Milžinai. 1499 m. ekspedicija

Italų keliautojas Amerigo Vespučis 1499 m., dalyvaudamas ispanų ekspedicijoje, išsilaipino Kiurasao saloje. 1499 m. Vespučis sutiko vietinius gyventojus, kurie pasirodė esą milžinai.

Jie rado kaimą, kuriame gyveno tik senos moterys, jaunuoliai ir vaikai, visi milžiniško ūgio. Jie nutarė pagrobti jaunas mergaites ir išsivežti jas su savimi "kaip įdomybę", bet tada atėjo vyrai ir planas žlugo. Savo pasakojime apie ekspediciją jis rašo:

"Mes radome šią salą, kurioje gyvena labai aukšti žmonės. Išsilaipinome norėdami pažiūrėti, ar yra gėlo vandens, ir nemanydami, kad ji apgyvendinta, nes nieko nematėme, o paskui eidami paplūdimiu smėlyje aptikome labai didelius pėdų pėdsakus.

Padarėme išvadą, kad jei jų ūgis proporcingas pėdų dydžiui, jie turi būti labai aukšti. Išėję jų ieškoti, priėjome kelią, vedantį į šalies gilumą. Mūsų buvo devyni. Nusprendę, kad ten negali būti daug gyventojų, nes sala nedidelė, ėjome toliau, norėdami pamatyti, kokie jie žmonės.

Nuėję apie vieną lygą, slėnyje pamatėme penkis namelius, matyt, negyvenamus, ir nuėjome jų link. Tačiau ten buvo žmonių, ir mes radome ten penkias moteris, dvi senas ir tris vaikus, tokius didelius, kad mums kilo pagunda pasiimti juos su savimi. Mus pamačiusios jos taip išsigando, kad nebeturėjo jėgų pabėgti. Dvi senos moterys ėmė mus kviesti žodžiais, padėjo daugybę daiktų priešais mus ir nuvedė į namelį.

Jos buvo aukštesnės už stambų vyrą, bet lieknesnių kūno formų. Ketinome jėga pagrobti jaunas merginas ir parsivežti jas į Kastiliją, kaip kažką nuostabaus. Kol mes aptarinėjome šį planą, į mūsų būrį įžengė net trisdešimt šeši vyrai, gerokai stambesni už moteris ir taip gerai sudėti, kad tokį pamatyti buvo retenybė.

Be to, jie sukėlė mums tokią paniką, kad verčiau būtume buvę laive, nei turėję reikalų su tokiais vyrais. Jie turėjo labai didelius lankus ir strėles bei didžiules lazdas su kastetais. Jie kalbėjosi tarpusavyje, tarsi norėtų mus sunaikinti.

Matydami, kad mums gresia toks pavojus, mes vienas kitam teikėme įvairius pasiūlymus. Vieni siūlė pulti juos namelyje, kiti sakė, kad geriau tai daryti lauke, treti patarė nesiimti jokių veiksmų, kol nepamatysime, ką vietiniai ketina daryti. Galiausiai sutarėme išeiti iš namelio ir lyg niekur nieko eiti link laivų, ką ir padarėme.

Pasirinkę kelią grįžti prie laivų, jie irgi ėjo paskui mus maždaug akmens atstumu ir kalbėjosi tarpusavyje. Manau, kad jie mūsų bijojo ne mažiau nei mes jų, nes kartais sustodavome atsikvėpti, ir jie taip pat sustodavo, bet neprieidavo arčiau. Galiausiai priėjome paplūdimį, kur mūsų laukė valtys.

Įlipome ir, kai buvome šiek tiek nutolę nuo kranto, čiabuviai puolė žemyn ir paleido daugybę strėlių, bet tada mes jų mažai bijojome. Atsakėme dviem šūviais, norėdami juos išgąsdinti, o ne pakenkti. Jie visi pabėgo į mišką, o mes atsisveikinome su jais, džiaugdamiesi, kad mums pavyko pabėgti po pavojingo nuotykio. Jie visi vaikščiojo nuogi, kaip ir kiti. Dėl jų ūgio šią salą pavadinome Milžinų sala".