Iš septyniasdešimtmetės moters monologo…

Kartais išmintis ateina su amžiumi, kartais su patirtimi, o kartais ir visai neateina.

Bet kaip bebūtų, su metais mes imame jausti daugiau, suprasti daugiau ir suvokti, kaip surėdytas šis gyvenimas.

Į tai, ką sako vyresni žmonės, verta įsiklausyti, jie – tikri gyvenimiškos išminties lobynai:

Iš septyniasdešimtmetės moters monologo

— Būdama dvidešimties aš dusau iš noro gauti meilės…

Keturiasdešimties – tapau garbinga donore, iš kurios meilę gėrė litrais vyras ir vaikai. Šešiasdešimties dusau iš nuovargio ir jau nebenorėjau jokios meilės.

O dabar, septyniasdešimties, aš pasiėmiau iš prieglaudos šuniuką – jauną kiemsargį, kuris trigubai atsidavęs šeimininkui, ir pirmą kartą sužinojau, ką reiškia, kai tave myli tik todėl, kad tu esi.

Netgi tėvai mylėjo mane su sąlyga, kad būsiu paklusni, o ne tokia, kokia aš buvau iš tikrųjų.

Žulka įsiremia į mane savo drėgna nosyte, žiūri į akis ir jai aš gražiausia ir protingiausia pasaulyje. Ji manęs laukia taip, kaip niekada nelaukė vyras, dėl kurio aš buvau pasiryžusi viskam. 

Žinote. Lile, aš anksčiau irgi juokiausi iš vienišų moterų su jų keturiasdešimčia kačių, o dabar suprantu, kad juoktis reikia iš savęs, kai mes nemokam mylėti taip, kaip myli gyvūnai… Yra apie ką susimąstyti…