Pamiršti susitikimai su ateiviais trečiajame dešimtmetyje

Tais neramiais laikais tarp dviejų pasaulinių karų į pasaulio laikraščius pateko, bet buvo labai greitai užmirštos, kelios labai keistos istorijos apie susitikimus su paslaptingais humanoidais.

Laikraštyje “Evansville Courier” buvo išspausdinta žinutė, kad 1923 metų birželio mėnesį netoli nuo Mount Erie miesto (Ilinojaus valstija) nutiko tai, ką dabar galima pavadinti tipišku “trečios rūšies kontaktu”. Liudininku buvo 10-metis berniukas, vardu Normanas Messis: 

“10-metis Normanas Messis išėjo iš namų nuvesti savo arklius į ganyklą. Kai vedė arklius pro vartus, netoliese pastebėjo ugnies apsuptą objektą. Jis priėjo prie to objekto maždaug 50 pėdų atstumu ir viduje pamatė penkis žmones. Anot berniuko, tai buvo vyrai, maždaug 4 pėdų ūgio (120 cm), su šviesiais plaukais. 

Priėjęs arčiau, jis išgirdo, kaip jie kalbėjosi tarpusavyje. Vienas vyras sėdėjo ant kėdės, o kiti jį vadino vadu. Vyrai vaikštinėjo viduje pirmyn ir atgal. Paskui Messis išgirdo, kad virš vieno vyro galvos pasigirdo pranešimas vadui, kad remontas baigtas. 

Objektas buvo metalinis, stovėjo ant trijų kojų. Viršuje buvo kupolas su angomis. Viršutinė objekto dalis priminė lydytą stiklą. Paskui objektas pakilo ir pakibo virš žemės, kojelės įsitraukė į laivo vidų, tada laivas pakilo aukštyn ir dideliu greičiu nuskrido į vakarus”. 

Keli ispanų ufologai, tarp jų Antonijus Ribera, laikraščių archyve rado aprašytą labai keistą incidentą, kuris nutiko vieną 1924 metų dieną netoli nedidelio Kvero miestelio La Mančos regione, Ispanijoje. 

Incidente dalyvavo vienišas humanoidas be NSO, bet jis naudojo kažkokį “aparatą” judėjimui: 

“Liudininkas stovėjo prie vietinės kaimo bažnytėlės ir tada pamatė neaukštą humanoido figūrą, maždaug 1, 20 metro ūgio, apsirengusią aptemptu žalios spalvos kombinezonu. Jo rankos ir kojos buvo standžioje padėtyje. Humanoidas priartėjo prie liudininko per 2 metrus. 

Atrodė, kad humanoidas abi kojas laikė kartu ir rėmėsi į kažkokią apvalią platformą, kuri tarsi pakylėjo jį virš žemės. Rankose jis turėjo kažkokį daiktą ar plaukiojančios platformos valdymo plokštę. Žmogaus bruožų turėjęs humanoidas vėliau be triukšmo dingo tolumoje”. 

Ufologas Džonas Kilas (dabar jau miręs žmogaus-drugio tyrinėtojas) archyvuose aptiko keistą galimos NSO avarijos atvejį. Toje avarijoje dalyvavo keisti personažai, galimai vyrų juodais drabužiais pirmtakai. Incidentas nutiko vieną 1924 metų gegužės mėnesio dieną netoli nedidelio Džemo miestelio Vakarų Virdžinijoje (JAV). Netoliese gyvenęs fermeris pranešė, kad miške matė “lėktuvo” avariją. Tais laikais lėktuvai buvo labai retas reginys, ypač Vakarų Virdžinijoje, o sudužęs lėktuvas buvo išvis didelė naujiena. 

Anot fermerio, lėktuvas buvo labai keistas, nes jis, atrodo, neturėjo sparnų, nekėlė jokio triukšmo ir atrodė neįprastai didelis. 

Sužinojusi naujieną apie nukritusį lėktuvą, grupė vyrų, tarp jų vietinis šerifas ir vietinis reporteris Džonas Koulas, išėjo apieškoti miško. Po kelių valandų nedidelėje laukymėje jie rado nuolaužas, tačiau jie nebuvo pirmieji, radę tas nuolaužas: 

“Tačiau mes ten buvome ne pirmieji. Laukymėje jau vaikštinėjo penki ar šeši žmonės. Kai kurie buvo apsirengę juodais kostiumais, su kaklaraiščiais ir panašiai. Tai atrodė velniškai kvailai šitame užkampyje”, - rašė Džonas Koulas. 

Kiti buvo apsirengę “įdomios spalvos” kombinezonais - iš kažkokios labai blizgančios medžiagos. Jie kalbėjosi tarpusavyje greita nesuprantama kalba, kai juos rado, ir jie buvo labai susijaudinę, kai pamatė paieškos grupę. 

Tada žmonės su kombinezonais įbėgo į tai, kas liko iš “lėktuvo”, tarsi bandė slėptis. Kai kurie paieškos grupės vyrai turėjo ginklus, vienas iš tų vyrų pasakė Koului: “Dieve, jie šnipai! “. Tada ir jis išsitraukė savo pistoletą. 

Visi nepažįstamieji buvo mažo ūgio, vos daugiau kaip penkių pėdų (120 cm), visi atrodė kaip azijiečiai, su ryškiais skruostikauliais, įkypomis akimis ir tamsia oda. Vienas iš jų kalbėjo angliškai. Jis pasakė vyrams, kad niekas nenukentėjo, kad viskas tvarkoje. Jis taip pat pasakė, kad vėliau užeis pas šerifą ir pateiks pilną ataskaitą. 

Paieškos grupė mažai ką galėjo padaryti, juk nebuvo įvykdytas joks nusikaltimas, nebuvo nukentėjusių, galiausiai ji tiesiog paliko “lėktuvo” ekipažą ir išvyko. 

Anot Koulo, apžiūrėdamas avarijos vietą, jis pastebėjo keistą “mažą daikčiuką” ant žemės. Jis paėmė jį ir nusprendė pasilikti sau. Vyras nežino, kodėl tiesiog neatidavė jo vienam iš “užsieniečių” ekipažo, o tiesiog įsidėjo į savo kišenę. Apžiūrinėdamas nuolaužas, Koulas pagalvojo, kad išvis nepanašu, jog tai galėjo skristi. Liekanos atrodė kaip šiuolaikinio (to laiko) fliuzeliažo, su iliuminatoriais ir viskuo kitu, bet jis neturėjo sparnų, uodegos ar propelerių. Ir buvo nepanašu, kad jie būtų atitrūkę per avariją. O objektas iš tikrųjų buvo labai didelis, ne mažiau kaip 75 pėdų (23 metrų) ilgio, užėmė beveik visą laukymę.

Paskui Koulas grįžo namo ir iškart nuėjo miegoti. Jis labai pavargo visą dieną vaikštinėdamas miške. Apie trečią valandą nakties kažkas pabeldė į duris. Koulas atsikėlė, pažiūrėjo pro langą ir pamatė, kad prie durų stovėjo armijos karininkas. Jis buvo su viena iš tų plačiabrylių skrybėlių, kurias tie paprastai nešiojo, su visais būtinais atributais. Jis vilkėjo JAV armijos uniformą, bet, išskyrus drabužius, jis atrodė visai taip pat, kaip tie “užsieniečiai” iš “lėktuvo”. Akys buvo įkypos, tamsi oda, bet galimai buvo truputį aukštesnis už juos. 
“Tu šiandien kai ką pasiėmei”, - pasakė jis. “Tu tai grąžinsi mums”. 

Apsimiegojęs Koulas negalėjo suprasti, ką tas turėjo galvoje, bet paskui prisiminė metalinį “daikčiuką”, kuris vis dar gulėjo palto kišenėje. Koulas atnešė “kariškiui” tą daikčiuką. 

“Ar to ieškai? ”, - paklausė jis, bet “azijietis” nieko neatsakė, tylėdamas paėmė tą daiktą iš Koulo rankų ir tiesiog išėjo. Prie namo nebuvo jokios transporto priemonės, su kuria būtų galėjęs judėti “kariškis”. 

Koulas grįžo į lovą ir vėl užmigo, bet kitą dieną ėmė kelti sau klausimus apie keistą karininką ir kaip tas rado jį. Po kelių dienų vyras grįžo į tą mišką ir rado tą pačią laukymę. Ji buvo tuščia. Žolė ir krūmai buvo išguldyti ten, kur anksčiau stovėjo “lėktuvo likučiai”, bet nebuvo jokių kitų požymių ar užuominų. 

Šiek tiek pamąstęs, Koulas nesprendė nesigilinti į šį reikalą, geriau palikti viską ramybėje, gal tai kokie slapti kariniai bandymai su azijiečiais. 

Kitas atvejis nutiko vieną 1925 metų naktį. Panašu, kad tai buvo vienas iš tipiškų žmonių grobimo atvejų. Pagrobėjai - ateiviai. Tais metais apie tokius dalykus niekas negirdėjo ir niekur žiniasklaidoje apie tai nebuvo rašoma, todėl ta istorija atrodo labai tikroviška.

Tai nutiko Port Burwell miestelyje, Ontarijo valstijoje, Kanadoje. Nukentėjo penkiametė mergaitė. Štai kaip šis atvejis buvo aprašytas ufologijos žurnalo “CUFORN biuletenis” 1988 metų gegužės mėnesio numeryje: 

“Penkiametė liudininkė prabudo ir pajuto didelį norą išeiti į galinį kiemą (į tualetą), o paskui ji pamatė artėjantį didelį orlaivį, kuris savo forma buvo panašus į traukinį. Jis skleidė triukšmingą kaukiantį garsą. 

Prie liudininkės priartėjo šviesa, o paskui ji pati “nuplaukė” į orlaivį. Kelios mažos pilkos būtybės su didelėmis akimis, kurios buvo toli vien nuo kitos, nuvilko jos suknelę. 

Būtybės buvo liesos, baltai pilkos odos, su didelėmis galvomis ir išsprogusiomis akimis, apsirengusios aptemtais blizgančiais kostiumais. Paskui ją tyrė su įvairiais instrumentais, o po to paleido”. 

Vėliau, bet dar tą pačią vasarą, tą pačią mergaitę (!) pagrobė dar kartą, tik šį kartą kito tipo ateiviai: 

“Liudininkė gulėjo ant žolės, kai pamatė, kaip netoliese nusileido plokščias sidabrinės spalvos diskas. Iš jo išlipo kelios būtybės su raukšlėta geltona oda. Jos pasiėmė mergaitę į laivo vidų ir nusivežė. Diskas skrido labai dideliame aukštyje. Vėliau liudininkė buvo grąžinta atgal”. 

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... tikrinkite faktus. Patiko pasidalinkite.