Witseno knygoje "Šiaurės ir Rytų Tatarija" aprašoma, kad žmonės ir gyvūnai suakmenėjo akimirksniu ir tai įvyko 1200 m.

"Afrikoje jie rado miestą, visiškai virtusį akmeniu, ir iš ten karaliui atvežė vyrų ir moterų, ir ketina iš ten parsivežti dar keletą, kad papuoštų savo sodus Versalyje."

"Patikimi liudininkai, kelerius metus gyvenę Sibire ir netoli Astrakano, sako, nors nedrįsčiau to patvirtinti priesaika, nes pats to nemačiau, kad už Azovo miesto arba kiek giliau Tatarijoje yra vietovė, kur stepėje matomi suakmenėję vyrai įvairiomis pozomis, tarsi gyvi.

Vienas liudininkas jų suskaičiavo 18. Jis savo rankomis surinko krūvą akmenų ir vieną iš suakmenėjusių vyrų ant jų uždėjo kaip raitelį ant žirgo.

Čia taip pat paminėsiu, kad 1562 m. Ortelijaus išleistame Tartarijos žemėlapyje galima perskaityti apie šiuos suakmenėjusius vyrus. Be to, persų rašytojas aiškiai nurodo, kur buvo matyti šie suakmenėję kūnai: toje vietoje, kur jis nupiešė ežerą, kurį pavadino Kinija, netoli Obės upės pradžios.

Čia yra (sako jis) žmonių, kupranugarių, galvijų ir kitų daiktų pavidalo akmenų, tarsi būtų suakmenėjusi visa ganykla su galvijais, nuostabiai ir nesuvokiamai pasikeitusių, greitai ir akimirksniu, nekeičiant jų laikysenos. Šie stebuklai, kaip jis praneša, įvyko 300 metų prieš jį, t. y. apie 1200 metus.

Generalinis konsulas Tripolyje, Barbarijoje, laiškuose man pranešė, kad vietovė, vadinama Ogela, esanti 7 dienų kelio atstumu nuo Dernos, pusiaukelėje tarp Tripolio ir Aleksandrijos, visiškai suakmenėjo. Taigi žmonės, žvėrys, medžiai ir žolės tebėra suakmenėję.

Taip man pasakojo ir kiti žmonės, ilgai gyvenę Alžyre. Kai kupranugariams minkštomis kojomis tenka žingsniuoti tokia akmenuota žeme, jie apsiauna odinius batus su vinimis, kad nesusižeistų kojų į akmenuotą žolę. Toks suakmenėjęs žmogus iš ten buvo atvežtas į Veneciją ir ten jį galima pamatyti.

Kad tai tiesa, patvirtina ir kiti du toliau pateikiami tos valstybės konsulo ir dar vieno asmens laiškai iš Tripolio Barbarijoje.

"Maloningasis Didžiai Gerbiamasis Pone, pone, Prancūzijos konsulas, iš čia vykdamas į Bengasą pirkti arklių, tuo tarpu nusiuntė savo vicekonsulą į akmeniu virtusį Ogelu regioną, kas mums atrodė neįtikėtina, bet dabar nebeturime kuo abejoti, nes jis iš ten parsivežė didelius datulių palmės ir alyvmedžio gabalus, sveriančius daugiau kaip 200 svarų, atrodančius taip, tarsi nuo jų nukirtimo nebūtų praėję nė metai.

Tarp šių retenybių yra ir figmedžio gabalas, kuriame vis dar aiškiai matyti pienas, arba leggebe. Aplink šią vietą ant kelio visur auga medžiai, visi iš akmenų, kurių gabalus teko daužyti plaktukais. Namai ir žmonės yra labai tankiai užnešti smėliu, juos pasiekti pavyko tik su didelėmis išlaidomis ir darbu. Turiu keletą jų gabalėlių, kuriuos norėčiau nusiųsti Jūsų Didžiai Gerbiamam asmeniui ir t. t.

Su tuo lieku paklusnus Jūsų Aukštai Gerbiamo Valdovo tarnas N. N. Tripolis, 1691 m. birželio 20 d."

Maloningasis Pone, Pone, Prancūzijos konsulas, kuris išvyko į Bengasą nupirkti arklių savo karaliui, išsiuntė savo vicekonsulą į Ogelą, esančią už 7 dienų kelio į rytus, į šalies gilumą. Šis kraštas yra virtęs akmeniu, kas mums atrodė neįtikėtina.

Iš ten jis parsivežė didelių datulių ir alyvmedžių gabalų, sveriančių iki 2 centnerių. Jie atrodo taip natūraliai, kad lengvai atpažįsti gyslas ir spalvą, tarsi tai būtų gyvas medis. Dabar abejonių nebeliko. Jis man davė didelį figmedžio gabalą ir du alyvmedžio gabalus. Saugau juos jums, kuriems pagarbiai bučiuoju ranką ir t. t.

Tripolis, Barbaras, maloningajam valdovui, 1691 m. birželio 16 d., nuo jūsų, jums labai dėkingo, tarno N. N."

Naujosios Oželos regionas, kuris ribojasi su senąja Ožela, privalo mokėti duoklę Tripolio kanceliarijai. Jis yra derlingas ir apgyvendintas, jo dydis - kelios dienos kelio. Suakmenėję medžiai apleistoje Ogeloje guli ištisomis alėjomis, visi ta pačia kryptimi, tarsi sukrauti stipraus vėjo, juos slepia smėlio sluoksnis. Tačiau kartais jie išryškėja, kai vėjas smėlį išnešioja. Ten nėra jokių gyvūnų, išskyrus labai nemalonias gyvates.

Pasitaiko suakmenėjusių figmedžių, ant kurių vis dar matyti vaisiai ir pienas, tarsi jie būtų gyvi. Mediena, vaisiai ir medžiai visiškai išlaikė savo natūralią spalvą. Senosios, suakmenėjusios ir naujosios Ogelos vietovė yra plokščia, nuo jūros nutolusi maždaug per septynias dienas kelio.

Minėtas buvęs valstybės konsulas Tripolyje, atvykęs čia, daugiau apie ją papasakojo, pasiteiravęs liudininkų.

Be to, jis man pranešė, kad dykumoje, esančioje už Tripolio, dažnai sutinkami suakmenėję daiktai, pavyzdžiui, įvairūs vaisiai. Jis matė suakmenėjusią duoną, vis dar labai panašią į tikrą, ant kurios iš apačios vis dar aiškiai matėsi krosnies juodumas.

Iš ten man atsiuntė keletą gana didelių medžio gabalų, šakų ir šaknų, kurie šiame suakmenėjusiame regione, senovės Oglėje, virto akmeniu. Didžiausias gabalas yra datulių medžio dalis, kuri taip gerai išsaugojo medžio išorę ir vidų, kad vienintelis skirtumas - gyvo ir šio suakmenėjusio medžio svoris.

Kiti gabalai yra datulių arba alyvmedžio šaknys, kurios taip pat panašios į tebeaugančias šaknis - ir spalva, ir išvaizda, viskuo, išskyrus svorį. Datulės medis turi daug apvalių skylučių, tarsi kirmėlinių, ir yra šiek tiek nosinis ir balkšvas, nelabai sunkus. Alyvmedis yra rudai žalios spalvos, stiprus, sunkus ir tankus, panašus į suakmenėjusias šakas. O kad šis reiškinys būtų dar tikresnis įrodymas, iš gretimų vietovių man buvo atsiųstos šių dviejų medžių šaknys, kurios viskuo panašios į suakmenėjusius gabalus, jei jų nesveriame.

Taip pat turiu medžio žievę, taip pat suakmenėjusią ir turinčią visus tikros žievės požymius. Alyvmedžio akmuo toks kietas, kad iš jo galima kurti ugnį. Viena iš suakmenėjusių šaknų, kurios dalį laikau pas save, buvo tokia didelė ir sunki, kad kupranugaris ją sunkiai nešė.

Ten taip pat buvo rastas suakmenėjęs žmogaus kaulas. Jis kietas kaip akmuo, išlaikęs kaulo spalvą ir išvaizdą.

Maurai nenori, kad krikščionys kalbėtų ar sužinotų apie šią vietovę, nes tiki, kad Dievas nubaudė vietovę suakmenėjimu už senovės gyventojų nuodėmes. Jie stengiasi nuslėpti šį reiškinį ir nenori suteikti krikščionims galimybės teigti, kad anksčiau čia gyvenusių žmonių (kurie neva buvo mahometonai) nuodėmės buvo sunkesnės už krikščionių nuodėmes.

Kad šio Ogela regiono suakmenėjimas yra faktas, man dar kartą patvirtino jaunuolis, vardu Robertas Theunis, kuris Tunise buvo paimtas į vergiją ir buvo ištremto karaliaus Ali Bėjaus valytojas labai toli į pietus, minėtoje vietovėje. Jis išstudijavo vietovę atidžiau nei bet kuris kitas europietis. Jis klajojo po šią suakmenėjusią žemę.

Jis matė suakmenėjusio medžio gabalus, atvežtus iš tos vietovės ir saugomus pas mane, ir papasakojo man, kaip vienas jo palydovas, vardu Cornelis, kilęs iš Vlilando, taip pat vergas, kažkada keliavo su savo šeimininku į Meką ir ėjo per tą suakmenėjusią žemę, o šis jam papasakojo, kaip matė, kad medžiai, vaisiai ir visa kita ten buvo virtę akmenimis.

Bartolinas pasakoja, kad Tripolio apylinkėse vienas miestas per trumpą laiką virto akmeniu, iš kur į Prancūziją buvo atvežtas suakmenėjęs vaikas ir kur, pasak jo, jis matė suakmenėjusį medį.

Minėtasis ponas neabejotinai turėjo omenyje "suakmenėjusio miesto" pavadinimą šiame Ogela regione. 1691 m. spalio 19 d. iš Paryžiaus buvo rašoma apie suakmenėjimą naujuose ežeruose:

"Afrikoje jie rado miestą, visiškai virtusį akmeniu, ir iš ten karaliui atvežė vyrų ir moterų, o iš ten ketina atvežti dar keletą, kad papuoštų Versalio sodus".

Dabar jau miręs labai mokytas Gendrikas Frankenas, daug metų tarnavęs Smirnoje kaip reformatų bažnyčios pastorius, man pranešė, kad Ogela suakmenėjęs regionas ten labai garsus ir kad jis matė daugybę kaulų, medžių, datulių, melionų, citrinų ir kitų vaisių bei suakmenėjusių daiktų, atvežtų iš ten per Tunisą.

Kipro saloje netoli Famagustos yra vieta, kur prie vienos uolos randama daugybė žmonių ir gyvūnų kaulų, susiliejusių ir virtusių akmenimis. Kaip mane informavo liudininkai, tarp šių kaulų rasta ir suakmenėjusių smegenų. Toje pačioje saloje, ties vieta, vadinama Nikosija, matyti nedidelė kalva, sudaryta vien iš suakmenėjusių austrių kiautuose, taip pat virtusių akmeniu ir iki šių dienų išlaikiusių visas išorines austrių ir kiautų savybes.

Man buvo pranešta kaip autentiška, kad Čilėje ant aukšto kalno ar tarp kalnų buvo rasti trys ant šono gulintys ispanų kareiviai, kurie ten gulėjo ilgą laiką, t. y. išoriškai suakmenėję, tačiau, nuėmus nuo jų akmens sluoksnį, buvo rasta ir mėsos bei kraujo. Kas žino, ar taip atsitiko ne dėl to, kad skrido debesis, nešantis akmens dulkes, o gal dėl ilgo poilsio kūnai gulėjo taip arti vienas kito, kad suakmenėjo. Gali būti, kad minkštosios dalys supuvo, o didžiausios ir stambiausios dalys nuo ilgo sąlyčio tarsi sukietėjo į vieną kūną ir virto akmeniu, išlaikydamos savo ankstesnę išvaizdą.

J. Tevenot knygose skaitome, kad panašių fosilijų rasta ir Mongolijoje.

Minėto Ogelio apylinkėse, jūros link, rasta senovinio miesto liekanų, beveik visiškai užverstų žemėmis, kurį turėjo puošti marmuriniai namai ir pastatai, nes rasta daug sunkių, apdirbtų balto marmuro gabalų, esančių vienos ar pusantros pėdos gylyje, užverstų žemėmis, daug didelių stulpų ir iškaltų akmenų. Manoma, kad tai buvo Leptis miestas.