Paslaptingas metalo gabalas iš Vaddo salos

Po NSO nusileidimo Švedijos Vaddo saloje rastas nepaprastai tvirto metalo gabalas domina ne tik ufologus. Ne kartą buvo bandoma išpirkti jį iš šeimininko už tikrai didelius pinigus. Buvo ir tokių, kurie norėdami turėti tą paslaptingą metalo gabalą, buvo pasiryžę net nusikaltimui.

Susitikimai su nesuprantamais dalykais

Dailidės Stigas Ekbergas ir Haris Sjebergas iš Stokholmo saloje statė vasarnamį turtingam verslininkui. Savaitgaliais jie grįždavo į miestą nusipirkti reikalingų medžiagų ir pailsėti. Tai padaryti buvo visai nesunku: Vaddo salą su didžiąja žeme jungė keli tiltai.

1956 metų lapkričio 11 dieną dailidės važiavo iš Stokholmo į Vaddo salą, kad nuo ankstaus ryto galėtų tęsti darbą. Už neseniai pirkto pikapo vairo sėdėjo Ekbergas. Staiga automobilio žibintai pradėjo blaustis, o variklis - veikti su trikdžiais.

- Pažiūrėjau į viršų ir pamačiau ryškų objektą, - vėliau pasakojo Stigas. - Tada pagalvojau, kad skrenda karinis lėktuvas su prožektoriais. Parodžiau jį Hariui, o tas nusprendė, kad tai kamuolinis žaibas. Bet aš kažkur skaičiau, kad žaibas būna maždaug futbolo kamuolio dydžio, o objektas, kurį matėme mes, buvo gerokai didesnis.

Kol dailidės ginčijosi, neatpažintas skraidantis objektas lėtai artėjo prie automobilio. Variklis visai užgeso. Stigas ir Haris tylėdami stebėjo, kaip didžiulis objektas, panašus į suspaustą rutulį, supasi pirmyn ir atgal. Jis nusileido ant kelio už 100 metrų nuo automobilio.

Naktis virto į dieną. Ryški šviesą nušvietė apylinkes, bet kažkodėl neakino. Haris net pamatė daržinę, kuri buvo maždaug už pusės kilometro nuo automobilio. NSO kraštai gerokai peržengė kelio kraštus. Vyrai pasakojo, kad NSO skersmuo buvo maždaug 8-10 metrų. Tarpas tarp NSO dugno ir kelio buvo pilnas švytinčių garų. Objekto viršus ir apačia atrodė geltonas, o kairė ir dešinė pusė - raudonai oranžinės. Korpuso kontūrai drebėjo, tarsi jį būtų supęs karšto oro sluoksnis.

Net 10 minučių dailidės žiūrėjo į NSO, galvodami, ar išlipti iš automobilio ar ne. Bet viskas išsisprendė kažkaip savaime. Šviesa sustiprėjo, NSO pakilo virš žemės, atliko staigų viražą ir nuskrido.

Keistas radinys

Kai NSO dingo, Stigas paėmė prožektorių ir nuėjo pažiūrėti, kas nutiko varikliui. Buvo sunku kvėpuoti. Ore sklandė ozono ir rūkstančios izoliacijos kvapas. Variklis buvo tvarkoje. Žibintai užsidengė, ir automobilis užsivedė iškart. Tada vyrai nusprendė apžiūrėti nusileidimo vietą. Jie pamatė, kad žolė abiejose kelio pusėse buvo sumaigyta, matėsi kažkokie pusračiai. Ant žemės kažkas blizgėjo. Ekbergas paėmė tą daiktą ir vos neišmetė iš rankų - jis buvo labai karštas. Vyro rankose buvo lygi, trikampė metalinė nuolauža, maždaug degtukų dėžutės dydžio. Stigas vėliau prisiminė: “Mus nustebino ne tik karštis, bet ir tai, kad pagal savo dydį tas gabalas buvo nepaprastai sunkus. Todėl neišmečiau jo, o paslėpiau automobilio daiktinėje”.

Dailidės bandė apie tai papasakoti draugams ir pažįstamiems, bet sulaukė tik pašaipų.

Po kelių mėnesių Stigas susitiko pažįstamą juvelyrą ir prisiminė tą keistą metalą. Juvelyras pamanė, kad tai gali būti platina, ir rekomendavo nunešti patikrinti į kokią nors laboratoriją. Stigas taip ir padarė. Pasirodė, kad tai ne platina, ir dailidžių susidomėjimas radiniu vėl sumenko.

Praėjo dar treji metai. Kartą Stigas Ekbergas knygyne išsikalbėjo su žmogumi, kuris domėjosi naujausia informacija apie NSO. Tai buvo ufologas Danielis Glancas. Išgirdęs Stigo pasakojimą, jis įkalbėjo perduoti tą metalo gabalą specialistams. Kelios Švedijos laboratorijos tyrė tą metalą, bet nieko neišsiaiškino. Jos siuntė Stigą į kitus miestus, sakydami, kad ten geresnė įranga, o specialistai geriau išmano lydinius. Okselozundo miesto laboratorijoje mokslininkai nusprendė atlikti tokį metalo gabalo tyrimą, kuriam reikėjo pavyzdžio gabalėlį sutrinti į miltelius. Gabalėlis liko koks buvęs, o smulkinimo mašinos remontas kainavo 20 tūkstančių kronų!

Nesveikas susidomėjimas

Nesėkmingai buvo bandoma išsiaiškinti, kas tai per metalas. Rastas gabalas ultragarsine patranka buvo supjaustytas į tris dalis. Bet viena dalis buvo pavogta keistomis aplinkybėmis. Svenas Šalinas iš “Saab” kompanijos, kuris dalyvavo tyrimuose, pasikvietė Stigą į savo vasarnamį. Ten jų laukė švediškai nekalbėjęs JAV KOP karinių oro pajėgų) majoras. Šalinui teko pabūti vertėju. Majoras pasiūlė radinį ištirti geriausiose KOP laboratorijose ir atsiųsti tyrimų kopijas. Stigas atidavė nedidelį gabalėlį. Daugiau jis nematė nei to uniformuoto žmogas, nei pavyzdžio gabalėlio.

Vėliau Šalinas kalbėjo, kad neprisimena jokio majoro. Arba jis turėjo ką slėpti, arba su jo atmintimi padirbėjo geras hipnotizuotojas.

Ekbergas pasakojo: “Kai apie mūsų istoriją parašė laikraštyje, nutiko daug keistų dalykų. Kažkas paskambino man ir pasiūlė 50 tūkstančių kronų už likusį gabalą. Ir jei aš sutiksiu, tai jis atvažiuos su pinigais už pusvalandžio. Paskui kažkas įsilaužė į mano automobilį ir apieškojo daiktinę. Nusikaltimo vietoje vagis nevykėlis pametė savo medicininį draudimą, išduotą studento iš Upsalos vardu.

Bet jo apklausti policija negalėjo - tas jau buvo grįžęs į Ameriką. Valčių stotį, kurioje tuo metu dirbau, mano namą ir net kaimynų namus kažkas išlaužė ir apieškojo. Laiškai ir siuntiniai, kuriuos siųsdavau giminaičiams, adresatus pasiekdavo praplėšti arba visai nepasiekdavo”.

Ekbergas pradėjo įtarti, kad policija nenori prasidėti su Amerikos specialiosiomis tarnybomis. Norėdamas užkirsti kelią persekiojimams, jis nuėjo į sovietų pasiuntinybę su metalu rankose ir pasiūlė perduoti jį rusų mokslininkams. Pasiuntinybės darbuotojas atsakė, kad jie žino, kas tai, bet jų tokie dalykai nedomina.

Stigas išėjo apstulbintas. Jis nusprendė, kad 1956 metų rudenį jie su Hariu matė rusų skraidančio aparato nusileidimą. Ateiviais jis netikėjo nuo pat pradžių. Trečias gabalas buvo pas Harį Sjebergą. Jis naudojo tą radinį vietoje deimanto - aštrus kraštas puikiai pjaustė stiklą. Kai Haris mirė, tarp jo asmeninių daiktų to gabalo jau nebuvo. Greičiausiai Sjebergas gerai paslėpė savo gabalą ir prieš mirtį nespėjo papasakoti apie slaptavietę. Arba tą gabalą rado tie, kurie jo atkakliai ieškojo.

Netikėtas epilogas

1972 metais amerikiečių laikraštis “National Enquirer” pasiūlė 50 tūkstančių dolerių už patikimus NSO egzistavimo įrodymus. Ufologas Stenas Lindgrenas įkalbėjo Stigą surizikuoti. Dėl viso pikto radinio pavyzdį apdraudė didele pinigų suma. Naujus tyrimus atliko Berklio universiteto profesorius Džeimsas Harderis. Jis buvo NSO tyrinėjimų entuziastas, tikėjęs savo sėkme. Pavyzdžio sudėtyje buvo volframo karbido ir kobalto su titano priemaišomis. Retas lydinys negalėjo atsitiktinai atsirasti ant kaimo keliuko. Lydinį apdorojo su milžinišku spaudimu. Metalurgijoje toks didelis spaudimas nenaudojamas. Tokį spaudimą galinčių sukurti aparatų galima rasti tik dirbtinių deimantų gamybos įmonėje.

Nors metalo kokybė buvo fantastiška, bet jis nebuvo pripažintas iš kitos planetos. Žurnalistai nelaikė lydinio ateivių vizito įrodymu. Beje, 50 tūkstančių dolerių tais metais negavo niekas.

Inžinierius Udo Fišeris pareiškė: “Toks lydinys netinka šilumą saugantiems ekranams dėl savo sunkumo. Be to, jis labai geras laidininkas, saugo šilumą, o esant 500-600oC temperatūrai, pradeda irti. Sunku įsivaizduoti, kaip galima skraidymo aparate naudoti medžiagą, turinčią tokias charakteristikas”.

Švedijos gynybos ministerija susidomėjo lydiniu vėliausiai. 1983 metais atliktas tyrimas patvirtino Fišerio ir Harderio išvadas.

Kodėl vagys tiek metų medžiojo gabalą metalo, kuris beveik nesiskiria nuo žemiškų lydinių? Švedų ufologai mano, kad pavyzdys gali būti itin vertingas ne dėl cheminės sudėties. Jame gali būti užrašyta svarbi informacija.

Jei atlikti atmintuko atminties tyrimą, jame nerasite nieko, išskyrus silicį ir retus Žemėje sutinkamus metalus. Tie, kurie bandė gauti lydinį iš Vaddo salos, suprato jo vertingumą ir galėjo sužinoti paslėptą turinį. Gali būti, kad ateityje pavyks suprasti, kokias paslaptis slepia nieko neišsiskiriantis metalo gabaliukas.