Ar krovininis laivas "Milena" papuolė į kitą laikmetį?

„Reikia mažiau gerti! – susierzinęs sviedė kapitonui Viljamui Tukeriui bendrovės savininkas. – Ir nepainioti į šiuos reikalus visos komandos“. Ir pridūrė, jau lipdamas žemyn trapu: „Mes rasime žmogų, kuris sugebės saugoti firmos interesus daug geriau už jus, ir laikyti komandą drausmėje“.
 
O reikalas čia buvo toks, kad sausakrūvis laivas „Milena“, išplaukdamas iš Kolombo uosto Šri Lankoje, pasukęs į Bombėjų – Karačį – Adeną ir toliau per raudonąją jūrą ir Sueco kanalą į Viduržemio jūrą ir Atlantą, be pėdsako dingo keliems mėnesiams. Į Bombėjų, iki kurio buvo mažiau kaip 1500 mylių, jis atplaukė vėliau nei turėjo atvykti, jei būtų aplankęs visus sau numatytus uostus aplink beveik visą pasaulį. O laivo prietaisai atkakliai rodė, kad jokios papildomos mylios nebuvo nuplaukta, kad kurso buvo laikomasi optimaliausiu būdu. Tą patį tvirtino ir komanda su kapitonu priešakyje.
 
Nugriaudėjusiose po kapitono atleidimo laikraštinėse peštynėse tarp kapitono ir savininko (daug Anglijos laikraščių stojo ekipažo ir kapitono pusėn), ir teismo proceso metu jūreivių nuomonės beveik niekas neklausė. Ir netgi tie, kad užjautė patyrusį laivavedį su 20 metų stažu, žvelgė į jo teiginius gana skeptiškai.
 
„Jei tikėti buvusiu kapitonu ir prietaisų įrašais, kurie buvo, matyt, mikliai pertvarkyti, tai Tukeriui reikia tučtuojau grąžinti į darbą. Tačiau tik tam, kad lygiai taip pat nedelsiant pasiųsti jį patį su padėjėjais ir visais matrosais į psichiatrijos įstaigą visuomenei pavojingiems ligoniams“. Tokią išvadą padarė savo puslapiuose netgi respektabilusis „Taimsas“. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi bulvarinėje spaudoje…

Tuo pat metu, reikalaudamas grąžinti į darbą, į nemalonę patekęs kapitonas nurodinėjo ne tik prietaisų parodymus. Magnetofono įrašas atkūrė visus apsikeitimus pranešimais tarp laivo ir kranto per visą kelionę. Šia istorija rimtai užsiėmė mokslininkai.

Apie 7 valandas „Milena“ normaliai mezgė ryšį, o paskui dingo tiems patiems mėnesiams, kol ją be jokių rezultatų šaukė eteryje ir netgi ieškojo kranto apsaugos laivais bei aviacija. Galiausiai ji buvo palaikyta žuvusia. Magnetofonas užfiksavo visus laivo pokalbius su krantu. Paskui sekė keistas įrašas: „Mus užpuolė. Nežinomas burlaivis išsodina desantą į mūsų laivą. Padėkite!“ Šito signalo nepriėmė nei Kolombo, nei Bombėjaus, nei daugybės aplinkui buvusių laivų radijo tarnybos.

Įrašas laivo žurnale patvirtina:

„1983 metų liepos 12 dieną 14 val 08 min išėjus iš uragano buvo sutiktas ir atakuotas dvistiebio burinio laivo, kuris priklauso nežinia kuriai šaliai. Ataka buvo atmušta po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis ir dėka laive buvusio „Tompsono“ sistemos automato. Vienas užpuolikas žuvo. Po to laivas tėsė kelionę užduotu kursu.“

Abejonės dėl to, kad Tukerį ir ekipažą būtina skubiai siųsti į psichiatrinę kliniką prasidėjo ir sutvirtėjo po to, kai vienas radijo ekspertas oficialiame pasisakyme išsakė tokią nuomonę: „Magnetofono įrašų, pateiktų tyrimui, išklausymas leidžia padaryti išvadą dėl keistumų eteryje pagalbos prašymo išsiuntimo metu. Iš eterio tartum dingo iki tol veikusios gretimose bangose ir „Milenoje“ girdėtos kranto ir laivų stotys. Imtuvas užfiksavo didelį kiekį atmosferinių išlydžių, kurie savo dažnumo charakteristikomis žymiai skiriasi nuo tų, kurios atitinka tą rajoną tarp 7 ir 20 šiaurės platumos ir 70 ir 80 rytų ilgumos laipsnių.

Kol specialistai ginčijosi ir abejojo, Viljamas Tukeris, greitai gavęs naują laivą toje pačioje bendrovėje, o po kelių metų išėjęs į pensiją, atkakliai gynė savo daugeliui absoliučiai fantastinę įvykių versiją.

Štai kaip atrodo istorija apie daugelio mėnesių laivo dingimą pasakojant jo kapitono lūpomis ir liudijant kitų visiškai sveikų komandos jūrininkams. Jie, beje, plaukiojo beveiki ta pačia sudėtimi apie 7 metus, dėl ko Tukeris iš pradžių buvo giriamas už mokėjimą parinkti žmones ir su jais dirbti. O po to ši aplinkybė tapo priežastimi kaltinimų, kad visa komanda sudarė sąmokslą „tris mėnesius poilsiauti ir lėbauti, paslėpus laivą nuošalioje įlankoje“.

Ir taip – tik trumpa fabula. Netrukus po to, kai buvo paskutinį kartą išeita į eterį, „Milena“ pakliuvo į žaibiškai užlėkusį škvalą, kurį lydėjo stiprus griaustinis ir pašėlę, kaip pasakojo jūrininkai, „žaibų išlydžiai, kokių niekas iš mūsų iki tol neregėjom“. Debesys ir lietaus srautai dingo taip pat staigiai, kaip montuojant filmą dingsta ankstesnis kino epizodas. Danguje neliko nė debesėlio, pūtė priešinis nestiprus, bet pastovus vėjelis. „Mes nespėjome dar prisitaikyti prie akimirksniu stojusios ryškios saulės, kai priešakyje pasirodė senos konstrukcijos burlaivis, užsviedė ant mūsų bortų kablius ir čia prasidėjo to-o-okie dalykai…“

Ant sausakrūvio denio ropštėsi žmonės, apsirengę drabužiais, primenančiais „Lobių salos“ personažų drabužius. Puolančiųjų šauksmuose buvo sunku pagauti atskirus žodžius, tačiau visas ekipažas įsitikinęs, kad nė į vieną šiuolaikinę kalbą tai nebuvo panašu. Iš pradžių komanda atsimušinėjo lazdomis ir viskuo, kas pasipainiojo po ranka. Paskui vyresnysis padėjėjas metėsi į savo kajutę, atsinešė automatą ir atidengė ugnį ilgomis serijomis. Užpuolikų sutriuškinimas buvo baigtas tada, kai pasisekė įjungti galingus laivo brandspointus ir kai buvo panaudoti putų gesintuvai. Nuo viso to užpuolikų gretose prasidėjo didžiulė panika. Burlaivis tuojau pat atsiskyrė nuo laivo, palikęs sausakrūvio denyje vieną užmuštą saviškį.

Perneštą į kajutę kūną atidžiai apžiūrėjo. Tai buvo vyriškis, kuris akivaizdžiai nenutuokė apie muilo, dantų pastos, skutimosi reikmenų egzistavimą. Su juo buvo platus, kreivais peilis, panašus į malaizietišką. Užmuštojo drabužius sudarė plačios kelnės, surištos ties pėdomis ir išverstos kailiu į viršų liemenės iš ožkos odos. Kelnės buvo pasiūtos iš maišinės medžiagos.

Kapitonas paliepė pernešti kūną į laivo šaldymo kamerą, o kitus „daiktinius įrodymus“ užrakino savo seife. Pirmasis įsakymas nebuvo įvykdytas. Sausakrūvis vėl pakliuvo į nepaprastos jėgos škvalo juostą. Audra tęsėsi ne daugiau kaip pusvalandį. O toliau, kaip pasakojo Tukeris ir visi iki vieno jūreiviai, atrodė šit kaip:

„Nusprendę, kad buvome užpulti banditų, pasinaudojusių egzotišku kamufliažu, mes dar sykį susisiekėme su Bombėjumi, kad praneštume apie įvykį. Ir buvome nustebinti, kai tenykščiai radistai, po ilgo tylėjimo, vos ne vienu balsu ėmė šaukti: „Tai jūs atsiradote? Jūs gyvi?“ Mes plaukėme savo kursu, niekur nepasukome, nedreifavome vienoje vietoje. Mes visi buvome visiškai sukrėsti netgi ne dėl to, kad firmos vadovybė užgriuvo mus kaip audra, o to, kokią datą pamatėme kranto kalendoriuose – spalio pabaiga“.

Beje, ceiloniškos arbatos krovinys prarado tiek kokybės, kiek turėjo prarasti, jei laivas visą tą laiką būtų plaukęs. Lavonas be pėdsakų dingo, jo daiktai liko seife.

Daiktais užsiėmė rimti mokslo ekspertai. Jie nenuginčijamai pripažino:

a) ekspertizei pateikta senovinio sukirpimo kelnių medžiaga yra maišinis audeklas, pagamintas XVI ar XVII amžiuje ir išsilaikęs dėl įsigėrusių smalingų medžiagų; tam pačiam laikmečiui priskiriami ir kiti daiktai: peilis, liemenė, plataus šaliko pavidalo diržas – menkiausiai išsilaikęs.

b) pėdsakai ant sausakrūvio falšborto padaryti aštriais lenktais daiktais. Jų kilmė metalinė, tačiau to metalo mikrodalelės rodo, kad lydytas jis pagal technologiją, kuri nebenaudojama ne mažiau kaip 150 metų.

c) paklodė, ant kurios, kaip tvirtino komanda, gulėjo žuvusiojo kūnas, atitinka jos pagaminimo ir pirkimo laikotarpį, parodytą laivo dokumentuose, tačiau organinės kilmės skysčio pėdsakai (tikriausiai kraujo), palikti ant jos, nesiduoda tiksliai datuojami dėl senumo.

Paskutinis punktas ir kūno dingimas ir sukėlė abejones net mokslininkams, kurie palaikė jūrininkus ir dariusiems atsargią prielaidą, kad sausakrūvis teoriškai galėjo pakliūti į kitą laiko išmatavimą, o tam patvirtinimą galima rasti ne tik Enšteino darbuose, bet ir jo pasekėjų ir net oponentų.

Vienas iš tų mokslininkų, Čarlzas Murėjus, tvirtino: „Lavonas, pakliuvęs į mūsų laikmetį, galėjo patirti įprastus žmogaus kūnui cheminius procesus tropikų sąlygose. Juk jis faktiškai tarsi buvojo vienoje ir toje pačioje erdvėje ne mažiau kaip tris šimtmečius“. Tukerio laivo užtrukimo priežastis? Matyt, įėjimas į „kito laiko kreivę“ ir išėjimas iš jos, užimantys, dalyvių požiūriu, vos kelias minutes, iš tiesų trunka mėnesius. Daiktai? Tai juk jie ir muziejuose daug geriau išsilaiko negu jų seniai išnykę savininkai.