Sulaukusi 67 metų amžiaus atsidūriau nuosavų vaikų gyvenimų pakraštyje

Kai buvau jauna ir pilna jėgų, lepinau savo vaikus, kaip galėjau. Visi draugai man sakė, kad neverta ištirpti vaikuose taip visiškai, o aš pykau, kad jie taip sako.

Bet dabar, kai man  67, ir nėra kam paduoti stiklinės vandens, aš prisimenu jų žodžius ir gailiuosi, kad taip elgiausi.

Vyras mirė, kai sūnui buvo 4 metukai, o dukrai 6. Iš pradžių man buvo labai sunku vienai tvarkytis su vaikais. Dirbau dviejuose darbuose. Vaikų nebuvo su kuo palikti. Iš pradžių palikdavau juos pas savo motiną, kuri man nuolat primindavo, kad aš pati turėčiau su jais būti.

Bet kas gi tada mus maitintų, jei aš sėdėčiau namuose su vaikais?

Bet aš kažkaip išsisukau. Užauginau vaikus ir dar labai juos lepinti sugebėjau. Man atrodė, kad taip galėsiu jiems užpildyti tą tuštumą, kuri atsirado, mirus jų tėčiui.

Vaikai užaugo ir kiekvienas sukūrė savo šeimą. Dabar aš stengiausi savo anūkams būti idealia močiute.

Kartą, atsibudusi ryte supratau, kad nejaučiu kojų.

Vos nušliaužiau iki telefono ir paskambinau sūnui. Jis atsakė, kad jis labai užimtas ir neturi laiko pas mane atvažiuoti. Skambinu dukteriai, nekelia. Greitoji – ji visada atvažiuos, be jokių atsikalbinėjimų ir dviprasmybių.

 Ligoninėje man pasakė, kad per visą kojų ilgį man susidarė trombai, kurie galėjo atplyšti bet kurią sekundę. Baigtis būtų viena – mirtis. Man nieko kito neliko, kaip ramiai gulėti, gerti vaistus ir nejudėti.

Sunkiai pavyko įkalbėti, kad vaikai atvažiuotų pas mane į ligoninę. Tiesiog palatoje man pareiškė, kad jie turi savo reikalų ir manimi rūpintis negali. Dukters jaunesnysis sūnus stoja į universitetą, sūnaus žmona susirgo gripu, ir man pačiai bus geriau, jei ten nevažiuosiu. Na labai svarios priežastys, kad paliktų savo motiną tokioje būklėje vieną ligoninėje, trumpiau tariant, – numirti.

Iš ligoninės aš vis tik grįžau namo, pas save, ir ėmiausi ieškotis slaugės. Mano kaimynė pati pasisiūlė man padėti, žinoma, už pinigus. Mes tapome draugėmis, kurios gyvena nuo pensijos iki pensijos. 

Baigdama savo istoriją, noriu jums pasakyti – nelepinkite savo vaikų taip smarkiai, kaip tai dariau aš. Jų gyvenimo vertybės turi būti meilė ir pagarba artimiesiems, o ne brangūs žaislai ir drabužiai!  

Ką jaunystėje pasėsite, tą senatvėje ir pjausite.