O jūs ar žaidžiate santykių žaidimą?

Visi mėgstame žaisti žaidimus, tai įdomu, malonu, o kartais net pažintina. Ne veltui mūsų gyvenimas lyginamas su žaidimu. Tačiau ne visi žaidimai gali būti naudingi žmogui. Tiksliau, jo vidinei būsenai.

  Dažnai žmonės žaidimais bando pakeisti tikrą intymumą, ypač dažnai tai pasitaiko vyro ir moters santykiuose. Juk būna, kad žmonės nekuria santykių, šeimos, o tik žaidžia. Kaip vaikystėje vaikai žaidžia dukras - motinas.

  Tik su tuo skirtumu, kad tokiame žaidime viskas yra tikra, o ne netikra, kaip vaikystėje. Tačiau taisyklės tos pačios, kiekvienas turi atlikti jam skirtą vaidmenį. Ir visa sąveika suvedama į šių vaidmenų atlikimą.

  Ir kiekvienas vaidmuo yra tam tikras elgesio modelis, ir žmogui neįmanoma elgtis kitaip, kitaip jis pažeistų viso žaidimo taisykles. Kartu kiekviename vaidmenyje yra ir teisių, ir pareigų.

  Taigi moteriai, norinčiai santykiuose atlikti mažos mergaitės vaidmenį, verta prisiminti, kad maža mergaitė - tai paklusni mergaitė. Jai galima kažką leisti ir drausti, jos pačios naudai, tėvų nuomone. O jos nuomonė nėra svarbi. Juk vaiko retai kada klausiama jo sutikimo kam nors pritarti.

  Tas pats ir su vyru, nusprendusiu atlikti mažo berniuko vaidmenį, bus draudimų, ir nesvarbu, kokie jie bus dėl draugų, žvejybos ar dar ko nors.

  Tiems, kurie bando vaidinti vyresniųjų (tėvų) poroje, svarbu suprasti, kad vaikas turi dalyvauti, taip pat daug ką nuspręsti už jį (ją) ir prisiimti atsakomybę už bet kokius savo veiksmus. Iš tikrųjų būtent tėvai yra atsakingi už savo mažus vaikus.

  Kai santykius pakeičia žaidimas, tuomet, tikėtina, konfliktų priežastis dažniausiai bus vaiko maištas, kai vaikas nenori paklusti, tačiau, kaip taisyklė, tokie maištai yra nuslopinami, ir dažniausiai - naudojant jėgą. Tai yra, kas yra vyresnis (atlieka tam tikrą vaidmenį), tas teisus.

  Tokiose porose nepriimta susitarti, tai pakeičia vieno ar kito leidimą ar draudimą, o kitas ar kita turi paklusti ar paklūsti. Tokios yra tokio šeimos žaidimo taisyklės.

  Ir taip pat nėra abipusės paramos, nes iš tikrųjų vaikas negali paremti tėvų, o tėvai dažnai tik gailisi vaiko ir kažką už jį daro. Kartu šio šeimos žaidimo taisyklės dažnai draudžia žmonėms keistis vaidmenimis.

Pasirinkimą žaisti šeimą, o ne kurti santykius dažnai lemia baimė. Juk niekas neturi patirties, kaip kurti savo santykius su kitu žmogumi, o kopijavimas dažnai nepasiteisina. O kai tokia patirtis yra, ir ji (patirtis) yra neigiama, tai dar labiau gąsdina.

  Žinoma, baisu pradėti kažką, ko anksčiau nesi daręs, gali būti klaidų, kurias teks ištaisyti, gali būti skausmo, bet iš esmės tik taip galima išmokti svarbiausio dalyko - mylėti.