Iš gyvenimo: Tėti, atiduok butą, tu jau savo nugyvenai

Išėjus žmonai jis liko vienas. Toliau dirbo. Be darbo negalėjo. Darbas jį gelbėjo. Vienodos dienos tekėjo pamatuotai, viena po kitos, viena diena nesiskyrė nuo kitos. Gyvenimas tapo kančia. Vaikai labai retai atvažiuodavo aplankyti. Jis jautėsi negyvas. Dažnai valandų valandas klaidžiojo gatvėmis.

Pro šalį ėjo šimtai žmonių. Jis ieškojo pažįstamų akių. Bijojo vienatvės, labiausiai – iškeliauti į aną pasaulį vienatvėje. Nespėdavo įsiskaudėti galva, kai jis jau saujomis rijo tabletes. Pasidarė sentimentalus, širdyje nusėdo liūdesys. Siela skaudėjo.

Mintyse atsiprašinėjo ir nesiryžo paskambinti žmonai, kad pasakytų, jog iki šiol myli ją, ilgisi jos. Sūnus ir dukra retai atvažiuodavo. Jiems reikėjo tik jo buto, jis jų nedomino.

Paskutinis dukters vizitas baigėsi skandalu. Ji priekaištavo tėvui, kad jis vienas gyvena 4 kambarių bute. Reikalavo, kad tėvas parduotų butą ir nusipirktų sau 1 kambario butą, o likusius pinigus atiduotų jai.

Jis atsisakė. Dukra išvažiavo neatsisveikinusi. Į tėvo klausimą, kada vėl atvažiuos, atsakė: „Į tavo laidotuves“. Nuo šių žodžių jam pasidarė bloga.

Pragulėjo 3 dienas. Paskambino sūnui, papasakojo kas nutiko, paprašė atvažiuoti. Sūnus ignoravo tėvo prašymą ir taip pat kreipė pokalbį į buto pardavimą.

Paklausė, kam jam toks butas. Štai jis nori pirkti naują mašiną ir jam labai reikia pinigų. Tėvas vėl paklausė, kada jis galės atvažiuoti, į ką sūnus atsakė: „Kai pardavinėsi butą, tada ir atvažiuosiu“. Vaistinėje jis sutiko buvusios žmonos brolį.

Priėjo. Pasisveikino. Paklausė apie ją, kaip ji, kur ji? Brolis pasakė, kad ji išvyko į Italiją, ištekėjo už italo. Pagaliau atrado savo laimę. Šiuose žodžiuose jis sugavo priekaištą. Nuleidęs galvą nuėjo. Sekantį rytą atsikėlė sunkia širdimi.

Buvo debesuota. Išėjo iš namų. Žengė kelis žingsnius. Atsisėdo ant suolo ir užsimerkė. Jo siela išskrido į dausas.