Mokslininkai pakvietė 40 dalyvių į spiritizmo seansą ir išsiaiškino, kaip dvasios „kalba“ su mumis

„Ouija“ būrimų lentos ne tik įkvėpė ne vieną siaubo knygų ir filmų kūrėją, bet ir įtikino ne vieną paranormalių reiškinių mėgėją, kad iš tiesų egzistuoja dvasių pasaulis. Visgi realybė yra daug nuobodesnė – įspūdis, kad „Ouija“ lenta kalbamės su kito pasaulio būtybėmis kyla dėl žmonių psichologijos, rašoma svetainėje „Big Think“.

„Ouija“ lenta (tariama kaip „vidža“) anksčiau naudota pranašavimui ir spiritizmo seansuose, šiandien dažniau matoma siaubo filmuose ar paauglių vakarėliuose. 1890-aisiais šią lentą išrado amerikiečių teisininkas ir išradėjas Elijah Bondas – nors jis taip pat yra išradęs ir garo boilerį, visi jį prisimena būtent dėl spiritizmo seansams skirtos lentos.

Lentoje įprastai surašytos abėcėlės raidės ir žodžiai „taip“, „ne“, „viso gero“, „galbūt“. Du ar keli žaidėjai užduoda klausimą, uždeda savo rankas ant specialaus rodiklio, kuris pradeda judėti ir iš atskirų raidžių sudėlioja atsakymą. Patiklūs jaunuoliai dažniausiai tiki, kad lentos pagalba jie kalbasi su demonais, mirusių žmonių sielomis ar ateiviais iš kitų dimensijų.

Visgi demonų ir ateivių mėgėjus turėsime nuliūdinti. „Ouija“ lentos veikimas paaiškinamas ideomotorinio efekto, kai žmogaus raumenys veikia dėl pasąmoninių impulsų. Neseniai Danijos Aarhuso universiteto mokslininkai atliko studiją, kuri dar kartą patvirtino šį paaiškinimą ir pridėjo papildomą niuansą.

Eksperimente sudalyvauti buvo pakviesti 40 žmonių – kiekviena jų pora turėjo „sužaisti“ po dvi partijas „Ouija“ lentomis. Šių „spiritizmo seansų“ metu kiekvienas dalyvis turėjo dėvėti akių judesius fiksuojančius akinius. Pirmosios partijos metu abiejų dalyvių buvo paprašyta lentos žymekliu surinkti žodį „Baltimore“, o antrosios partijos metu jie galėjo „žaisti“ įprastai, t.y. leisti „dvasioms“ padiktuoti žodžius.

Analizuodami akių judesius mokslininkai nustatė, kad pirmojoje eksperimento dalyje dalyvių akys nuo vienos prie kitos žodžio „Baltimore“ raidės nukrypdavo pagal jų abėcėlės išmanymą. Tuo tarpu, antrojoje dalyje, kai žaidėjai galėjo laisvai rinkti raides, vykdavo mikrodvikovos tarp abiejų dalyvių, laikančių rankas ant žymeklio.

Kiekvienos raidės parinkimo metu abu žaidėjai tarsi rungdavosi, kuris perims daugiau žymeklio kontrolės. Analizuodami duomenis apie dalyvių akių judesius, mokslininkai pastebėjo, kad viskas priklauso nuo kažkurio vieno žaidėjo noro judėti prie konkrečios raidės. Tokiu atveju, kitas žaidėjas dažniausiai pasiduoda ir žymeklis „nujuda“ prie tos raidės.

Kuo labiau vienas žaidėjas tiki lentos antgamtiška prigimtimi, tuo daugiau kontrolės jis linkęs atiduoti partneriui. Kitaip tariant, jei vienas žaidėjas nori surinkti konkretų žodį, pavyzdžiui, „bananas“, jam tai ir pavyks, nebent jo partneris bus tikrai užsispyręs ir valingai priešinsis.

Atrodytų niekuo neypatinga išvada, kuri tik patvirtina, ką ir anksčiau žinojome, tačiau ją gauti mokslininkams prireikė nemažai laiko ir kantrybės. Sunkiausias darbas buvo išanalizuoti visą vaizdo medžiagą bei sužymėti akių vyzdžių judesius – vienos minutės trukmės vaizdo įrašo analizė užimdavo apie pusantros valandos. Iš viso mokslininkai tam paskyrė apie 315 valandų – ir visa tik tam, kad būtų galutinai sunaikinta dar viena paranormalių reiškinių mėgėjų viltis.