių per valandą. Sunku spręsti, kokiame aukštyje jis skrido, nes jis tai leisdavosi, tai vėl kildavo. Objektas skraidė taip kelis kartus, o paskui dingo vakaruose. Nuo to momento, kai pamačiau objektą, iki jo dingimo praėjo, galima sakyti, maždaug 15-20 minučių”.

Vienu momentu ADC, centrinis bokštas ir bazės Andrews radaras užfiksavo tą patį objektą, pakibusį virš Riverdeilo radijo švyturio. Per tas 30 sekundžių, kol jis buvo ekranuose, dispečeriai suspėjo du kartus pertikrinti parodymus. Staiga objektas dingo - visuose trijuose ekranuose vienu metu.

3 valandą nakties NSO staiga dingo, o netrukus po to pasirodė du naikintuvai iš Niukastlo karinių oro pajėgų bazės. Vėlokai pasirodę lakūnai veltui raižė dangų, kol baigėsi degalai, ir sugrįžo atgal į bazę. Kai tik jie nuskrido, NSO vėl sugrįžo. Tai buvo įrodymas Barnsui, kad NSO klausosi radijo pokalbių ir elgiasi pagal gautą informaciją. Jis taip pat pastebėjo dar anksčiau, kad, kai nukreipdavo Pirmano DC-4 į kurio nors objekto pusę, tas nuskrisdavo toliau į šoną, dar prieš lėktuvui pradedant manevrą.

Po to, kai naikintuvai nuskrido, lakūnas Hovardas Dermottas, buvęs už besiartinančio “Capital Airlines” lėktuvo šturvalo, pastebėjo ugnį, kuri įsitaisė už jo, kai lėktuvas praskrido Herndoną (Virdžinijos valstija). Lakūnas pranešė apie tai Vašingtono oro uosto dispečeriams, ir abu radarai aptiko tą objektą būtent ten, kur nurodė Dermottas. Ekranuose buvo matyti, kad NSO nuskrido į šoną, maždaug už 4 mylių nuo oro uosto.

Akivaizdus kariškių abejingumas tam, kas vyko virš Vašingtono, nustebino Barnsą. Jis du kartus skambino į Karinės aviacijos tarnybą (Military Flight Service) ir antrą kartą išgirdo tik tai, kad “informacija perduota aukštesnei vadovybei”.

3.30 val. seržantas Devenportas pamatė melsvai sidabrinį NSO ties medžių viršūnėmis. Jis skraidė chaotiškai, supdamasis iš šono į šoną. Tris kartus iš jo išskrido mažesni raudoni objektai ir milžinišku greičiu nėrė į rytus, kol dingo iš akių. Radarai fiksavo NSO iki aušros. Paskutinis epizodas fiksuotas 5.30 val., kai ADC ekrane buvo pastebėti 7 ar 8 NSO.

Anksti ryte civilis radijo inžinierius E. Čambersas, kuris nežinojo apie naktinę sumaištį, pamatė NSO iš arčiausiai. Jis apibūdino juos kaip penkis didelius diskus, besisukančius danguje. Paskui jie pakrypo ant šono ir staigiai šovė į dangų.

Vėliau interviu žurnalistams Barnsas pasakė, kad NSO “labiausiai suaktyvėdavo prie lėktuvų, kuriuos mes matėme ekranuose. Jie elgėsi kaip grupė žaidžiančių vaikų, kurie tryško prigimtiniu smalsumu. Kartais jie skraidė kaip eskadrilė arba grupė, o kartais po vieną, išsimėtę dideliame plote... Negalėjau padaryti jokios kitos išvados, tik tai, kad šešias valandas mažiausiai 10 neatpažintų objektų skraidė virš Vašingtono. Tai nebuvo paprasti lėktuvai, apie tai galima spręsti iš vaizdų radaruose. Galiu tiksliai pasakyti, kad jie atliko manevrus, kurių negalėtų atlikti joks lėktuvas. Ekranuose buvo matyti, kad jie gali daryti posūkius stačiu kampu ir skristi atgal neapsisukę. Tokių žymių radare negalėjo palikti jokie gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, meteorai, atmosferos elektra ar debesys”.

Liepos 20 dieną keistos žymės ir toliau buvo matomos radarų ekranuose. Karinių oro pajėgų bazės Andrews meteorologė Betty Ann Beil pasakojo, kad grupė objektų, skrendančių rikiuotėje, priartėjo prie bazės pakilimo tako, praskrido virš jo ir “išsibarstė”, išskraidę į įvairias puses. NSO darė neįsivaizduojamus manevrus, skrisdami didesniu negu 600 mylių per valandą greičiu. Sprendžiant iš radaro duomenų, NSO skersmuo buvo nuo 100 iki 200 pėdų. Beil buvo mačiusi iškraipytų žymių radare dėl temperatūros inversijų ir kitų meteorologinių efektų, bet tai buvo visai kas kita.

Kapitonas Edvardas Ruppeltas, JAV Karinių oro pajėgų NSO tyrimų projekto “Mėlynoji knyga” vadovas, tuo metu buvo Vašingtone. Tačiau jis sužinojo apie tuos įvykius tik liepos 22 dienos rytą, perskaitęs laikraščiuose! Vietiniai kariškiai atsisakė skirti tarnybinį automobilį incidentui tirti, ir Ruppeltui teko naudotis miesto transportu. Netrukus jis gavo įsakymą grįžti atgal į Deitoną. Buvo aišku, kad kariškiai Vašingtone tyrimo tęsti nenorėjo.

Kariškiai per anksti nusiramino: liepos 26 -osios vakarą viskas pasikartojo!

20.15 val. “National Airlines” lėktuvo pilotas ir stiuardesė aukštai danguje matė kelis objektus, panašius į “cigaretės ugneles”. NSO skrido 100 mylių per valandą greičiu. Netrukus Vašingtono oro uosto ir Andrews bazės radarai užfiksavo daugiau kaip dešimt neatpažintų objektų visame danguje, išskyrus pietvakarius. Jie skrido 90-100 mylių per valandą greičiu. Andrews bazė paprašė aviacinės pagalbos iš Niukastlo bazės 21.00 val. Objektai buvo matomi ne tik radare, bet ir plika akimi. Vienas iš liudininkų, vyresnysis seržantas (jo pavardė išbraukta), sakė: “Šios ugnys nepriminė meteorų. Už jų nebuvo šleifų, ir jie nuskrisdavo, o ne geso. Jie skrido greičiau, negu bet koks meteoras, kuriuos esu matęs”.

Tarp 9.15 ir 9.30 val. ADC pasiuntė lėktuvą B-25, kad būtų galima patikrinti kelias žymes radaro ekrane, bet jo ekipažas 

nepamatė nieko, nors bandė ne kartą. Lakūnų nuomone, tai buvo netikri objektai, o kažkokių objektų Žemėje atspindžiai.

Šį kartą E. Rupelltui paskambino į Deitoną, kai “karuselė” virš Vašingtono buvo pačiame įkarštyje. Tik skambino ne kariškiai, o žurnalo “Life” reporteris Bobas Ginna. Papasakojęs, kas nutiko, jis paklausė, ką darys karinės oro pajėgos. Ruppeltas griežtai atrėžė: “Neturiu nė menkiausio supratimo. Greičiausiai, nieko”. Pirmasis, atvykęs į Vašingtono oro uostą stebėti NSO, buvo Albertas Čopas - BBC spaudos tarnybos vadovas, kuris, beje, neturėjo karinio laipsnio ir buvo civilis asmuo.

“Liepos 26 dieną, apie vidurnaktį, mane pažadino telefonas. Skambino CAV Vašingtono poskyrio atstovas ryšiams su visuomene (pavardės nebeprisimenu). Mano namas buvo Aleksandrijoje, už kelių mylių nuo oro uosto. Skambinęs vyras pranešė, kad oro uosto dispečeriai vėl užfiksavo daug NSO virš Kapitolijaus rajono. Jie pasirodė 9 val. vakaro. Netrukus informacija prasiskverbė į spaudą ir dabar “daugybė reporterių braute braunasi pro mūsų duris”. Jis paprašė manęs atvykti į oro uostą ir imti visą kontrolę į savo rankas (pareiškimų apie NSO viešinimas buvo BBC prerogatyva).

Atsakiau, kad tuoj atvyksiu, ir paskambinau majorui Devėjui Furnė, kuris tuo metu buvo atsakingas už projekto “Mėlynoji knyga” žvalgybos liniją. Jis pažadėjo prisijungti prie manęs ADC.

Greitai apsirengiau, nuvažiavau į oro uostą ir nuvykau tenai liepos 27 dieną apie 0.40 val. Kelyje vis dairiausi į dangų. Buvo gana šviesi naktis, tik praplaukdavo reti debesys.

Nieko nepastebėjau, nors CAV atstovas minėjo, neva kai kurie lakūnai ir antžeminių tarnybų personalas pranešė apie ryškias ugnis danguje.

Atvykęs į ADC, trumpai pasikalbėjau su susirinkusiais žurnalistais ir pasakiau, kad netrukus pasistengsiu padaryti jiems pranešimą BBC vardu. Ten buvo susirinkę visų naujienų agentūrų, vietinių laikraščių, radijo ir televizijos stočių, kelių žurnalų atstovai ir fotografai.
Įėjau į patalpą, kurioje buvo radaro ekranas. Prisistačiau vyriausiam dispečeriui H. Barnsui ir kartu su juo priėjau prie ekrano. Aplink buvo dar keli dispečeriai. Ekrane matėsi keli lėktuvai, pažymėti mažais plastikiniais markeriais su pieštuku užrašytais reisų numeriais. Prie šitų įprastų žymių matėsi dar kelios, pažymėtos kaip “nežinomi”. Įvairiu laiku jų buvo nuo 6 iki tuzino ir daugiau.

“Nežinomi” atsirasdavo netikėtai įvairiose ekrano vietose. Jie judėjo aiškia trajektorija, tarsi lėktuvai. Išsiskyrė jų greitis: NSO judėjo per greitai lėktuvui, nors signalas ekrane nesiskyrė nuo paprasto lėktuvo. Be to, “nežinomų” judėjimas kartkartėmis atrodė chaotiškas: kurį laiką jie skrido tam tikra trajektorija, paskui netikėtai dingo. Kiti netikėtai atsirasdavo įvairiose ekrano vietose, treti likdavo matomi ilgą laiką.

Barnsas bendravo su Andrews bazės dispečeriais ir bokšto operatoriais. Tokį ryšį mes palaikėme visą naktį, registruodami objektus, ir įsitikinome, kad visi trys radarai registravo tuos pačius objektus. Apie pirmą valandą nakties į centrą atvažiavo majoras Furnė kartu su karinių oro pajėgų radiolokacijos specialistu.

Apžiūrėjęs radaro ekraną, jis pareiškė, kad žymės ekrane, jo nuomone, yra tvirti objektai.

Paskambinau į vadavietę Pentagone, ji dirba 24 valandas per parą. Jos pareiga - vadovauti kariniams veiksmams bet kokioje kritinėje situacijoje, kuri tik gali netikėtai kilti. Vadavietei visada vadovauja admirolo rango karininkas arba generolas. Aš paaiškinau situaciją ir paprašiau atsiųsti iš Villingtono naikintuvus. Paskui perdaviau telefono ragelį majorui Furnė; jis patvirtino, kad naikintuvus reikia išsiųsti ir pranešė apie mūsų radiolokacijos specialisto išvadas.

Maždaug 2 valandą nakties leidau spaudos atstovams pažvelgti į radaro ekraną ir pasakiau, kad laukiame naikintuvų. Žurnalo “Life” atstovas paprašė leidimo nufotografuoti ekraną. Neprieštaravau, bet kol jie statė savo įrangą, buvo pranešta, kad naikintuvai išskrido. Aš išprašiau “Life” reporterius su visa kamera iš patalpos, paaiškinau, kad naikintuvai naudos slaptą signalų sistemą, o aš neturiu įgaliojimų atsisakyti šių signalų. “Life” reporteriai supyko ir pasakė, kad pirmadienį aš būsiu atleistas. Atsakiau: “Tegul, bet jūs negalite likti patalpoje”.

Kartu su dispečeriais, Furnė ir radiolokacijos specialistu žiūrėjau į ekraną. Kai tik jame pasirodė du kariniai lėktuvai, mūsų nežinomi objektai visiškai dingo. Buvome nustebę, nes kelias valandas jie buvo gerai matomi.

Barnsas užmezgė radijo ryšį su kariniais lakūnais. Jis užleido vietą Furnė, ir tas pasiuntė vieną lėktuvą į šiaurę, o kitą į pietus nuo Kapitolijaus, pranešęs, kad visi nežinomi objektai dingo.

Palaikėme lėktuvus tame rajone dar maždaug 10 minučių, o paskui paleidome, nes objektų nebebuvo. Jie nuskrido kažkur ir dingo iš ekrano. Ir kai tik mūsų naikintuvai išskrido į bazę, nežinomi objektai vėl atsirado ekrane. Vaizdas buvo bauginantis.

Dispečeriai karinėje bazėje Andrews ir bokšte patvirtino, kad NSO sugrįžo. Buvo maždaug 2.30 val. nakties. Majoras Furnė iškart paskambino į vadavietę ir panešė apie įvykį. Jis ryžtingai reikalavo vėl atsiųsti gaudomuosius naikintuvus. Maždaug 3 val. nakties mums pranešė, kad naikintuvai iš Villingtono išskrido. Maždaug po 20-30 minučių lėktuvai vėl pasirodė ekrane. Šį kartą “nežinomi” liko matomi.

Furnė pasiūlius, Barnsas vėl padalino grandį: vienas lėktuvas - į šiaurę, kitas - į pietus. Jis veltui bandė nukreipti šiaurinį lėktuvą ten, kur buvo matomi objektai.

Lakūnas pranešė, kad nieko nemato. Paskui Barnsas ėmė dirbti su lėktuvu, skridusiu į pietus nuo miesto. Iš pradžių rezultatai taip pat buvo neigiami. Tada Furnė nurodė maždaug 6 nežinomų objektų sankaupą pietiniame sektoriuje. Barnsas nurodė lakūnui koordinates. Šis lėktuvas turėjo šaukinį “Red Dog-2”, o šiaurinis - “Red Dog-1”. Netikėtai “Red Dog-2” (leitenantas Viljamas Pattersonas) perdavė: “Dabar matau juos. Jie tiesiai prieš mane. Atrodo kaip milžiniškos baltos ugnys, melsvai baltos. Dabar jie visi aplink mane... Atrodo, kad jie ketina susiglausti ten, kur esu aš...” Šis pranešimas užėmė maždaug penkias minutes. Ekrane sekėme “Red Dog-2” skrydį ir matėme, kaip lėktuvo atvaizdas juda link nežinomų objektų. Mes stebėjome, kaip jis priartėjo, o “nežinomi” apsupo lėktuvą.

Paskui “Red Dog-2” pranešė: “Dabar jie, atrodo, tolsta...” Ekrane objektai iš tikrųjų tolo nuo lėktuvo. Lakūnas pasakė: “Jie nuskrido.

Nebematau jų”.

Furnė paprašė lakūno apibūdinti “ugnis”, bet tas nieko negalėjo pridėti prie to, ką buvo sakęs:

“Melsvai baltos ugnys”.

Jis skraidė tame rajone apie minutę, paskui pranešė, kad skrenda j bazę, nes baigiasi degalai.

Buvo maždaug 3.45 val. Mes sekėme lėktuvų grįžimą į bazę. Nežinomi objektai taip pat buvo matomi. Lėktuvai išskrido iš radaro zonos.

Mes toliau stebėjome objektų manevrus, lyginome savo duomenis su karinės bazės Andrews duomenimis. Aš buvau užsirašęs pokalbius su lakūnu “Red Dog-2” ir dabar skai-tinėjau savo užrašus. Majoras Furnė davė žodinę ataskaitą vadavietei.

Mes informavome žurnalistus apie įvykį, tiesiog pasakėme, kad vienas lakūnas pranešė matęs dideles baltas ugnis. Mes pasakėme, kad nežinomi objektai matėsi radaro ekrane, kol vyko antrasis bandymas perimti juos, ir išreiškėme viltį, kad karinės oro pajėgos, išanalizavę įvykius, pateiks oficialų paaiškinimą arba pareiškimą. Objektai liko matomi ekrane iki ankstyvo ryto. Jie dingo paryčiais, apie penktą valandą.

Aš išvažiavau iš oro uosto ir nuvykau į savo biurą Pentagone. Ten tvarkingai persirašiau visas savo pastabas ir nusiunčiau jas į vadavietę, o kopiją - tiesioginiam viršininkui, ir išvažiavau namo pamiegoti”. Liepos 27 dienos rytą Ruppeltas paskambino Furnė ir paklausė, ar galima šiuos objektus paaiškinti kaip gamtos reiškinius. Furnė atsakė, kad ne, ir visi buvę radaro patalpoje buvo įsitikinę, kad tai buvo “tvirti, metaliniai objektai”. Vis dėlto, norėdami nuraminti liaudį, BBC atstovai spaudos konferencijoje liepos 29 dieną pareiškė, kad “karuselę” virš Vašingtono sukėlė anomalinis radijo bangų paplitimas dėl temperatūros inversijos, o NSO buvo tik antžeminių šviesų atspindžiai. Spaudos konferencija turėjo reikiamą poveikį: anot Ruppelto, “žurnalistai nuo mūsų atsikabino”.

“Maždaug po savaitės radiolokacijos specialistas majoras Luisas Normanas jaunesnysis pasakė majorui Furnė, man ir kapitonui Ruppeltui, kad tomis naktimis Vašingtono rajone buvusi temperatūros inversija buvo nepakankama, kad radaras pradėtų fiksuoti antžeminių objektų atspindžius. Pasak jo, tam, kad radaras galėtų reaguoti į antžeminius objektus, reikalinga inversija 10-17oF, - prisiminė Albertas Čopas. - JAV Orų tarnybos duomenimis, tas dvi naktis temperatūros inversija virš Vašingtono neviršijo
1oF. Si informacija nebuvo pateikta žiniasklaidai”.

Kad vaizdų virš Vašingtono neįmanoma paaiškinti temperatūros inversija, patvirtino atmosferos fizikos specialistas Džeimsas Makdonaldas:

“NSO registravo trys radiolokaciniai įrenginiai Vašingtono rajone, beje, kartais visi trys gaudavo identiškus vaizdus; vizualiai šie greitai judantys objektai buvo stebimi nuo žemės ir iš oro (ypač daug iš oro). Radiolokacinių įrenginių operatoriai iki šiol tvirtina, kad atsispindėję signalai buvo labai stiprūs, ne tokie, kokie būna gerai pažįstami atspindžiai nuo žemės dėl anomalinio radijo bangų išplitimo inversijos sąlygomis...

Aš patikrinau atmosferos radiozondavimo per tas dvi naktis duomenis, apskaičiavau bangų lūžių koeficientų gradientus ir nustačiau, kad tokių reiškinių būti negalėjo.

Versija, kad radiozondavimu nustatyta inversija galėjo sukelti vizualinius efektus, apie kuriuos kalbama pranešimuose, yra visiškai absurdiška. Pirmiausia, inversija buvo labai silpna, taip kad net

ant žemės stebėtojai negalėjo matyti miražų. Dar blogiau tai, kad miražų optika ir radarų atspindžių “optika” visiškai skiriasi pagal daugelį charakteristikų, todėl netikri objektai būtų buvę ne toje pačioje vietoje vizualiniuose ir radiolokaciniuose stebėjimuose.

Dar daugiau, svarbiausius vizualinius stebėjimus ore atliko keli komercinių linijų lėktuvų pilotai, taip pat reaktyvinio lėktuvo, kuris buvo nukreiptas link vieno iš radare matomų objektų, kuris judėjo virš Kapitolijaus, pilotas. Ir galiausiai - temperatūra tame aukštyje, kuriame skrido lėktuvai, nė iš tolo neprimena miražų susidarymo sąlygų”.

Atrodo, kad patys kariškiai suprato, ko verta spaudos konferencijoje išsakyta versija. Išslaptintuose “Mėlynosios knygos” dokumentuose 1952 metų liepos 19-20 d. ir 26-27 d. įvykiai sudėti skyriuje “Neatpažintieji”.