Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2020 » Sausio » 5

Realūs Objektai Su Galimai Paranormaliomis Savybėmis

Magija ir su ja susijusios legendos nuo senų laikų traukia žmones. Mums patinka tikėti, kad galime susidurti su kažkuo, kas daro mus ypatingais: tai gali būti ir ateiviški protėviai, ir nenumatytos mokslinių eksperimentų pasekmės. Kartais tikime ir tuo, kad paprasti daiktai turi paranormalių savybių: gali išgydyti ligonius, nubausti nusikaltėlius, ir prikelti numirusius.

Istorijoje gausu pasakojimų apie tokius daiktus, kurie turėjo stulbinamų paranormalių savybių. Dažnai pakanka to, kad tie pasakojimai atrodo romantiškai, nors ir nėra jokių jų tikroviškumo įrodymų, rašo listverse.com.

Dreiko būgnas

Seras Frensis Dreikas buvo keliautojas, nuotykių ieškotojas, vergų pardavėjas ir piratas. Jis mirė nuo dizenterijos 1596 metais prie Panamos krantų, o jo palaikai buvo palaidoti jūroje.

Dreiko būgnas

Photo credit: The Federation for Ulster Local Studies Limited

Tačiau Dreiko asmeniniai daiktai buvo nusiųsti j jo dvarą Buckland Abbey (Didžioji Britanija) vietovėje. Tarp šių daiktų buvo mažas būgnelis, panašus į tokį, kuris mušamas, skelbiant apie užpuolimą. Manoma, kad būgnas neturėjo jokios reikšmės Dreikui, tačiau apie tą būgną buvo sukurta legenda. Sakoma, kad, kai Anglijai gresia pavojus, būgnas, įspėdamas apie tai, pradeda mušti pats savaime. O jei kas nors pats ims mušti tą būgną, Frensis Dreikas sugrįš iš savo kapo jūroje ir apgins gimtąją šalį.

Buvo keletas pranešimų apie tai, kaip būgnas pradėjo mušti pats savaime. Sakoma, kad jį girdėjo Napoleonas, nuleidęs inkarą gretimame uoste. Taip pat pasakojama, kad būgnas skambėjo per Pirmąjį pasaulinį karą ir per evakuaciją iš Diunkerko. Be to, anot gandų, kai 1918 metais pasidavė vokiečių karinis laivynas, buvo girdimi būgno garsai, nors laive nebuvo jokio būgno. Ar tai buvo Dreiko būgnas ar koks nors kitas paranormalus muzikos instrumentas, neaišku.

Neseniai buvo kategoriškai uždrausta pašalinti būgną iš Buckland Abbey, ir tai puiku. Legenda taip pat pasakoja: jei būgnas paliks Buckland Abbey, Anglija žlugs. Geriau jau jaustis saugiai, negu paskui gailėtis dėl ko nors.

Tomo Busby kėdė

Tomas Busby buvo piktas žmogus. Jis labai daug gėrė ir dažnai elgėsi grubiai bei žiauriai. 1702 metais jis buvo nuteistas už uošvio nužudymą ir pakartas, o lavonas padėtas sankryžoje ant specialios konstrukcijos, vadinamos “kėdės”, kad visi matytų.

Tomo Busby kėdė

Photo credit: The Northern Echo

Netoli nuo kartuvių buvo pakelės viešbutis. Jo bare, gyvas būdamas, dažnai prisigerdavo Busby. Laikui bėgant, tas viešbutis išgarsėjo kaip “Busby kėdės viešbutis”. Buvo kalbama, kad čia dažnai lankosi Busby dvasia. Ji, pavyzdžiui buvo nepatenkinta žmonėmis, kurie sėdosi ant jo kėdės. Per Antrąjį pasaulinį karą netoliese dislokuotos dalies lakūnai manė, kad ta kėdė neša nelaimes. 8-ajame dešimtmetyje žmonėms, kurie išdrįso atsisėsti ant tos kėdės, nutiko keli mirtini nelaimingi atsitikimai.

1978 metais viešbučio šeimininkas, besirūpindamas savo svečiais ir, galbūt, norėdamas pritraukti jų daugiau, atidavė kėdę vietiniam muziejui su sąlyga, kad niekas niekada ant jos nesisės. Nepaisant reguliarių įtartinų pirkėjų pasiūlymų nupirkti tą kėdę ir sensacijų ieškotojų, norėjusių pasėdėti ant jos, muziejus atsisakė ją parduoti.

Kėdė eksponuojama nuolatinėje ekspozicijoje, ji yra pakabinta ant sienos.

Atrodo, Tomas Busby teroro karalystė baigėsi.

Nanto taurė

Kai kas Nanto taurę laiko Šventuoju Graliu. Tai medinė taurė (tiksliau, likučiai to, kas anksčiau buvo medine taure), kuri iš pradžių buvo saugoma Velso “Strata Florida” abatijoje. Dabar ji nuolat eksponuojama Velso Nacionalinėje bibliotekoje.

Nanto taurė

Photo credit: National Library of Wales

Ilgą laiką buvo manoma, kad taurė turi gydomųjų savybių. Bloga taurės būklė, tikėtina, susijusi su tuo, kad ją dažnai duodavo ligoniams, luošiams ir mirštantiems. Pinigų už taurės naudojimą neimdavo, bet paėmęs ją turėdavo palikti kaip užstatą didžiausią savo turto vertybę.

2014 metais taurė buvo pagrobta, bet po metų ją sėkmingai sugražino anonimas. Nežinia, ar taurė buvo pagrobta dėl mistinių savybių, nors policija, atlikdama savo tyrimą, galėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tuos, kurie neseniai netikėtai stebuklingu būdu pasveiko.

Šlovės ranka

Whitby muziejuje Jorkšyre (Anglija) saugomi mumifikuoti žmogaus rankos likučiai, vadinami “Šlovės ranka”. Ši ranka rasta XX amžiaus pradžioje vienos senos lūšnos sienoje. Manoma, kad tai paskutinis tokios rankos pavyzdys iš visų anksčiau buvusių.

Šlovės ranka

Photo credit: www.badobadop.co.uk

Sakoma, kad “šlovės ranka” padaryta iš dešinės pakaruoklio rankos, kurią nupjovė nuo dar šilto kūno. Ją galėjo naudoti plėšikai kaip žvakide: pirštus į kišdavo į specialų vašką, paskui padegdavo. Jei pirštas nenorėdavo užsidegti, tai reikšdavo, kad name kažkas nemiega. Šios “žvakės” neįmanoma užgesinti tiesiog vandeniu ar dagties užspaudimu. Ją reikėdavo užpilti krauju arba mėlynu pienu. Tik klausimas, kur buvo galima rasti mėlyno pieno?

Ranka buvo ne tik begalinis šviesos šaltinis, bet ir leisdavo apsieiti be objekto stebėjimo.

Jei norite pasidaryti nuosavą “šlovės ranką” ir turite dešinę neseniai nubausto mirties bausme nusikaltėlio ranką, suvyniokite ją į calūną, nuspauskite kraują, paskui dėkite ranką į molinį puodelį, įberkite salietros, druskos ir pipirų (galimai, pagal skonį). Laikykite visa tai dvi savaites, o paskui padėkite saulėje pačiomis karščiausiomis dienomis. Jei karštų dienų nebūna, ranką galite džiovinti orkaitėje kartu su paparčiais. Paskui (gali būti, kad šiame etape iškils sunkumų) reikia padaryti žvakę iš pakaruoklio riebalų, natūralaus vaško ir laplandinių
sezamų aliejaus (tai augalai, kurie jau išnyko).

Ką gi... Dabar jūs bet kada galite pasinaudoti šiuo fakelu.

Džono Di kristalas

Džonas Di buvo karalienės Elžbietos I patarėjas astrologijos ir mokslo klausimais. Jis taip pat buvo matematikas ir laikė save šiokiu tokiu gydytoju. O dar jis kalbėdavosi su angelais.

Džono Di kristalas

Photo credit: Science Museum, London

Su angelais jis bendraudavo per specialų veidrodį, kurį vadino “ateities spėliojimo veidrodžiu”.

Ir angelams jis aiškiai patiko, nes 1582 metais, anot Di, angelas Urielis (ketvirtas arkangelas ir atgailos angelas) įteikė jam dovaną - didelį violetinį kristalą.

Di naudodavo savo kristalą, pranašaudamas ateitį. Kristalą paveldėjo jo sūnus, kuris perdavė jį savo gydytojui Nikolasui Kalpeperiui. Sis naudojo akmenį medicininėje praktikoje, sakydamas, kad kristalas gali išgydyti pacientus.

Bet Kalpeperis nustojo naudoti akmenį, kai iš jo dingo “demoniška dvasia”. Kristalą 1937 metais nupirko tarptautinis labdaros fondas “Wellcome Trust” ir iki šiol turi savo kolekcijoje. Nežinoma, ar fondas gavo kokios nors naudos iš magiškų kristalo savybių.

Apotropėjinė jaučio širdis

1892 metais kaminkrėtys, ko gero, labai smarkiai nustebo, pamatęs kamine kabančią jaučio širdį. Gali būti, kad jis nustebo dar labiau, kai suprato, kad širdis perdurta didelėmis vinimis ir spygliais. Maža to, šalia širdies buvo rupūžė, taip pat perverta spygliais.

Buvo manoma, kad tie du objektai turi apotropėjinių savybių, t.y. jie gali atbaidyti piktąsias dvasias. Idėja buvo tokia - jei širdis susitrauks dūmuose, tai ir piktadariai pranyks. Visiškai logiška.

Apotropėjinė jaučio širdis

Photo credit: Pitt Rivers Museum

Daug žmonių tikėjo, kad piktosios dvasios patenka į namus per kaminą, todėl jo viduje kabindavo apsauginius talismanus.

Perdurta gyvulio širdis buvo naudojama kaip bausmė raganai, kuri pražudė namo šeimininko galvijus. Galvijo širdį išpjaudavo ir perverdavo “trigalvėmis” geležinėmis vinimis, paskui pakabindavo kamine, kad pakeptų virš uosinių malkų laužo (uosis buvo gerai žinomas kaip turintis burtus naikinančių savybių). Paskui rūkytą širdį palikdavo kamine, kad apsaugotų namus ir fermą, o raganos, kepant širdžiai, laukė kankinantis amžinas skausmas.

Šventojo Muros varpas

Sako, kad Šventojo Muros varpą į žemę atnešė angelai.

Vietiniai gyventojai, išgirdę garsų varpo skambėjimą, atbėgo ir pamatė, kaip iš dangaus leidžiasi varpas. Kai susirinko visas kaimas, varpas nustojo skambėti, varpo šerdis atsiskyrė nuo jo ir sugrįžo į dausas, o varpas liko nebylus.

Šventojo Muros varpas

Photo credit: Wallace Collection London

Padaryta išvada, kad toks dangaus varpas skirtas ne Žemėje skambinti, jo paskirtis - daug šventesnė. Nuo tų laikų varpas būdavo naudojamas ne skambinti, o palengvinti žmogiškąsias kančias. Gėrimas iš apversto varpo buvo laikomas “absoliučia apsauga” nuo pavojų. Jis būdavo naudojamas gimdymui palengvinti, ligoniams gydyti.

Šventojo Muros varpas dabar saugomas Voleso kolekcijoje Londone, bet kol kas nežinoma, ar jis išsaugojo savo gydomąsias savybes.

Raganos kopėčios

1911 metais garsaus antropologo našlė paaukojo daiktus, rastus namo palėpėje, Pito Riverso muziejui Oksforde. Tarp šių daiktų buvo keturios šluotos ir siūlo galas. Tas siūlas buvo maždaug 1,5 metro ilgio su kilpa viename gale. Per visą ilgį ant siūlo buvo susmaigstytos plunksnos.

Raganos kopėčios

Photo credit: England: The Other Witin

Tai buvo vienintelis žinomas tikrų “raganos kopėčių” pavyzdys. Sakoma, kad šios kopėčios priklausė pagyvenusiai moteriai, vadinasi, galimai buvo naudojamos “pabėgti” arba vogti pieną iš kaimynės karvių.

Gaila, nieko nežinoma, kaip tos kopėčios veikė, nors gandai apie jų paskirtį sklando iki šiol. Pradedančioms raganoms šiandien, greičiausiai, būtų daug paprasčiau su šiomis kopėčiomis pasiekti prekybos centrą.

Purpurinis Delio safyras

Purpurinis Delio safyras neabejoti nai yra vienas iš paslaptingų daiktų. Ko gero, dar ir dėl to, kad, nepaisant pavadinimo, iš tikrųjų tai buvo ametistas, ir kilęs ne iš Delio, o iš Kanpuro, kuris yra maždaug už 500 kilometrų nuo Delio. 1944 metais akmenį Londono Gamtos istorijos muziejui perdavė Edvardo Herono-Aleno dukra. Jis buvo įdėtas į septynias dėžutes.

Kai buvo atidaryta paskutinė dėžutė, raštelis, kuris buvo pridėtas prie akmens ir kurį parašė Edvardas Heronas-Alenas, garantavo, kad safyras-ametistas taps įžymybe.

Purpurinis Delio safyras

Photo credit: Natural History Museum

Laiškas žadėjo bėdų jį perskaičiusiam. Jame buvo rašoma, kad akmenį lydi baisus prakeiksmas, kad visiems savo šeimininkams jis neša kraują ir nešlovę. Heronas-Alenas tvirtino, kad akmuo buvo pavogtas iš dievo Indros šventovės per Kanpuro apsiaustį, kad dėl jo mirė mažiausiai trys žmonės, kad savininkus aplankė finansinės negandos. Dėl jo viena garsi dainininkė net prarado balsą.

Heronas-Alenas bandė išmesti akmenį, bet jis visada sugrįždavo. Jis jautėsi įpareigotas saugoti akmenį iki mirties ir saugiai užrakino jį banko saugykloje. Edvardas paliko instrukcijas, kad akmuo turi būti atiduotas kartu su laišku ir kad jo dukrai jokiu būdu negalima liesti to akmens.

Laišką jis baigė žodžiais: “Mano patarimas... išmesti jį į jūrą. Rozenkreicerių priesaika draudžia man pačiam padaryti tai, kitaip jau seniai būčiau padaręs”.

Klausimas, ar šis brangakmenis tikrai prakeiktas, vis dar svarstomas. Nuo to laiko niekas akmens nenešiojo, nors jis vis dar eksponuojamas Gamtos mokslų muziejuje.

Magiškas šaltinis Manlokyje

Manlokis yra Juodojoje saloje pačioje Škotijos šiaurėje. Labiausiai jis žinomas dėl savo “kaspinyno”. Škotijoje yra keletas tokių “kaspinynų”. Jie daromi virš natūralių šaltinių, beveik visada tam naudojamas vienas arba keli šalia augantys medžiai. Manoma, kad virš šaltinio Manlokyje kažkada buvo koplyčia.

Magiškas šaltinis Manlokyje

Photo credit: F. Leask

“Kaspinas” - tai audinio juostelė, kuri apvyniojama aplink medžio šakas. Manlokio “kaspinyno” istorija siekia laikus dar prieš krikščionybę, kai, kaip pasakoja legendos, šaltinyje gyveno dvasios. Sakoma, Manlokio šaltinyje gyvena Šventojo Bonifacijaus dvasia.

Audinio juostelė rišama ant medžio, pagerbiant dvasią, kuri gyvena šaltinyje.

Iš pradžių juostelę merkia į šaltinio vandenį. Sergantys žmonės dažnai iščiulpia vandenį iš tų juostelių, prieš užrišdami jas ant medžio. Tikima, kad toks vanduo gydo. Kartais skaudamas vietas patrina juostelėmis, suvilgytomis šaltinyje. Tie, kuriems nesiseka, gali apeiti aplink šaltinį su viltimi pagauti sėkmę.

Tačiau “kaspinai” gėrį neša ne visada. Sakoma, kad bet kuris, sumanęs nurišti svetimą juostelę, pasiims sau ir visas nelaimes, kurių norėjo atsikratyti tą juostelę užrišęs žmogus.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Visi svetainės pateikti straipsniai, sveikatos patarimai yra pramoginio pobūdžio iš interneto platybių. Prieš naudodami patarimus, pasitarkite su tos srities specialistu. Svetainė neatsako už duomenų tikslumą. Visos teisės apsaugotos.
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
21.01.2020 laikas 21:20 Operos vaiduoklis: piktadarybė meilės vardan
Iš visų mistinių piktadarių Operos vaiduoklis yra pats romantiškiausias, nes visus savo nusikaltimus atliko dėl nuostabios Kristinos Dae meilės. Ir mirė jis, kad ir kaip tai keistai atrodo, irgi dėl meilės.

Skaityti daugiau

21.01.2020 laikas 20:52 Po juoda vėliava tikros ledi

Yra manoma, kad piratavimas – tai rūsčių vyrų privilegija. Yra išlikę daugybė pasakojimų, legendų apie bekraščius vandenynus skrodžiančius laivus, kuriuose plaikstėsi juoda piratų burė, ir apie nesuskaičiuojamus lobius, kuriuos piratai paslėpė negyvenamose salelėse. Pasirodo, kad piratų lai...

Skaityti daugiau

21.01.2020 laikas 14:59 Šokiruojanti virėjo išpažintis: kur „viskas yra įskaičiuota“ arba eilinis melas

Vienas virėjas, kuris dirba „Viskas yra įskaičiuota“ viešbučių sistemoje, nusprendė atskleisti kelias pagrindinias viešbučių gudrybes.

Skaityti daugiau

21.01.2020 laikas 14:45 Kaip teisingai kepti mėsą ir žuvį. 11 auksinių patarimų
Kepkite mėsą ir žuvį tik rafinuotame aliejuje. Jo kiekis turi sudaryti apie 8% nuo produkto masės. Taipogi keptuvė turi būti su storu dugnu.

Skaityti daugiau

21.01.2020 laikas 13:08 Prie artimiausios Saulei žvaigždės atrasta nauja „superžemė“
2016 metais astronomai atrado galimai gyvybei tinkamą planetą, kurią pavadino Proksima b. Ji skrieja aplink Kentauro Proksimą (apie 4,2 šviesmečio nuo Žemės) – artimiausią mums žvaigždę neskaitant Saulės. Dabar mokslininkai užfiksavo dar vieną signalą, kuris, manoma, priklauso „superžemei“, skriejan...

Skaityti daugiau