Spiritizmo seansas – ne žaidimas!

Spiritizmo lenta – raktas į anapusinį pasaulį. Šią lentą puikiai pažįstame iš siaubo filmų, todėl daugumai ji kelia nejaukų šiurpuliuką. Visgi tinkamai naudojama būrėjams tarnauja kaip ateities spėjimo įrankis. Tarologė, psichoanalitikė, aiškiaregė, parapsichologė, ekstrasensė ir mediumė Gerda Red spiritizmo lentą meiliai vadina nakties paukšte, bet neslepia, kad prireikė laiko su ja susidraugauti.

Kaip susidomėjote spiritizmo lenta? 

Jau daug metų, galima sakyti, visą gyvenimą (šį ir buvusius) praktikuoju divinacines praktikas, domiuosi okultizmu, seku naujienas, tobulėju, verdu šiose sultyse. Mane domina visos be išimties būrimo priemonės, beveik visas ir praktikuoju, tarp jų ir spiritizmą. Norint matyti ir analizuoti kliento gyvenimą, vien kortų neužtenka. Reikia kitų priemonių, galinčių patikslinti situaciją. Žinoma, be aiškiaregystės nieko nebūtų, todėl išdėliojusi kelių rūšių kortas imuosi ir stebuklingojo būrimo rutulio, svarelio, virgulės, runų, jeigu reikia – ir spiritizmo lentos. Naudoju ąžuolinę, kurią gavau kaip palikimą anapus išėjus stipriai aiškiaregei magei, su kuria ilgą laiką bendravome, konsultavomės, dalijomės patirtimis. Ji ją sėkmingai naudojo ateičiai spėti ir mane išmokė kai kurių subtilybių. Šią ąžuolinę rankų darbo spiritizmo lentą naudoju kasdienėje būrimo praktikoje, kartais net nežinant klientams – vien jos buvimas šalia padeda išgauti slapčiausią informaciją. Neslėpsiu, prireikė laiko su šia lenta susidraugauti, paprašyti, kad sakytų tik teisybę, neįleistų melo ir apgaulių. Ji man magiškoms procedūroms tarnauja nuo 2:30 val. iki sugiedant pirmiesiems gaidžiams. Esu išlavinusi savo individualią metodiką bei taktiką darbui su ja. Dirbant su spiritizmo lenta svarbu pagarbiai elgtis, laikytis tam tikrų taisyklių, neleisti savo pagalbininkei pervargti. Baigusi darbą ir atsisveikinusi su vėle, lentą uždengiu juoda aksomine skepeta, kad ilsėtųsi. Ji – nakties paukštis.

Kokiais tikslais ją naudojate, ko tikisi klientai?

Daugelis klientų jos prisibijo, prašo, kad seansą atlikčiau be jų. Be to, ir paros metas (su spiritizmo lenta bendrauju naktį) daugumai, akivaizdu, netinka. Dažniausiai spiritizmo lentos prireikia staiga anapilin išėjus artimiesiems, kai jie šiam žingsniui nebuvo pasiruošę, neparašę testamento, neinformavę artimųjų apie šeimos reikalų tvarkymą, finansinius dalykus, svarbių dokumentų buvimo vietą ir kt. Deja, galvojame, kad gyvensime amžinai, todėl lieka laiku neišspręstų klausimų. Tuomet tenka kviestis velionį trumpam sugrįžti į šį pasaulį ir užduoti jam rūpimų klausimų. Dažnas ir toks reiškinys, kai velionis sapnuojasi ar net apsireiškia būdravimo stadijoje, kažko ieško, nori kažką pasakyti. Tai artimiesiems sukelia didelį nerimą ir sumaištį. Dažna to priežastis – netinkamas atsisveikinimas su išėjusiuoju. Netvarkomi jo likę daiktai, raudama, neuždengiami veidrodžiai. Pastarasis dalykas svarbus net tuomet, kai žmogus miršta ne namuose. Taigi spiritizmo lenta pasitelkiama tada, kai klientai nori atsakymų iš mirusiųjų arba apie juos, kai nori kreiptis į juos pagalbos, pvz., sustiprinti magiškus ritualus pritraukiant sėkmę, meilę, pinigus ar kt.

Papasakokite apie spiritizmo lentos veikimo principą. Kaip ji padeda užmegzti ryšį su pomirtiniu pasauliu?

Spiritizmas yra bendravimas su dvasių pasauliu per žmogų, kai jo kūnas miršta ir netenka materialaus apvalkalo. Dvasinis kūnas lieka ir atlieka apsauginę funkciją. Jis gali keisti savo formą, persikūnyti. Po mirties dvasios kurį laiką dar turi žmogaus formą ir tokiu pavidalu pasirodo artimiesiems. Juk dvasios – tai dar neseniai buvę žmonės. Visi kažkada pereisime į jų pusę. Jeigu mus aplanko mirę artimieji, vadinasi, jie nori kažką svarbaus pranešti, įspėti.

Spiritizmo seansui reikia gerai pasiruošti, būti stiprios psichikos, turėti leidimą tuo užsiimti ir žinoti taisykles. Čia peržengti ribą labai lengva ir pavojinga. Atliekant spiritizmo seansą turi būti išjungta šviesa, uždegtos žvakės, aplink save pašventinta žvake piešiama apsauginė pentagrama. Tuomet kviečiama dvasia, klausiama, ar ji šalia, ar nori kalbėtis. Įdomu, kad dvasia šalia jūsų jau gali būti dar tik ruošiantis seansui. Pokalbis su dvasia nėra paprastas. Ji girdi mus net kitame egregore, mirusiųjų pasaulyje, gal net kitose civilizacijose. Spiritizmo lenta padeda šią komunikaciją paversti materialia ir suprantama mums. Dvasia per mediumą gali judinti daiktus, taip lentoje atsiranda automatinis rašymas. Jis atrastas XIX a. pabaigoje ir supaprastina darbą su mirusiųjų pasauliu.

Siaubo filmai ir įvairūs šiurpūs pasakojimai nuteikia, kad spiritizmo lenta – pavojingas įrankis. Kaip yra iš tiesų?

Tai net labai pavojingas įrankis. Dirbant su spiritizmo lenta reikia paisyti daug reikalavimų, imtis atsargumo priemonių. Ribą peržengti lengva, nes sunku ją apčiuopti, juk kalbama apie paralelius pasaulius. Seansai su spiritizmo lenta yra nekromantijos dalis, todėl juokams čia jokiais būdais ne vieta. Tuo gali užsiimti tik specifinių žinių turintis ir leidimą gavęs magas. Norint, kad viskas sektųsi, reikia turėti praktikos, mokėti pakviesti atitinkamą dvasią ir su ja deramai atsisveikinti. Tai brangus malonumas visomis prasmėmis. Mediumas visada rizikuoja. Jis gauna informaciją, už kurią, kaip ir viską pasaulyje, reikia susimokėti. Todėl specialistų, dirbančių su tokiomis pavojingomis priemonėmis kaip spiritizmo lenta, yra mažai. Mediumas rizikuoja ne tik savo, bet ir savo šeimos narių sveikata, net gyvybe. Juk ne visi nori, kad į kapus nusineštos paslaptys būtų išaiškintos. Todėl spiritizmo seansą patariu užsakyti tik tada, kai to ypač reikia, kai nėra kitos išeities. Gerai, kad mada žaisti su spiritizmo lenta tarsi laisvalaikio pramoga, nuslūgo ir neįgavo pagreičio. Juk pasekmės gali būti tragiškos. Yra paprastesnių ir ne tokių pavojingų ateities nuskaitymo priemonių: kortos, svarelis, virgulė, runos, būrimo rutulys ir kt.

Klasikinė siaubo filmų situacija: bandoma iškviesti artimojo mirusiojo dvasią, o ateina piktosios jėgos. Kaip žinoti, kad tikrai prisikviesite tai, ką ketinate?

Nesilaikant reikalavimų ir atsargumo priemonių, dirbant su spiritizmo lenta galima sulaukti ir piktųjų dvasių, kurias išprašyti itin sunku. Geriausia kviestis neseniai išėjusius, kurie iš ano pasaulio jus tarsi kuruoja, nori padėti. Nevalia kviestis žmogžudžių, nusikaltėlių, blogos valios asmenų ar suicido aukų. Beje, geriausia kviestis savo veiklos srities žmogų: medikams – mediką, pedagogams – pedagogą, užsiimantiems dvasinėmis praktikomis – tokio paties egregoro vėles.

Spiritizmo seanso pavyzdys: turi būti grupė iš 5, 7 ar 9 žmonių. Vienas jų turėtų būti patyręs spiritizmo seansų žinovas, grupės vadas. Būtina sąlyga – nevalia nutraukti rato, t. y. susikibimo rankomis. Susikibti reikia tvirtai, pageidaujama sėdint prie apskrito stalo. Ant jo statoma juoda žvakė, į ją būtų gerai atremti išėjusio žmogaus, kurio dvasia šaukiama, nuotrauką. Grupės vadovas turėtų sėdėti veidu į vakarus. Visi dalyviai deda pirštus ant viduryje stalo esančios porcelianinės lėkštelės. Kiekvieno mažieji pirštai turi liestis su šalia sėdinčiųjų mažaisiais pirštais. Patalpa apšviečiama trimis žvakėmis, sudėtomis į trikampį aplink stalą. Stalas turėtų būti šio trikampio centre. Kai seansui tinkamai pasiruošta, tariami specialūs dvasios iškvietimo žodžiai, vėliau specialiu klausimu įsitikinama, ar ji jau čia. Porcelianinė lėkštelė ima judėti, iš raidžių dėlioti žodžius. Seansas baigiamas specialia fraze, skatinančia dvasią grįžti į mirusiųjų pasaulį. Tuomet užgesinama (jokiu būdu neužpučiama!) juodoji žvakė.

Dažnai kalbama, esą per spiritizmo seansą atėjusios dvasios gali nenorėti palikti mūsų pasaulio. Ar teko susidurti su tokiomis sudėtingomis situacijomis, kaip jos sprendžiamos?

Dėl to svarbu spiritizmo seanso pabaigoje tinkamai atsisveikinti su iškviesta dvasia. Tai gali padaryti tik patyręs specialistas, štai kodėl nevalia žaisti su spiritizmo lenta mėgėjams. Tai ne juokai ir ne pramoga. Mėgėjai gali netyčia susidurti su savižudžių, nusikaltėlių, sadistų, netinkamai gyvenusių žmonių vėlėmis. Išsigandę jie gali nutraukti ratą (nebūtinai sąmoningai, gali tiesiog nualpti iš baimės), tuomet iškviestos vėlės būtina skubiai atsiprašyti ir užgesinti (neužpūsti!) žvakes. Spiritizmo seansuose gali dalyvauti tik stiprios psichikos žmonės, išklausę atitinkamus kursus. Ateidama vėlė iš anapusinio pasaulio atsineša šaltį, garsus, gali mėtyti daiktus, įjungti elektros prietaisus. Būna kraupu net patyrusiems, bet reikia išsaugoti blaivų protą ir toliau laikytis spiritizmo taisyklių, kad ir kas nutiktų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių (dažniausiai trūkstant profesionalumo) seanso pabaigoje dvasia nenori išeiti, tenka griebtis specialių priemonių, net kuriam laikui palikti patalpas, jose negyventi. Tuomet dvasiai nebus iš kur semtis energijos ir ji po tam tikro laiko grįš į mirusiųjų karalystę. Visuomet yra pavojus, kad grįždama atgal vėlė gali kartu pasikviesti ir kažkurį seanso dalyvių. Juk ji suteikė informaciją, už kurią gali tekti brangiai sumokėti.

Galbūt dirbant su spiritizmo lenta teko susidurti su ypač įdomiais atvejais, sudėtingomis, gal net pavojingomis situacijomis?

Kiekvienas spiritizmo seansas yra unikalus. Jeigu jame dalyvauja ir užsakovas bei daugiau žmonių, tenka prisiimti atsakomybę ir už juos, jų emocinę būklę, veiksmus. Todėl pirmenybę teikiu individualiam darbui su spiritizmo lenta. Dažniausiai to pageidauja ir užsakovai. Man padeda buvusi mano lentos savininkė, labai anksti išėjusi anapilin. Dažnai prašau jos pagalbos. Juk dingsta vaikai, iš namų nežinoma kryptimi išeina ir negrįžta seni tėvai, iš gyvenimo netikėtai pasitraukia artimieji, griūva santykiai, sveikata… Visais tokiais kraštutiniais atvejais tenka kviestis mirusiuosius. Su jais darbas visada sudėtingas ir pavojingas. Apskritai būna įvairių situacijų bei mirusiųjų atsakymų. Tarkime, vyrui paklausus, ar žmona jam ištikima, dvasia atsako – kreipkis į brolį. Kartą per spiritizmo seansą visi dalyviai kietai užmigo, bet liko susikibę rankomis, patyrė transą. Vėliau visi pasakojo, kad atsirado toje pačioje vietoje – Paryžiuje, prie Eifelio bokšto. Iškvietus dvasią teko sulaukti ir keistų garsų, pvz., tarsi audros, taifūno trenksmų. Kartą iš knygų lentynos buvo išmėtytos knygos. Ypač nustebino ant palangės atskridęs milžiniškas varnas, kuris garsiai karksėjo. Visko būna.

Minėjote, kad už iš mirusiųjų gautą informaciją tenka sumokėti. Kokia ta kaina? Ką atiduodate kas kartą dirbdama su spiritizmo lenta?

Už galimybę būti aiškiarege, skaityti kortas, dirbti su mirusiųjų pasauliu ir taip padėti žmonėms išspręsti įvairias sudėtingas gyvenimo situacijas tenka daug paaukoti. Spiritizmo lenta tavęs su niekuo nesidalija, todėl neišvengiamai tenka aukoti santykius. Nėra vietos šeimai, buičiai. Tampi ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių kanalu. Tokia mano misija – padėti žmonėms išspręsti situacijas, kurios, rodos, neturi išeities. Svarbu žinoti, kaip elgtis ir su materialiomis aukomis. Užmokesčio už pagalbą pasitelkus spiritizmo lentą (kaip ir kitus būrimo būdus) nevalia pasiimti tik sau – dalį reikia aukoti bažnyčiai, vargšams, kenčiantiems. Antraip nusisuks globojančios jėgos. Beje, aiškiaregys taip pat neturi teisės visiškai neimti atlygio, juk energetinis ratas turi būti uždarytas, kaip ir per spiritizmo seansą aplink stalą sėdintys dalyviai susikibę pirštais.

Pomirtinio pasaulio tema žmones domino visais laikais. Ką pati apie jį sužinojote dirbdama su spiritizmo lenta. Kas mūsų laukia po mirties?

Mirtis mūsų gyvenime išsklaido ūką ir atskleidžia tikrąją jo prasmę. Gyvename ne šiaip sau, mūsų kūnas yra tarsi akumuliatorius to, ko siekiame šiame pasaulyje. Visgi esame neamžini, mirtis visada šalia. Mes beveik visi esame prie mirties slenksčio – jei ne patys, tai matėme, kaip ten buvo artimas žmogus. Su mirtimi akis į akį susidūrę ir dar pagyventi grįžę žmonės teigia, kad jau nebijo mirti. Sako, aname pasaulyje vyrauja palaima, šviesa, nėra jokių problemų. Įkėlę koją anapilin nebenori grįžti.

Artėja lapkričio 1-oji, diena, kai lankome artimųjų kapus ir taip tarsi atnaujiname su jais ryšį. O kaip kasdieniame gyvenime linkėti mirusiesiems ramybės, gauti jų palaikymą sudėtingose situacijose? Ar apskritai toks ryšys įmanomas ir ar reikalingas?

Itin svarbu palaikyti ir puoselėti giminės medį. Tai mūsų stiprybė. Taigi ir ryšys su artimaisiais be galo svarbus. Kaip svarbu tinkamai jį palaikyti esant gyviems, taip pat svarbu tinkamai atsisveikinti brangiam žmogui mirus. Būna, kad gyvi artimieji nesupranta, kodėl jų šeimos narys taip anksti ar taip netikėtai mirė, kamuojasi, negali jo paleisti. Štai, pavyzdžiui, anksti našle tapusi moteris manęs klausė, kodėl jos visi naujai užsimezgę santykiai baigiasi pačiame įkarštyje, kodėl ji negali sukurti naujų sėkmingų santykių? Tiesa ta, kad velionis vyras ją saugo. Nenori, kad žmona kentėtų, nusiviltų, todėl globoja ir atbaido netinkamus partnerius. Mirę artimieji mumis visada rūpinasi, gali įspėti per sapnus. Neignoruokime jų. Jeigu nesiseka suprasti jų komunikacijos patiems, verta kreiptis į specialistą, atlikti spiritizmo seansą, padėsiantį suprasti, ką jums sako anapilin iškeliavę brangūs žmonės. Nors ryšys su jais visuomet lieka svarbus, kartu svarbu mokėti juos paleisti jiems mirus. Nereikia namuose deginti žvakių už mirusįjį, nereikia ilgus metus saugoti jo daiktų. Nekurkite to dirbtino ryšio, neleidžiančio dvasiai keliauti jai skirtu keliu. Per Vėlines aplankykite kapus, uždekite žvakelę, prisiminkite išėjusiuosius, papasakokite apie juos jaunesniems giminaičiams, kurie jų nepamena, bet negyvenkite su jais kasdien.

Šaltinis: priekavos.lt