Ar privalome mylėti savo motiną?

Socialinis įsipareigojimas

Visuomenėje kyla audros, vos tik paliečiama santykių su motina tema. Kodėl taip yra? Kas suteikia šiam ryšiui tokio unikalumo, kad jokiais būdais ir jokiomis aplinkybėmis jo negalima nutraukti? Ar tai reiškia, kad mes, dukterys ir sūnūs, esame įpareigoti amžinai mylėti žmogų, padovanojusį mums gyvenimą?

Vienas labiausiai paplitusių mitų mūsų visuomenėje – apie begalinę ir šviesią motinos ir vaiko meilę. Tarp brolių ir seserų yra konkurencija; vyro ir moters meilėje egzistuoja kažkas, kas gali ją sudrumsti. Tačiau motinos ir vaiko prisirišimas – vienintelis jausmas, kuris, kaip tikinama, bėgant metams nesikeičia. Ne veltui liaudies išmintis byloja: „Niekas tavęs nemylės taip, kaip motina.“

Vien nuo minties „mano motina yra bloga“ žmogus gali palūžti

Motina – tai šventykla. Šiandien, kai griūva tradiciniai šeimos pamatai, keičiasi įvairūs vaidmenys – nuo tėvų iki seksualinių, prarandami įprasti orientyrai, stengiamės kabintis į ką nors stabilaus, atlaikiusio laiko išbandymus. Dėl to ir tradicinis motinos įvaizdis tampa kaip niekad tvirtas. Menkiausia abejonė dėl jo patikimumo tampa sunkiai pakeliama.

Vien nuo minties „mano motina yra bloga“ žmogus gali palūžti. Ne veltui pasakose piktoji ragana visada yra pamotė. Tai parodo ne tik tai, kaip sunku suvokti savo negatyvius pojūčius motinos atžvilgiu, bet ir tai, kaip smarkiai tokie jausmai yra paplitę.

Pradinis susiliejimas

Mūsų santykiai yra dviprasmiški ir prieštaringi. Artumas, egzistuojantis tarp motinos ir vaiko nuo pat pradžių, tarsi anuliuoja komfortiškų santykių egzistavimą. Iš pradžių – visiškas susiliejimas: visi gimėme girdėdami motinos širdies plakimą. Vėliau kūdikiui ji tampa tobula visagale būtybe, galinčia patenkinti visus jo poreikius ir norus.

Momentas, kai vaikas pradeda suvokti, jog motina nėra tobula, jį šokiruoja. Ir kuo mažiau ji tenkina tikruosius vaiko poreikius, tuo sunkesnis smūgis: kartais jis gali pagimdyti didžią nuoskaudą, kuri vėliau gali peraugti į neapykantą. Visiems žinomos karčios vaikystės pykčio akimirkos, kai motina neišpildė mūsų norų, smarkiai mus nuvylė arba įskaudino. Ko gero, jos yra neišvengiamos.

Tokios priešiškumo akimirkos – vaiko raidos dalis. Jeigu jos yra vienetinės, viskas normalu. Tačiau jeigu priešiški jausmai mus kankina ilgai, tai tampa vidine problema. Dažniausiai taip nutinka vaikams, kurių motinos pernelyg užsiėmusios savimi, linkusios į depresijas, per daug reikalauja arba atvirkščiai, visada laikosi nuošaliau.

Beveik niekas iš suaugusiųjų ir netgi labai nelaimingų vaikų nesiryžta iš tikrųjų sudeginti visų tiltų

Motina ir vaikas tarsi susilieja į vieną, o emocijų jėga jų santykiuose yra tiesiogiai proporcinga šio susiliejimo intensyvumui. Vienturčiams vaikams arba vaikams, užaugusiems nepilnoje šeimoje, dar sunkiau sau pripažinti priešiškus jausmus, kuriuos jis jaučia savo motinai.

„Kiek save prisimenu, visada buvau jos gyvenimo prasmė, – sako 33 metų Romanas. – Turbūt tai yra didžiulė laimė, kurią ne kiekvienam lemta patirti, bet kartu ir nelengva našta. Pavyzdžiui, man ilgai nepavyko su kuo nors susipažinti ir užmegzti santykių. Ji negalėjo manimi dalintis!“ Šiandien jo ryšys su motina vis dar labai stiprus: „Nenoriu toli nuo jos nueiti, susiradau butą visai šalia, vos per dvi stoteles… Nors suprantu, kad tokie santykiai atima iš manęs tikrąją laisvę.“

Beveik niekas iš suaugusiųjų ir netgi labai nelaimingų vaikų nesiryžta iš tikrųjų sudeginti visų tiltų. Jie neigia, kad pyksta ant motinos, stengiasi ją suprasti, ieško pasiteisinimų: jos vaikystė taip pat buvo sunki, sunkus likimas, nesusiklostė gyvenimas. Visi stengiasi elgtis „kaip, jeigu“… Kaip, jeigu viskas būtų gerai ir neskaudėtų širdies.

Skoloje nuo gimimo

Absoliučiai visi įsitikinę, kad juos mylėjo ne taip, kaip turėtų

Turime teisę nejausti šios meilės, bet neišdrįstame ja pasinaudoti. „Mumyse gyvena įsisenėjęs vaikiškas nepasotinamas gero tėvo ilgesys, švelnumo ir besąlygiškos meilės poreikis. Tačiau absoliučiai visi be išimties yra įsitikinę, kad juos mylėjo ne taip, kaip turėtų. Manau, kad nė vienas vaikas neturėjo tokios motinos, kokios jam reikėjo.

Dar sunkiau yra tiems, kurių santykiai su motina klostėsi sudėtingai. Mūsų suvokime apie ją nėra jokio atskyrimo tarp visagalės motinos figūros, kurią pažinojome nuo vaikystės, ir realaus žmogaus. Šis vaizdas bėgant metams nesikeičia: jame slypi ir vaikiška neviltis, kai motina vėluoja, o mes galvojame, kad ji pasimetė ir daugiau niekada nebeateis, ir vėlesni ambivalentiniai jausmai.

Tik „pakankamai gera“ motina padeda mums judėti suaugusiojo nepriklausomybės link. Tokia motina, patenkindama esamus vaiko poreikius, leidžia jam suprasti: gyvenimas vertas, kad jį nugyventum. O neskubėdama įgyvendinti menkiausio jo noro duoda dar vieną pamoką: norint gerai gyventi, reikia būti savarankiškam.

Baimė tapti tokia pat

Savo ruožtu į motinystę įžengusios Vera ir Marija neprieštaravo savo motinų bendravimui su anūkais, tikėdamosi, kad jų „blogos“ motinos taps „geromis“ močiutėmis. Prieš savo pirmo vaiko gimimą Vera surado mėgėjišką filmą, kurį nufilmavo jos tėvas jai būnant vaiku. Iš ekrano į ją žvelgė besijuokianti jauna moteris su maža mergaite ant rankų.

„Mano širdis sušilo, – atsimena ji. – Iš tikrųjų mūsų santykiai pašlijo man būnant paaugle, bet, regis, iki tol mama iš tikrųjų džiaugėsi mano egzistavimu. Esu tikra, kad sugebėjau tapti gera savo dviejų sūnų motina būtent dėl šių pirmųjų mano gyvenimo metų. Tačiau kai matau, kaip šiandien ją suerzina mano vaikai, manyje viskas apsiverčia – iš karto prisimenu, kokia ji tapo.“

Marija, kaip ir Vera, siekė savo vaikus auklėti priešingai, nei tai darė jos motina. Ir tai suveikė. „Kartą ilgo telefoninio pokalbio pabaigoje dukra man pasakė: „Taip malonu su tavimi pakalbėti.“ Padėjau ragelį ir apsiverkiau. Buvau laiminga, kad man pavyko sukurti nuostabius santykius su savo vaikais, bet kartu man buvo be galo apmaudu: juk pati tokių neturėjau.“

Pradinį motiniškos meilės trūkumą šių moterų gyvenime iš dalies užpildė kiti – tie, kurie sugebėjo perduoti joms norą turėti vaikų, padėjo suprasti, kaip juos auklėti, mylėti ir priimti jų meilę. Tokių žmonių dėka iš vaikystėje mažai mylėtų mergaičių gali užaugti puikios motinos.

Abejingumo paieškos

Kai santykiai pernelyg skausmingi, tinkamas atstumas tampa gyvybiškai svarbus. Ir kenčiantys suaugę vaikai ieško tik vieno – abejingumo. Tačiau šis apsaugos būdas yra labai trapus: pakanka mažiausio žingsnio, motinos gesto ir viskas žlunga, o žmogus ir vėl sužeistas. Visi svajoja susirasti tokią dvasinę apsaugą… ir pripažįsta, kad niekaip nepavyksta.

„Stengiausi visiškai nuo jos atitrūkti, persikėliau į kitą miestą, – pasakoja Ana. – Tačiau vos tik ragelyje pasigirsta jos balsas, mane tarsi perveria elektros srovė… Ne, vargu ar ir dabar man vis vien.“ Marija pasirinko kitą strategiją: „Man paprasčiau palaikyti tam tikrą formalų ryšį negu nutraukti jį galutinai: matausi su motina, bet labai retai.“ Leisti sau nemylėti tos, kuri mus užaugino, ir pakankamai dėl to nesielvartauti beprotiškai sunku. Bet įmanoma.

Tai sunkiai iškovotas abejingumas. Jis atsiranda, jeigu sielai pavyksta išgyventi tą ilgalaikį šilumos, meilės ir rūpesčio trūkumą, jis kyla iš mūsų įveiktos neapykantos. Vaikystės skausmas niekur nedings, bet mums bus paprasčiau eiti savo keliu, jeigu pasistengsime susivokti jausmuose ir atskirti nuo jų kaltę. Augti – tai ir reiškia išsilaisvinti nuo to, kas suvaržo laisvę. Tačiau augimas – labai ilga kelionė.

Pakeisti santykius

Leisti sau nemylėti motinos… Ar nuo to pasidarys lengviau? Ne. Lengviau nuo šio sąžiningumo nebus. Tačiau santykiai tikrai pagerės.

Pakeitus santykių su mama stilių, jie taps mažiau skausmingi. Tačiau būtiną dviejų žmonių judėjimą – sutikimą keistis turi priimti tiek motina, tiek suaugęs vaikas. Pirmą žingsnį visada turi žengti vaikas. Pabandykite suskaldyti priešingus jausmus motinai. Kada jie atsirado? Šiandien ar ankstyvoje vaikystėje? Galbūt dalies pretenzijų galiojimas jau pasibaigęs.

Nutraukę sudėtingus santykius, motina ir vaikas nustos nuodyti vienas kito gyvenimą ir laukti neįmanomo

Pažiūrėkite į savo motiną iš kitos pusės, įsivaizduokite, kaip ji gyventų, jeigu jūs nebūtumėte gimęs. Galiausiai prisipažinkite, kad motinos jausmai jūsų atžvilgiu irgi gali būti nevienareikšmiai. Pradedant kurti naujus santykius, svarbu suvokti, kad pabaigti lemtingus ir unikalius santykius, vienas kitam mirti kaip tėvas ir vaikas yra labai liūdna.

Nutraukę sudėtingus santykius, motina ir vaikas nustos nuodyti vienas kito gyvenimą ir laukti neįmanomo, gebės vienas kitą vertinti šalčiau ir racionaliau. Jie pradės labiau vertinti jiems skirtą laiką, išmoks susitarti, juokauti, valdyti savo jausmus. Žodžiu, išmoks gyventi… su tuo, ko įveikti neįmanoma.