Kaip atpažinti priklausomybę santykiuose?

Natūralu, kad vaikai visais atžvilgiais yra priklausomi nuo tėvų. Paauglystė - tai raidos laikotarpis, kai vaikai pratinasi atsiskirti nuo tėvų, rasti savo tapatybę ir galiausiai išsiskirti.

Kad tai padarytų, žmogus turi išmokti prisiimti atsakomybę už rūpinimąsi savimi - fiziškai, emociškai, protiškai ir finansiškai. Kartais tai įvyksta tik sulaukus trisdešimties, ir tai yra gerai. Kiekvienam reikia savo laiko.

Tačiau kartais nutinka taip, kad žmogui pavyksta pasiekti fizinę ir finansinę, bet ne emocinę brandą. Iš pradžių to nepastebima, ir lengva atsidurti partnerystėje su emociškai nesubrendusiu, priklausomu žmogumi.

Emociškai priklausomas žmogus

Priklausomas žmogus savo gyvenimą organizuoja taip, kad tenkintų kito poreikius. Toks įspūdis, kad jis pats neturi jokių grynai savo poreikių ir troškimų. Bėda ta, kad jis jų paprasčiausiai nesuvokia, kadangi jie yra labai giliai užgniaužti. Tai žmogus, kuris jaučiasi nereikalingu, nerealizuotu iki to momento, kol jo nepaprašo ką nors padaryti dėl kitų. Tada jis pasijaučia vertu ir reikalingu – dėl to, kad atliko kažkokį „žygdarbį” kitų labui.

Šis žmogus valandų valandas lauks sugrįžtančio partnerio, gamins skaniausius patiekalus, milijonais būdų stengsis įtikti, paklus kitų žmonių norams, eis į jiems nepatinkančius koncertus ar sporto rungtynes, kad tik patenkintų kitų asmenų poreikius, lūkesčius, norus.

Sveikuose santykiuose partnerystė yra prioritetas, tačiau abu partneriai gali rasti būdų, kaip kai kuriuos savo poreikius patenkinti už partnerystės ribų. Kiekvienas tokios sveikos poros narys turi savo asmeninių draugų, pomėgių ir laiko sau. Priklausomuose santykiuose žmogus neturi savo tapatybės, jis negali patenkinti savo poreikių už partnerystės ribų. Šis žmogus neturi savojo „aš“. Yra tik „mes“.

Dėl šios priežasties jam sunku išreikšti savo emocijas, kadangi laiko jas nesvarbiomis arba bijo, kad jos sukels grėsmę bendravimui. Kiekvienas individualumo impulsas yra pakertamas iš šaknų, kadangi „kelia grėsmę“ partnerystei, iš kurios dygsta absoliučiai viskas, kas svarbu priklausomam žmogui – tapatybė, saugumas, asmeninė vertė, savigarba ir pasitikėjimas savimi. Priklausomas žmogus yra netgi pasirengęs atsisakyti savo moralinių vertybių, kad tik galėtų kam nors priklausyti. Nors iš tikrųjų tai ne partnerystė, o savotiška simbiozė.

Kada atsiranda problemų?

Partneriui gali kilti įtarimų, kad turi reikalą su priklausomu žmogumi tada, kai jis arba ji bando kokiu nors būdu žmogų kontroliuoti.

Tai dažniausiai pasireiškia dažnais ir įkyriais skambučiais ar žinutėmis, kuriose priklausomas asmuo reikalauja partnerio atsiskaityti, kur jis yra ir kada bus namuose. Paskui prasideda kaltinimai, kadangi priklausomas žmogus aukojasi dėl partnerio, o šis to nemato ir neįvertina. Kartais gali pradėti sproginėti pavydo, pykčio ir savininkiškumo protrūkiai. Priklausomas žmogus linkęs manipuliuoti, kaltinti, stoja į aukos poziciją, šantažuoja.

Priklausomo žmogaus partneris, priešingai, pradeda jausti vis didesnę naštą ir tą faktą, kad visus realius reikalus faktiškai sprendžia jis, o priklausomas partneris yra „bejėgis“ ir visiškai nuo jo priklausomas. Tai tarsi užburtas ratas, priklausomi santykiai yra būtent tokie.

Kaip susidoroti su emocine priklausomybe?

Priklausomybę sukeliančio elgesio šaknys dažniausiai slypi vaikystėje. Vaikas gali gimti priklausomų tėvų šeimoje arba gyventi psichiškai nesveikoje, agresyvioje aplinkoje. Vaikystėje vaikui nebuvo leidžiama reikšti savo emocijų ir tenkinti poreikių, jis buvo verčiamas tenkinti tėvų ar globėjų poreikius: būti „geru, paklusniu, patogiu“, o kartais ir „tobulu“. Taip jis sužinojo, kad nedera ir neteisinga turėti savų emocijų, poreikių, norų.

Pats pirmas žingsnis link problemos sprendimo – būtina suvokti savo poreikius. Antrasis žingsnis – leisti sau išreikšti poreikius ir norus žodžiais. Galiausiai svarbu išeiti iš įprastos „saugumo“ zonos ir pasistengti savarankiškai patenkinti kai kuriuos savo poreikius ir norus. Tai bus labai gera pradžia norint susirasti hobį, prisijungti prie kokios nors interesų grupės ar investuoti į draugystę su kitais žmonėmis.

Svarbu perkelti dėmesį nuo partnerystės į save. Nes partnerystė gali „išgyventi“ tik tada, kai ją sudaro du suaugusieji, subrendę žmonės, kurie žino, kaip emociškai savimi pasirūpinti.