Daktaro Stivensono reinkarnacijų tyrimas

XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje psichiatras Janas Stivensonas (1918-2007) iš Šarlotsvilio medicinos koledžo Virdžinijoje ėmė ieškoti atsakymų į klausimą apie ankstesnių egzistavimų atmintį. Jis pradėjo tyrinėti reinkarnacijos ataskaitas, naudodamas sisteminę mokslinę procedūrą.

Net jo kritikai negalėjo nepripažinti, kaip kruopščiai jis kontroliavo savo naudojamus metodus, ir suvokė, kad bet kokia jo kartais abejotinų atradimų kritika turėtų remtis tokiu pat griežtu metodu.

Pirminiai daktaro Stivensono tyrimų rezultatai buvo paskelbti 1960 metais Jungtinėse Valstijose, o po metų Anglijoje. Jis atidžiai išstudijavo šimtus atvejų, kuriuose buvo tvirtinama apie prisiminimus iš ankstesnių gimimų. Ištyręs šiuos pavyzdžius pagal savo mokslinius kriterijus, jis sumažino tinkamų atvejų skaičių iki vos dvidešimt aštuonių. 

Bet tie atvejai turėjo keletą bendrų stiprių bruožų: visi subjektai prisiminė, kad buvo tam tikrais žmonėmis ir gyveno tam tikrose vietose gerokai anksčiau, negu gimė. Be to, jų pateikiamus faktus galėjo būti tiesiogiai patvirtinti arba paneigti nepriklausoma ekspertizė. 
Vienas iš tokių pasakojimų buvo apie jauną japoną berniuką, kuris nuo pat mažens atkakliai tvirtino buvęs berniukas, vardu Todzo, kurio tėvas fermeris gyveno Hodokubo kaimelyje. 

Berniukas paaiškino, kad ankstesniame gyvenime, kai jis, būdamas Todzo, dar buvo mažas, jo tėvas mirė; motina netrukus vėl ištekėjo. Tačiau praėjus vos metams po šių vestuvių, Todzo irgi mirė - nuo raupų. Jam buvo vos šešeri. 

Be to, berniukas smulkiai papasakojo apie namą, kuriame gyveno Todzo, apie tėvų išvaizdą ir net apie laidotuves. Susidarė įspūdis, kad kalbama apie tikruosius praeito gyvenimo prisiminimus. 

Kad patikrintų jo teiginius, berniuką atvežė į Hodokubo kaimelį. Paaiškėjo, kad jo ankstesni tėvai ir kiti minėti žmonės neabejotinai gyveno čia praeityje. Be to, kaimas, kuriame jis niekada nebuvo lankęsis, jam aiškiai buvo pažįstamas. 

Be jokios pagalbos berniukas nuvedė bendrakeleivius į savo buvusius namus. Atsidūręs ten, jis atkreipė jų dėmesį į parduotuvę, kurios, anot jo, anksčiau čia nebuvo. Jis taip pat parodė į nepažįstamą medį, kuris, matyt, išaugo nuo tada. 

Atliktas tyrimas greitai patvirtino, kad abu šie teiginiai buvo teisingi. Prieš apsilankymą Hodokube berniukas pasakė šešiolika aiškių ir konkrečių teiginių, kuriuos buvo galima patikrinti. Kai juos patikrino, visi pasirodė esantys teisingi. 

Savo darbe daktaras Stivensonas ypač pabrėždavo didelį pasitikėjimą vaikų liudijimais. Jis manė, kad jie ne tik mažiau linkę į sąmoningas ar nesąmoningas iliuzijas, bet ir vargu ar galėjo skaityti ar išgirsti pasakojimus apie praeities įvykius, kuriuos jie apibūdina. 

Stivensonas tęsė savo tyrinėjimus ir 1966 m. išleido pirmąjį savo autoritetingos knygos “Dvidešimt atvejų, liudijančių reinkarnaciją” leidimą. Tuo metu jis asmeniškai jau buvo išstudijavęs beveik 600 atvejų, kuriuos, regis, geriausiai galima buvo paaiškinti reinkarnacija. 
Po aštuonerių metų jis išleido antrąjį šios knygos leidimą; tuo metu jau buvo išnagrinėta apie 1200 atvejų. Tarp jų jis rado tokių, kurie, jo manymu, “ne tik kelia mintį apie reinkarnaciją; jie, atrodo, duoda svarių įrodymų jos naudai”. 

Imado Elavaro atvejis

Daktaras Stivensonas išgirdo apie praeitus gyvenimus ir dar iš vieno berniuko, Imado Elavaro, gyvenusio nedideliame Libano druzų (religinė sekta kalnuotuose Libano ir Sirijos rajonuose) kaimelyje. 

Nors manoma, kad druzai priklauso islamo įtakai, iš tikrųjų jie turi daug labai skirtingų tikėjimų, vienas iš jų yra tikėjimas reinkarnacija. Galbūt dėl to druzų bendruomenėje yra daugybė prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus. 

Dar nesulaukęs dvejų metų, Imadas jau pradėjo kalbėti apie ankstesnį gyvenimą kitame kaime, kuris vadinosi Hribi. Tai irgi buvo druzų gyvenvietė. Ten, jo teigimu, gyveno jo Buhamzių šeima. Jis dažnai prašydavo tėvo ten nuvežti. Bet tėvas atsisakė ir manė, kad berniukas fantazuoja. Netrukus berniukas išmoko vengti kalbėti apie tai tėvui girdint. 

Imadas pateikė daugybę pareiškimų apie savo ankstesnį gyvenimą. Jis paminėjo gražią moterį, vardu Džamila, kurią labai mylėjo. Kalbėjo apie savo gyvenimą Hribi kaimelyje, apie malonumą, kurį patirdavo medžiodamas su savo šunimi, apie savo dvivamzdį ir apie kitą šautuvą, kuriuos turėjo slėpti, kadangi neturėjo teisės jų laikyti. 

Jis papasakojo, kad turėjo mažą geltoną automobilį, naudojosi ir kitomis šeimos turimomis mašinomis. Jis taip pat paminėjo matęs eismo įvykį, kai jo pusbrolį pervažiavo sunkvežimis ir taip jį sužalojo, kad tas netrukus mirė. 

Kai galiausiai buvo atliktas tyrimas, paaiškėjo, kad viskas, ką pasakojo berniukas, buvo tiesa. 
1964 m. pavasarį daktaras Stivensonas pirmą kartą nukeliavo į šį kalnų regioną pasikalbėti su jaunuoju Imadu, tuo metu jam buvo penkeri. 

Prieš apsilankydamas “gimtajame” kaime, Imadas pasakė keturiasdešimt septynis aiškius ir konkrečius teiginius apie savo ankstesnį gyvenimą. Daktaras Stivensonas norėjo pats patikrinti kiekvieną teiginį, todėl nusprendė kuo greičiau nuvežti Imadą į Hribi kaimą. 

Jau po kelių dienų tai pasirodė įmanoma; jie drauge nukeliavo dvidešimt mylių į kaimą keliu, kuriuo retai kas važiuodavo ir kuris nuolat vingiuodavo kalnuose. Kaip ir daugumoje Libano žemių, abi gyvenvietės turėjo gerą susisiekimą su sostine Beirutu, esančia pakrantėje, bet tarp pačių gyvenviečių dėl blogo kelio, einančio per raižytą vietovę, nebuvo jokio reguliaraus transporto. 

Atvykęs į kaimą, Imadas padarė dar šešiolika pareiškimų: jis neaiškiai pasakė vieną dalyką, apsiriko dėl kito, bet pasirodė besąs visiškai teisus dėl kitų keturiolikos. O iš keturiolikos pareiškimų dvylika buvo apie labai asmeninius įvykius ar komentarus dėl jo ankstesnio gyvenimo. Mažai tikėtina, kad ši informacija galėjo būti gauta ne iš šeimos, o iš kažkokio kito šaltinio. 

Nors Imadas taip ir nepaminėjo vardo, kurį turėjo ankstesniame gyvenime, vienintelė Buhamzi šeimos figūra, kuri atitiko - ir labai tiksliai atitiko - šiuos duomenis, buvo vienas iš sūnų, Ibrahimas, miręs nuo tuberkuliozės 1949 m. rugsėjį. Jis artimai draugavo su pusbroliu, kurį 1943 m. suvažinėjo sunkvežimis. Jis taip pat mylėjo gražią moterį Džamilą, kuri po jo mirties išvažiavo iš kaimo. Būdamas kaime, Imadas prisiminė dar kai kurias savo ankstesnio gyvenimo Buhamzi šeimoje smulkmenas, stulbinančias tiek savo charakteriu, tiek savo tikrumu.

Pavyzdžiui, jis teisingai nurodė, kur, būdamas Ibrahimu Buhamzi, laikė šunį ir kaip jis buvo pririštas.

Ir viena, ir kita nebuvo akivaizdus atsakymas. 

Jis taip pat teisingai apibūdino “savo” lovą, kaip ji atrodė praeityje. Jis taip pat parodė, kur Ibrahimas laikė savo ginklą. Be to, jis pats atpažino ir teisingai pavadino vardu Ibrahimo seserį Hudą. Be to, be pagalbos jis atpažino ir pavadino brolį, kai jam buvo parodyta nuotrauka. 

Įtikinamas buvo pokalbis su “jo” seserimi Huda. Ji paklausė Imado: “Prieš mirtį tu kažką pasakei. Kas tai buvo? ” Imadas atsakė: “Huda, pakviesk Fuadą”. Tai buvo tikra į tiesa: Fuadas buvo ką tik išėjęs, o Ibrahimas panoro vėl jį pamatyti, bet beveik iš karto mirė. 

Jeigu tarp jaunojo Imado ir venusios Hudos Buhamzi nebuvo suokalbio - o tai atrodė beveik neįmanoma, turint galvoje įdėmią daktaro Stivensono priežiūrą, - tai sunku įsivaizduoti kokį nors kitą būdą, kaip Imadas galėjo sužinoti apie paskutiniuosius mirštančiojo žodžius, išskyrus vieną: kad Imadas iš tiesų buvo velionio Ibrahimo Buhamzi reinkarnacija.

Iš tiesų šis atvejis dar svarbesnis: iš keturiasdešimt septynių Imado teiginių apie savo ankstesnį gyvenimą tik trys buvo klaidingi. Į tai sunku nekreipti dėmesio. 

Galima būtų paprieštarauti, kad šis atvejis nutiko visuomenėje, kurioje puoselėjamas tikėjimas reinkarnacija, todėl, kaip galima būtų tikėtis, skatinamos nesubrendusių protų fantazijos šia tema. 

Tai suprasdamas, daktaras Stivensonas praneša apie jo pastebėtą įdomų momentą: reminiscencijos apie praėjusius gyvenimus pasitaiko ne tik tose kultūrose, kuriose reinkarnacija pripažįstama, bet ir tose, kuriose ji nepripažįstama - arba bent jau neprisipažįsta oficialiai. 

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose jis ištyrė apie trisdešimt penkis atvejus; panašių atvejų pasitaikė Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje. Be to, jis nurodo, kad tokių atvejų pasitaiko ir Indijoje tarp musulmonų šeimų, kurios niekada nepripažino reinkarnacijos. 

Vargu ar verta pabrėžti, kad šis tyrimas turi labai svarbių pasekmių mokslo ir medicinos žinioms apie gyvenimą. Vis dėlto, kad ir koks akivaizdus atrodytų šis teiginys, daugelis žmonių jį kategoriškai neigs. 

Reinkarnacija yra tiesioginis iššūkis šiuolaikinėms nuostatoms apie tai, kas yra žmogus - nuostatoms, atmetančioms viską, ko negalima pasverti, išmatuoti, išskirti ar užauginti petri lėkštelėje ar ant mikroskopo stikliuko. 

Daktaras Stivensonas kartą televizijos prasitarė televizijos prodiuseriui Džefriui Iversonui: 

“Mokslas turėtų skirti gerokai daugiau dėmesio turimiems duomenims apie gyvenimą po mirties. Šie įrodymai įspūdingi ir paimti iš įvairių šaltinių, jei žvelgsime atvirai ir be išankstinių nuostatų. 

Vyraujanti teorija teigia, kad kai miršta jūsų smegenys, žūsta ir jūsų sąmonė, jūsų siela. Tuo taip šventai tikima, kad mokslininkai nustoja matyti, jog tai tik hipotetinė prielaida ir nėra jokios priežasties, kodėl sąmonė negalėtų išgyventi smegenų mirties”.