Laikas bėga vis greičiau

Tikroji laiko tėkmė skiriasi nuo to, kaip jaučiamės. Kartais dienos slenka neįtikėtinai ilgai, retsykiais savaitė pralekia per akimirką. Moksliniai tyrimai rodo, kad amžėjant dėl įgytos patirties ir pokyčių smegenyse laikas bėga greičiau.

Laiko reliatyvumas

A.Einšteinas įrodė, kad laikas yra reliatyvus, atsižvelgiant į jo stebėtoją. Nepaisant dienų kaitos kalendoriuje ir laikrodžio parodymų, laiko tėkmę suvokiame skirtingai. Daugelis intuityviai jaučia, jog su amžiumi dienos bėga greičiau, o šį faktą patvirtina moksliniai tyrimai. Vis dėlto psichologai ir neurologai iki šiol neranda bendros nuomonės, kodėl amžėjant kinta laiko suvokimas. Reiškinys, kad senstant gyvenimas bėga greičiau, yra tik viena iš mažai pažintų smegenų paslapčių.

Metų mįslė

Viena teorija remiasi įgyta žmogaus patirtimi. Dešimties metų vaikui metai sudaro 10 % viso jo gyvenimo ir net 15–20 % sąmoningos atminties. Penkiasdešimtmečiui metai sudaro mažiau nei 2 % to, ką jis prisimena. Taigi, dauguma suaugusiųjų įsitikinę, jog dienos mokykloje slinko be galo ilgai, o dabar darbo valandos išgaruoja žaibiškai.

Kita hipotezė skirtingą laiko suvokimą grindžia tuo, kad mažų vaikų širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažniai yra didesni, palyginti su suaugusiaisiais, todėl, tikėtina, jų smegenys dirba greičiau. Senstant širdies darbas lėtėja, neuronai praranda funkcionalumą, todėl keičiasi laiko tėkmės pojūtis. „Jei paprašysite mažo vaiko ramiai pasėdėti užmerkus akis ir pasakyti, kada praėjo viena minutė, jis pašoks po 40 sek. arba greičiau. Jei atliksite šį eksperimentą su suaugusiuoju, jis atsimerks po 60–70 sek.“, – teigia psichologas ir knygų autorius dr. Cliffordas Lazarusas. Moksliniai tyrimai rodo, kad senstant smegenyse mažėja neuromediatoriaus dopamino, kuris yra svarbus vidinio laikrodžio svertas.

Pasak Mičigano universiteto (JAV) psichologės prof. Cindy Lusting, mūsų dienų, savaičių ir metų suvokimą lemia perspektyva: ar tai patiriame šiuo metu, ar žvelgiame į praeitį. Ekspertė įsitikinusi, jog laiko tėkmės pojūtis priklauso nuo veiklos ir įvykių gausos. Nauji ir įdomūs dalykai įsirėžia į atmintį, todėl dienos išsiskiria iš kitų. Maži vaikai atranda pasaulį. Jų dienos kupinos patirčių lankant mokyklą, būrelius, bendraujant su draugais. Vaikams atrodo, kad turi apsčiai laiko, nes jame telpa daug skirtingų veiklų. Vėliau žvelgiant suaugusiojo supratimu atrodys, kad anuomet viską spėjo, o ir laikas bėgo lėčiau. Ši tendencija būdinga suaugusiesiems. „Jeigu turėjote intensyvų periodą, pavyzdžiui, derinote mokslą ir motinystę arba darbą ir senyvų tėvų slaugą, tikriausiai atrodys, kad laikas prabėgo labai greitai“, – spėja psichologė.

Daugelis žmonių reaguoja automatiškai ir kartoja tuos pačius ritualus. Kuo mažiau sąmoningumo, t. y. gyvenimo čia ir dabar, tuo labiau kankina nuojauta, kad pasaulis lekia pro šalį. Tačiau jei vargina labai sunkūs potyriai, pavyzdžiui, liga, prikaustanti prie lovos, skausmas (fizinis ir psichologinis), laukimas ir nerimas, gali būti, jog laikas slinks itin lėtai.

Smegenų ekranas

Prof. Adrianas Bejanas iš Djuko universiteto (JAV) pateikė argumentų, kad amžėjant smegenyse keičiasi vaizdinės informacijos apdorojimo greitis. Objektyviai laikrodžiu išmatuotas laikas ir protu suvokiamas laikas nėra tas pats. Asmeninis pojūtis – rekonstrukcinis procesas, apimantis daug psichinių vaizdų. Mes suvokiame laiką pagal tai, ką išgyvenome ir kas pasikeitė aplinkoje. Žinome, kad laikas praėjo, nes matome pokyčius nuo priežasties iki pasekmės ir tik šia kryptimi. Pavyzdžiui, nepamatysime, kaip išdaužto lango šukės pakyla nuo grindų ir susistato atgal į rėmą. „Mūsų laiko patirtis visada yra atgalinis procesas, priklausomas nuo atminties ir todėl santykinis. Atmintis nėra tik vaizdų seka, joje apstu juslinių dimensijų. Tačiau mūsų dominuojantis pojūtis – regėjimas, didelė mūsų atminties dalis yra regimoji“, – tvirtina dr. C. Lazarusas.

Įsivaizduokite per projektorių rodomą filmą. Kuo daugiau kadrų per sekundę, tuo lėtesnis vaizdas. Ir atvirkščiai, kuo mažiau kadrų rodoma, tuo greičiau juda vaizdas. Prof. A. Bejanas teigia, kad amžėjant silpsta smegenų neurovizualinės atminties formavimo sritis ir susidaro „mažiau kadrų per sekundę“. Vadinasi, tarp kiekvieno naujo psichinio vaizdo suvokimo praeina daugiau laiko. Vaikai per vieną laiko vienetą suvokia ir į smegenis sudeda daugiau atminties kadrų nei suaugusieji. Pažvelkite į būdraujantį kūdikį. Jis nuolat dairosi ir judina akis, kad gautų kuo daugiau vaizdų iš aplinkos, o smegenys greitai apdoroja ir kaupia informaciją.

Teorijos autorius įsitikinęs, kad augant neuronų tinklas didėja ir sudėtingėja, su amžiumi elektrocheminiai signalai turi įveikti didesnius atstumus, o senstant sulėtėja signalų iš aplinkos apdorojimas. Be to, per gyvenimą neuronuose kaupiasi žala, kas taip pat slopina informacijos apdorojimą. Vyresnio amžiaus žmonių rega ir klausa silpsta, jie gauna iš aplinkos vis mažiau signalų, negeba pajusti pokyčių, susijusių su laiko tėkme.

„Žmonės stebisi, kiek daug jie prisimena iš jaunystės dienų, kurios truko kaip amžinybė. Taip yra ne todėl, jog išgyvenimai buvo stipresni, gilesni. Tiesiog jie buvo apdorojami labai greitai“, – savo knygoje „Time and Beauty: Why Time Flies And Beauty Never Dies“ rašo prof. A. Bejanas.

Sustok, akimirka!

Atrodo, kad maži vaikai gyvena visai kitokiame pasaulyje nei suaugusieji – daug intensyvesniame, žavingesniame, gražesniame. Tai viena priežasčių, kodėl prisimename vaikystę kaip palaimos laiką. Pasaulis buvo daug įdomesnis ir kupinas pirmų kartų. Vaikai pastebi ir džiaugiasi mažais dalykais: vabalėliais žolėje, varvekliais ant stogo, saulės zuikučiais ant sienos, nuo medžių krintančiais lapais. Visa ši informacija ilgina jų laiko suvokimą. Senstant prarandame pojūčių intensyvumą, o pasaulis tampa niūria ir pažįstama vieta. Nustojame kreipti dėmesį į smulkmenas ir dalykus, matytus tūkstančius kartų. Dienos tampa vienodos, o laiko tėkmė greitėja. Nebėra dalykų, kurie sustabdytų laikrodžio rodyklę.

Daugelis vyresnio amžiaus (ir ne tik) žmonių susirūpinę, kaip sulėtinti laiką, nes nori gyventi ilgiau ir tinkamai išnaudoti likusias dienas. „Vienas būdų sustabdyti laiką – patirti naujovių arba keisti įprastą režimą“, – pataria prof. A. Bejanas. Kaip vaikystėje, dienotvarkę reikėtų užpildyti pamokomis: lankyti šokio studiją, mokytis groti muzikos instrumentu, tobulinti užsienio kalbos įgūdžius, tapyti ar užsirašyti į kulinarijos kursus.

Įvairovė – gyvenimo prieskonis. Svarbu išeiti iš rutinos ir nustoti elgtis automatiškai. Įprastos dienos bėga labai greitai, nes smegenys negali fiksuoti naujų įvykių. Reikia duoti joms peno. Pasak prof. A. Bejano, būtina keisti nusistovėjusius algoritmus: eiti į parduotuvę vis kitu keliu, savaitgalį, užuot gulėjus ant sofos, nuvažiuoti į gretimą miestą, dalyvauti mugėse, koncertuose ir nemokamuose masiniuose renginiuose.

„Sąmoningas įsitraukimas į dabartį ir esamuoju laiku atliekamą veiksmą lėtina laiko tėkmę. Moksliniai tyrimai rodo, kad sąmoningumo pratimai gali išplėsti suvokimą. Todėl nesistenkite vienu metu atlikti du darbus. Jei gaminate, galvokite apie maistą. Jei vaikštote miške, grožėkitės gamta“, – pataria prof. C. Lusting.

Laiką stabdo meditacija, kai susitelkiama į akimirką ir savo kūno pojūčius. Pabandykite sutelkti dėmesį į kojų pirštus ir pajusti, kaip jie liečiasi su kojinėmis. Paskui peršokite mintimis į vietą, kurioje marškinėliai glaudžiasi prie pečių. Nusileiskite iki pilvo ir stebėkite žarnų motoriką. Panašūs pratimai ne tik padeda rasti nervinės įtampos zonas, bet ir malšina smegenų triukšmą, atpalaiduoja, gerina atmintį, taigi, lėtina laiko tėkmę.

Valdykite savo protą ir prieštaraukite minčiai, jog laikas bėga greitai. Dažnai ją lemia baimė nespėti. Galite liūdėti, jog atostogų savaitė praėjo labai greitai. Bet jei susimąstysite, suprasite, kad ji nebuvo trumpesnė už tą, per kurią dirbote. Jums patiko atostogauti, todėl norėtumėte daugiau laisvadienių. Siekiant sulėtinti laiką, reikia įprasminti buvimą. Darykite kažką, kas teiktų pasitenkinimą ir dienos neitų veltui.

Autorius Jurgita Ramanauskienė, priekavos.lt