Laimei ar nelaimei, mes ne visada tinkame vieni kitiems

Kiekvienas iš mūsų kada nors turi tą jausmą, būtent, kad jam dėl kažkokių jausmų priežasčių yra vieniša. Galima jaustis vienišam ir kompanijoje ar minioje, kai šalia nėra žmonių su tokiais pat interesais, tokio paties psichologinio tipo kaip mes.

Deja, laimei ar nelaimei, mes ne visada tinkame vieni kitiems.

Vieniši galime jaustis, kai nėra gyvenimo partnerio ir dėl to jaučiamės ne visai visaverčiai.

Vienišu gali jautis vaikas, kai tėvai neskiria jam dėmesio, nesupranta ar nesiklauso jo.

Tada žmogus jaučiasi vienišas, kai jam trūksta palaikymo ir supratimo. ką tai reiškia?

Kas yra palaikymas?

Kad ir kas su tavimi atsitiktų, ką ir ką padarytumei, kad ir ką pagalvotumei, visada svarbu, kad kažkas stovėtų šalia ir sakytų, jog tu viską padarei gerai, esi šaunuolis, protingas, kad tau viskas pasiseks, nieko baisaus, viskas susitvarkys, pamėgink dar kartą, juk tu esi stiprus ir taip toliau.

Dabar pagalvokite, iš kur visa tai. Kas nepalaikydavo jūsų reikalingų momentų, kai reikėjo šito palaikymo, kas lydėjo jus į šitą pasaulį?

Žinoma, kad tėvai, seneliai ir tie, kurie buvo šalia mums augant.

Būtent iš ten ir kyla tas pats vienatvės jausmas, kai mūsų nesuprato ir, kaip mums tada atrodo, nemylėjo.

Ir šis nepilnavertiškumas išliko su mumis.

Mes stengiamės suaugusiųjų gyvenime visą šią vaikišką vienatvę, siekdami į pagalbą gyvenimo partnerius, draugus ir kitus žmones.

O iš tikrųjų, jeigu geriau įsigilinsime, niekas iš mūsų nėra vienišas, visada atsiranda draugų pagal interesus ar tiesiog žmones, kurie lengvai užmezga kontaktus ir gali aptarinėti, kad būtų galima palaikyti temą ir palaikyti mus.

Bet mums kažko trūksta ir mes ieškome kažko, galima visada mūsų vidinę tuštumą.

Tada galima drąsiai tvirtinti, kad viena yra išgalvota, sukurta, primesta mums, bet jos visai nėra.

Iš pradžių žmogus būna vientisas ir laimingas be savo antrosios pusės. Mes atėjome į šį pasaulį vieni ir vieni išeisime.

Visada galima būti laimingam su savimi. Kaip tik ši įkvepianti būsena ir trauks prie mūsų kitus žmones.

Tada mes galime su kai kuriais likti draugais, palaikyti juos.

Pirmiausia būtina išmokti palaikyti savo draugus, artimuosius ar tiesiog gerus pažįstamus, o paskui jie palaikys mus. Bet ne.

Kad ką nors gautume, svarbu išmokti ką nors atiduoti, nelaukiant nieko mainais. šį dėsnį visi žino, bet kažkodėl pamiršta.

Ir štai jūs užsidegėte, jūs ne vieniši, pradėjote kaip magnetas traukti prie savęs reikalingus žmones.

Na, o jeigu nereikalingus, tai tiesiog atsisveikinkite su jais.

Šioje „nevienišumo“ būsenoje galima pritraukti prie savęs gyvenimo partnerį, tada jūs galite papildyti vieną kitą., palaikyti ir veikti sutartinai.

Toliau tęsiant vienatvės temą, galima pastebėti, kad vieniši žmonės dažnai gyvena ateitimi.

Galvoja, kad tada, kai kažkas įvyks, jie bus laimingi, o kol kas jie yra vieniši. Ir tai yra klaidingas įsitikinimas, nes visada būna čia ir dabar.

Vienatvės nėra, o žmogus laimingas dalydamasis kitiems tą besąlygišką meilę. įsigyti geriausiam žmogui kaip tik dabar labai jūsų palaikymo ir meilės, tai kodėl jūs delsiate?

Gyvenkite, dalykite ir, žinokite, gaukite, juk tai yra taip malonu.