Rykliai: Išlikimo evoliucija

Rykliai – vandenynų senbuviai, ištvėrę keturis masinius išnykimus. Kokie jų prisitaikymo ir išlikimo receptai? Ir kaip jie susidoroja su šiuolaikiniais iššūkiais

Rykliai tikrai nėra mūsų planetos naujokai. Kaip grupė, jie egzistuoja jau mažiausiai 450 mln. metų ir išgyveno keturis iš penkių didžiųjų masinių išmirimų – įskaitant katastrofą, kuri prieš 66 mln. metų, kreidos periodo pabaigoje, išnaikino nepaukštinius dinozaurus.

Taigi, rykliai yra senesni už dinozaurus, kurie atsirado maždaug prieš 240 mln. metų – ir net už medžius, kurie Žemėje išsivystė maždaug prieš 390 mln. metų.

Kokios yra jų sėkmės paslaptys?

Vienas iš paaiškinimų galėtų būti tas, kad rykliai gali keisti savo fiziologiją reaguodami į aplinkos sąlygas – pavyzdžiui, sumažėti, kai pakyla temperatūra. Šis gebėjimas leidžia rūšims greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekologinių nišų.

Rykliai yra artimi rajų ir chimerų giminaičiai, visi priklauso žuvų grupei, vadinamai chondrichthyes, kuri išsiskiria tuo, kad didžiąją jų skeleto dalį sudaro kremzlės, o ne kaulai.

Adaptacijos ir genetika:

Atlikti rajų genų raiškos tyrimai parodė, kad jos geba prisitaikyti, kai jų gyvenamų vandenų temperatūra pasikeičia keliais laipsniais. Pavyzdžiui, didžiųjų taškuotųjų rajų (Leucoraja ocellata) populiacija, gyvenanti Šventojo Lauryno įlankos pietinėje dalyje Kanadoje, sugebėjo prisitaikyti prie vandens temperatūros, per 7000 metų pakilusios 10 laipsnių pagal Celsijų, „dramatiškai sumažindama savo kūno dydį“ 45 proc., nustatyta 2016 m. žurnale „Royal Society Open Science“ paskelbtame tyrime.

Evoliucijos požiūriu 7000 metų yra trumpas laiko tarpas, todėl mokslininkai mano, kad didžiųjų taškuotųjų rajų staigus dydžio pasikeitimas buvo susijęs su epigenetine reakcija, kai dėl aplinkos veiksnių pakinta genų raiška – o ne su natūraliąja atranka, palaipsniui atrenkančia mažesnius individus.

Jūrų biologijos profesorius ir Kalifornijos universiteto (JAV) ryklių laboratorijos direktorius Christopheris Lowe'as sako, kad kai kurie rykliai yra unikalūs tuo, jog turi labai didelius genomus, o juose gali būti genų, kurie nors dabar ir nebėra naudingi, galėjo padėti jiems ištverti praeities klimato sąlygas.

Ekologinis lankstumas:

Kelios elasmobranchii – kremzlinių žuvų grupės poklasio, kuriam priklauso ir rykliai – rūšys gali judėti tarp gėlo ir sūraus vandens aplinkos – tai didžiulis fiziologinis iššūkis. Garsusis bukasnukis ryklys (Carcharhinus leucas) yra vienas iš labiausiai žinomų ryklių, galinčių gyventi ir gėlo, ir sūraus vandens aplinkoje. Šis gebėjimas greičiausiai padėjo ankstesnėms ryklių rūšims, kai keitėsi pasaulio temperatūra ir dėl tirpstančių ledynų į vandenynus patekdavo didžiuliai gėlo vandens kiekiai.

Universalumas ir maisto pasirinkimas:

Tikėtina, kad šis universalumas lemia ryklių grupės ilgaamžiškumą, teigia Floridos ryklių tyrimų programos direktorius Gavinas Nayloras. Rykliai gyvena skirtinguose gyliuose – vandenynų gelmėse, sekliose jūrose ir net upėse – ir gali praryti įvairų maistą, įskaitant planktoną, žuvis, krabus, ruonius ir net banginius, skelbia Londono gamtos istorijos muziejus. Kitaip tariant, jei vienai vietovei ar maisto šaltiniui kyla grėsmė, ryklių grupės įvairovė reiškia, kad nors vienos rūšys gali patirti sunkumų ar net išnykti, kitos greičiausiai išgyvens.

Paprastai manome, kad rykliai yra išimtinai mėsėdžiai – tačiau dabar žinome, kad jie minta įvairesniu maistu, teigiama 2018 m. žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ paskelbtame tyrime. Toks prisitaikymas ieškant maisto jiems taip pat galėjo leisti išgyventi nepritekliaus laikais.

Šiuolaikiniai iššūkiai:

Nors rykliai dėl savo gebėjimo prisitaikyti sugebėjo išvengti ankstesnių masinių išnykimų, šiuo metu jie susiduria su precedento neturinčiu iššūkiu – žmogaus veikla.

„Praeityje rykliai sugebėjo gana gerai susidoroti su klimato pokyčiais, tačiau šiandien didžiausias iššūkis viso pasaulio rykliams ir rajoms yra pernelyg intensyvi žvejyba“, – sako G. Nayloras. „Nėra jokių gudrių triukų, kurių šie gyvūnai galėtų griebtis, norėdami kovoti su tuo, kad yra išgaudomi.“

„Tikėtina, kad kai kur jų nykimą lemia ir taršos, teršalų bei buveinių nykimo poveikis“, – priduria Ch. Lowe'as.

Ekologinis vaidmuo:

Ryklių vaidmens visoje vandenynų ekosistemoje negalima nuvertinti. Kadangi daugelis ryklių yra aukščiausios klasės plėšrūnai, tikėtina, kad jie atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant žemesnėse mitybos grandinės grandyse esančių organizmų stabilumą. Plėšrūnų yra daug mažiau nei planktono, tačiau jie daro didžiulį poveikį, nes maitinasi plėšriosiomis žuvimis, kurios maitinasi tomis, kurios maitinasi planktonu.

„Jei pašalinsite viršūninius plėšrūnus, tai išjudins laviną ir gali sukelti įvairius sistemos pokyčius“, – teigia G. Nayloras.

Naujausi tyrimai ir išsaugojimo pastangos:

Naujausi tyrimai 2023 metais parodė, kad ryklių populiacijos kai kuriose regionuose pradeda atsigauti dėl tarptautinių apsaugos priemonių, tokių kaip žvejybos kvotų ir tam tikrų rūšių žvejybos draudimų. Taip pat mokslininkai tiria ryklių migracijos modelius, siekdami geriau suprasti, kaip jie reaguoja į klimato kaitą ir kaip galima efektyviau apsaugoti jų buveines.

Be to, genetikos srityje vyksta tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokios genetinės mutacijos ar epigenetiniai pokyčiai padeda rykliams adaptuotis prie šiuolaikinių aplinkos pokyčių. Šie tyrimai gali padėti numatyti, kaip ryklių populiacijos gali evoliucionuoti ateityje.

Rykliai, kaip viena iš seniausių gyvūnų grupių, rodo nuostabų prisitaikymo ir išlikimo gebėjimą. Tačiau šiuolaikiniai antropogeniniai veiksniai kelia didelius iššūkius, ir tik per bendras išsaugojimo pastangas bei mokslinius tyrimus galime tikėtis, kad šie vandenynų milžinai ir toliau išliks mūsų planetoje.

Rykliai demonstruoja neįtikėtiną gebėjimą prisitaikyti, tačiau šiuolaikinės grėsmės, tokios kaip pernelyg intensyvi žvejyba, tarša ir buveinių nykimas, kelia didelius pavojus jų išlikimui. Naujausi duomenys rodo, kad kai kuriose vietose ryklių populiacijos pradeda atsigauti dėl apsaugos priemonių, tačiau bendra situacija lieka sudėtinga. Mokslininkai tęsia tyrimus ryklių genetikos ir ekologijos srityse, siekdami geriau suprasti jų adaptacijos mechanizmus ir sukurti efektyvesnes išsaugojimo strategijas.

Parengta pagal „Live Science“ ir papildyta naujausiais duomenimis.