Ho Srančo Vaiduokliai

Ho Brančo (Gudobelės šakelė) plantacija kažkada buvo išpuoselėtas dvaras su sodais, plačiomis vejomis, vandens kanalu, akį traukė ir klasikinis prašmatnus pastatas, pastatytas dar prie JAV pilietinį karą. Tačiau maždaug 1964 metais, po 50 metų suirutės, iš buvusios prabangos nebeliko nieko. Poniai Makonofi, kuri pavedėjo Ho Brančą, ir jos vyrui Kariui teko iškart pasiraitoti rankoves ir imtis remonto. Neužilgo į dvarą atvažiavo jų giminaitė, pavarde Gibson.

Neilgai trukus, Makonofi šeima pradėjo girdėti name keistus triukšmus. Kartais kambariuose buvo galima užuosti apelsinų ar rožių aromatą, nors jų ten nebūdavo. O kartą dvaro šeimininkas išėjo iš daržinės ir prie namo pamatė kažką su žibintu; kai jis priartėjo prie to kažko, ore liko kabėti tik žibalinė lempa.

Makonofi šeima su vaikais jau tris mėnesius gyveno savo naujame name. Staiga vieną naktį juos pažadino moteriški riksmai, sklidę iš palėpės.

Makonofi ir Gibson sustingo iš baimės, laukė iki ryto ir tik išaušus išdrįso užlipti viršun. Ten nebuvo nieko. Riksmai reguliariai kartojosi kas šešis mėnesius, bet tik 1967 metų vasarą Gibson pamatė tai, kas juos skleidė. “Tai nebuvo permatomas objektas, tai buvo kažkas su neaiškiais kontūrais”, - vėliau pasakojo Gibson. Veido ji neįžiūrėjo, tik pastebėjo, kad figūrą slėpė ilga, iki grindų, senoviška suknelė. Moteris, kurios kontūrai tai išplaukdavo, tai vėl išryškėdavo ore, kurį laiką stovėjo prieš Gibson nejudėdama ir žiūrėjo kažkur j tolį.

1969 metais Makonofi šeima jau beveik priprato prie paslaptingų vaiduokliškų namo gyventojų. Kartą į dvarą buvo atsiųstas siuntinys. Ir nuo to laiko moteriški riksmai, iki tol pasigirsdavę paprastai kartą per pusmetį, namo gyventojus ėmė varginti žymiai dažniau. Siuntinyje vyresnė Gibson pusseserė atsiuntė šeimos relikviją: seniai mirusios giminaitės Florens Rait portretą. Anot Makonofi, jie tikėjosi paveikslo, švytinčio pastelinėmis spalvomis, kuris turėjo vaizduoti jauną merginą prieš netikėtai per ankstyvą jos mirtį. Tačiau atsiųstame paveiksle buvo tik tamsūs pilkos ir rudos spalvos atspalviai su purvinai baltos spalvos dėmėmis. Tai labai sutrikdė Makonofi. Vis dėlto paveikslas buvo pakabintas virš židinio bibliotekoje.

1970 metų vasario mėnesį su šeimos relikvija ėmė dėtis stulbinantys dalykai. Portrete pavaizduotos merginos plaukai pradėjo šviesėti, nors iki tol buvo juodi kaip derva, pilka rožė portreto apačioje pasidarė rožinės spalvos. Florens oda įgavo natūralų, gyvą atspalvį. Visos detalės staiga pašviesėjo ir pagražėjo. Netrukus paveiksle buvo matyti mėlynakė, raudonplaukė gražuolė, sėdinti šviesiai žaliame krėsle. Vienas ekstrasensas ištyrinėjo portretą ir pareiškė, kad po Rait mirties jos dvasia buvo įkalinta paveiksle ir naikino jame spalvas, kol jam patiko vieta, kurioje buvo pakabintas. Balsai, kurie buvo girdėti Ho Branče, priklausė geroms dvasioms. Jos panoro padėti merginai atgauti buvusias spalvas. Ho Brančas su gyvybę teikiančia spiritine atmosfera dabar tapo merginai, vardu Florens, tikrais gimtaisiais namais.