Asmenybės susidvejinimas

Kanoninėje krikščionių literatūroje aprašyta nemažai atvejų, kai vienu metu tas pats žmogus randasi keliose vietose. Toks reiškinys labai domina parapsichologus. Žinoma, galima manyti, kad tai yra senovėje gyvenusių religinių fanatikų prasimanymai, o mūsų pažangiais laikais kiekvienas sveikai mąstantis žmogus supranta, kad vienu metu būti dvejose vietose fiziškai neįmanoma. Tačiau yra žinomi asmenybės susidvejinimo atvejai, kuriuos patvirtina liudininkai ir kurie aprašyti dokumentuose. kelis tokius atvejus pateikiame skaitytojams.

Viduramžių vienuolės Marijos stebuklai

Marija Koronel de Agreda gimė 1602-ais metais vidutiniškai gyvenančioje šeimoje, jos tėvai nuo pat mažumės skiepijo dukrai religingumą. Marija buvo dar visai maža mergaitė, kai ja ėmė lankyti religinio pobūdžio regėjimai, Kai ji kažkiek paaugo, labai lengvai galėjo pereiti į transo būseną. Dar būdama visai jauna Marija persikėlė į pranciškonų ordino Nekalto prasidėjimo vienuolyną Agredoje.

Sesuo Marija savo pačios noru priėmė asketizmo Įžadus su ilgai trunkančiais pasninkavimais, saviplakos ritualais. Netrukus po tokio rūstaus gyvenimo būdo pradžios ji įgijo sugebėjimą daryti stebuklus. Sesuo Marija ne kartą
pademonstravo sugebėjimą perskaityti šalia esančių žmonių mintis, taip pat levituoti, pakibus ore virs savo celės grindų. Tai gąsdino aplinkinius, tačiau tuo pačiu metu kėlė ir dievobaimingą pagarbą jaunajai stebukladarei.

Tačiau jos amžininkus labiau už viską stebino sesers Marijos sugebėjimas vienu metu būti dvejose skirtingose vietose. Jos pačios paskaičiavimais nuo 1620-ųjų iki 1631-ųjų metų ji kelis šimtus kartų Dievo garbei pasinaudojo šiuo savo sugebėjimu.

Pavyzdžiui, jos antrasis „aš“ galėjo persikelti per Atlanto vandenyną į Teksaso vakaruose plytinčias platybes, kur tuometinius pusnuogius raudonodžius vietinius gyventojus mokė tikėjimo tiesų.

Kai ispanai įsiveržė į šias žemes iš jau jų „įsisavintos" Meksikos, tarp konkistadorų buvo ir pranciškonų šventikas tėvas Alonsas de Benavidas. Kai jis atsidūrė tarp humanosų genties indėnų, gyvenusių palei Rio Grandės upę, kur dabartiniu metu stovi Prezidijaus miestas, labai nustebo, kad šie laukiniai klajokliai jau buvo atversti į krikščioniškąjį tikėjimą. Jie tvirtino, kad į tiesos kelią juos atvertė paslaptinga mėlynais drabužiais apsirengusi moteris, turinti labai gerą sielą. Indėnai pasakojo, kad ji pas juos atsirasdavo netikėtai, iš niekur ir lygiai taip pat netikėtai ir staiga dingdavo. Ši pamokslininkė ne tik aiškino Kristaus mokymą, bet ir dovanojo rožančius, gydė vietinių gyventojų žaizdas ir kitas ligas.

Tėvas Benavidas ne tik labai nustebo, išgirdęs šį pasakojimą, bet ir susierzino. Jis parašė keletą laiškų popiežiui Urbonui VIII ir Ispanijos karaliui Pilypui IV, prašydamas pranešti, kas jį aplenkė su misionieriaus misija šioje pagonių, kaip turėjo būti, žemėje.

Tėvas Benavidas atsakymą gavo tik 1630-ais metais, ir gavo jį ne iš popiežiaus ar karaliaus. Kai misionierius grįžo į gimtąją Ispaniją, išgirdo apie stebuklus, kuriuos daro Nekaltojo prasidėjimo vienuolyno sesuo Marija. Šventikas nukeliavo į šį vienuolyną, susitiko su ja ir ilgai kalbėjosi tik akis į akį. Tėvas Benavidas gavo įtikinamų įrodymų, kad sesuo Marija turi antgamtinių ir nepaaiškinamų sugebėjimų, taip pat sužinojo, kad šiame vienuolyne vienuolės nešioja mėlynos spalvos drabužius.

XX amžiaus stebukladarys

1970-ais metais du žinomi ir gerbiami parapsichologai, daktaras Karlis Osis ir daktaras Erlenduras Haraldsonas, iškeliavo į Indiją, norėdami susipažinti su taip vadinamų šventųjų žmonių veikla. Vienas iš garsiausių tokių žmonių tais laikais buvo žmogus, vardu Dadadžajus. Ypač populiarus jis buvo šalies pietuose, kur turėjo didelį garbintojų būrį. Anksčiau Dadadžajus buvo sėkmingai besivertęs verslininkas, o vėliau „persikvalifikavo" į šventąjį žmogų. Suprantama, kaip ir kiekvienas šventasis, jis mokėjo daryti stebuklus.

Tarp daugelio stebuklų, kurie priskiriami šiam žmogui, vienas ypač nustebino tyrinėtojus, nes, pirma, tai buvo neįtikėtina, antra, buvo beveik dokumentaliai patvirtintas šio atvejo tikrumas.

1970-ųjų metų pradžioje Dadadžajus iškeliavo į Alachabadą, esantį maždaug už 400 mylių nuo jo namų, kur apsistojo vieno savo pasekėjo namuose. Besisvečiuodamas pas svetingus šeimininkus, jis vieną dieną išėjo į sodą, norėdamas pamedituoti gryname ore. Po kiek laiko grįžęs į namą, svečias apstulbusiems šeimininkams pasakė, kad ką tik pabuvojo Kalkutoje. Dadadžajus šeimininkei netgi pasakė, kad ji lengvai gali įsitikinti, jog jis sako teisybę. Tam reikia susisiekti su jos marčia, gyvenančia Kalkutoje, ir paprašyti jos patikrinti ar iš tiesų šventasis žmogus tuo metu buvo pas žmones, kurių gyvenamąjį adresą jis pasakė.

Šeimininkė nusprendė pasinaudoti siūlymu, nes, nors ir kaip gerbė Dadadžajų, negalėjo patikėti tokiu fantastišku pasakojimu.

Žmonės, kurių šeimą Kalkutoje aplankė Dadadžajus (bent taip jis tvirtino), papasakojo štai ką. Roma Mucherdža, jo pasekėja ir garbintoja, sėdėjo savo kambaryje ir skaitė knygą, kai staiga priešais ją atsirado Dadadžajus. Iš pradžių jo figūra buvo miglota ir pusiau perregima, vėliau jis visiškai materializavosi. Netikėtas fantomo pasirodymas taip išgąsdino, kad mergina ėmė šaukti, kviesdama motiną ir brolį. Tuo metu Dadadžajus ramiai atsisėdo prie stalo ir apstulbusios merginos paprašė paduoti arbatos.

Kai Roma su arbata ėjo atgal į savo kambarį, paskui ją ėjo motina ir brolis, kuris dirbo gydytoju. Mergina nėjo vidun į savo kambarį, tik truputį pravėrė duris ir pro plyšį įkišo ranką su padėklu, ant kurio buvo arbatos puodelis ir sausainiai. Romos motina per durų plyšį pamatė Dadadžajų. Truputį toliau stovintis brolis pamatė, kaip sesers ranka su padėklu įlindo per plyšį į kambarį, o atgal grįžo tuščia. Reiškia, padėklą paėmė kažkas, kas buvo kambaryje, nes pastatyti padėklą, neįėjus į kambarį, nebuvo ant ko - toje vietoje, kur galėjo siekti ranka, nestovėjo jokia spintelė ar staliukas.

Tuo metu namo grįžo šeimos galva, vieno Kalkutos banko valdytojas. Jis nepatikėjo tuo, ką jam papasakojo namiškiai, ir, nekreipdamas dėmesio į jų protestus, ryžtingai patraukė link Romos kambario, atidarė duris ir pažvelgė vidun. Jis pamatė sėdintį prie stalo žmogų, kuris vienoje rankoje laikė arbatos puodelį, o kitoje rankoje - cigaretę.

Kai pagaliau visi šeimos nariai pasiryžo užeiti į kambarį, jame jau nieko nebebuvo, tik ant staliuko padėtoje peleninėje dar rūko ne iki galo surūkyta cigaretė. Roma žinojo, kad tai buvo Dadadžajaus mėgstamos rūšies cigaretė.

Aplankė mamą sapne

1943-ųjų metų žiemą jaunas amerikiečių armijos leitenantas (pavadinkime jį Džonu Braunu) tarnavo Panamoje. Tą dieną jis labai neramiai jautėsi: jos mama gulėjo Niujorko „Memorial Hospital“ ligoninėje, dieną prieš tai jai turėjo būti atlikta sudėtinga chirurginė
operacija. Nors ir prašė vadovybės, tačiau gauti atostogų ir pabūti su mama šiomis sunkiomis minutėmis jam nepavyko.

Mintys apie mamą neapleido Džono nė minutei. Kai 13:15 mokymuose buvo padaryta pertrauka, staiga jį apėmė labai didelis mieguistumas. Leitenantas išėjo iš kareivinių, atsisėdo ant saulės apšviesto suoliuko ir iš karto užmigo.

Džonas susapnavo sapną. Jis sapnavo, kad randasi Niujorke, East River Drive gatvėje priešais ligoninę, kurioje guli jo mama. Jis įėjo į vidų, budinčiajai pasakė, kad ligoninėje guli jo mama, kuriai vakar buvo atlikta operacija, ir paprašė leidimo ją aplankyti. Budinčioji peržvelgė pacientų sąrašą ir pasakė, kad Džono mama po operacijos jaučiasi patenkinamai ir jis gali ją aplankyti. Kai budinčioji lankytojų knygoje rašė leitenanto vardą ir pavardę, prie jų priėjo medicinos seselė. Ji pasakė, kad atpažino Džoną iš nuotraukos, kuri stovi palatoje ant staliuko šalia jo motinos lovos. Seselė pasakė, kad nuotraukoje jis yra su ta pačia uniforma, kuria ir dabar apsirengęs. Džonas, padėkojęs merginoms, žengė į liftą. Seselė pamatė, kad jis paspaudė reikiamo aukšto mygtuką. Lifto durys dar nespėjo užsidaryti, kai seselė pastebėjo, jog leitenanto figūra tarsi išnyko migloje...

Džonas atsibudo ant suoliuko prieš kareivines Panamoje. Jis suprato, kad visa tai, ką matė, vyko sapne, nors snaudė vos keletą sekundžių: laikrodis vis dar rodė 13:15.

Praėjo kelios dienos, leitenantas Džonas Braunas gavo mamos laišką. Ji rašė, kad operacija buvo sėkminga, ji pati jaučiasi gerai ir, ko gero, netrukus ją išrašys iš ligoninės. Laiško pabaigoje mama parašė apie keistą istoriją, kurią papasakojo jai medicinos seselė. Ji papasakojo pacientei, kad į ligoninę buvo užsukęs jos sūnus, jaunas simpatiškas leitenantas - mergina jį atpažino pagal nuotrauką ant spintelės. Gavęs leidimą aplankyti mamą, jis įėjo į liftą, kad galėtų pasikelti į chirurginį skyrių, ir... dingo!

Niekas jo nematė išeinančio iš lifto ar einančio skyriaus koridoriumi. Lankytojų registracijos knygoje buvo užrašytas laikas 12:15, kas atitiko 13:15 Panamoje. Knygoje taip pat buvo užrašyti lankytojo duomenys. Tiesa, pasirodė, kad tai buvo ne Džono Brauno, o visai kito žmogaus duomenys.