Atominė bomba laive gabenusio «Indianapolis» žūties aplinkybės (II dalis)

Prie Tinijano salos Marijanų archipelage „Indianapolis“ priplaukė liepos 26-osios naktį. Virš vandenyno patekėjęs mėnulis savo vaiduokliška šviesa užliejo nenutrūkstamai į smėlėtą krantą bėgančias bangas, papuoštas purslų keteromis. Natūralus šio reginio grožis kapitonui Makvėjui visiškai nekėlė susižavėjimo: dėl bangavimo ir gylio prie kranto nebuvo galima priplaukti, o dar tas prakeiktas mėnulis danguje švietė tarsi signalinė raketa, paversdama visus reide stovinčius laivus idealiu taikiniu naktiniams torpednešiams. JAV aviacija visiškai viešpatavo danguje virš Marijanų salų, tačiau Makvėjus jau buvo susipažinęs su japonų kamikadzių ryžtu ir netikėtais poelgiais.

Tačiau naktis praėjo be jokių incidentų. Auštant prie „Indianapolio“ priplaukė savaeigė barža su vietinės bazės, iš kurios pakildavo „supertvir-tovės“ B-29 ir skrisdavo bombarduoti Japoniją, vadovybe. Specialus

krovinys buvo iškrautas labai greitai. Juk jo tiek ir tebuvo - keletas dėžių ir keistoji „skrybėlės dėžė". Žmonės dirbo spėriai ir darniai. Juos skatino griežti įsakymai ir nesąmoningas noras greičiau atsikratyti šio paslaptingo krovinio kartu su niūriais ir nejuokaujančiais palydovais. Kapitonas Makvėjus krovinio iškrovimą stebėjo su mišriais jausmais: tikslus įsakymo įvykdymas džiugino patyrusio kario širdį, tačiau pareigos įvykdymo jausmas maišėsi su kažkuo nesuprantamu ir keliančiu nerimą. Netikėtai kreiserio vadas pagalvojo, jog daug ką atiduotų, kad tik akyse nebūtų matęs šios kvailos „skrybėlės dėžės"...

Baržoje buvo įjungtas variklis, bocmano komanda atsišvartavo nuo kreiserio. Aviacijos bazės kapitonas Personas mandagiai pakėlė ranką prie savo kepurės snapelio ir šūktelėjo Makvėjui: „Ačiū už darbą, kapitone! Linkiu sėkmės!"

Keistas įsakymas

Sunkusis kreiseris dar keletą valandų stovėjo atvirame Tinijano salos reide, laukdamas nurodymų iš Ramiojo vandenyno laivyno vadovybės štabo. Artėjant vidurdieniui buvo gautas pranešimas: „Plaukti į Guamą".

Toliau vyko kažkas nelabai suprantama. Kapitonas Makvėjus visai pagrįstai tikėjosi, kad jo laivas užsibus Tinijane: vos ne trečdalį „Indianapolio" ekipažo sudarė naujokai, kurie jūros matė labai mažai, o parako kvapo net neuostė! Jiems buvo būtinas pilnas karinio parengimo ciklas.

Kalbant iš esmės, kur ir kokiam tikslui šiuo laiku siųsti tokios klasės kovinį laivą? Su kuo kariauti? Kur priešininkas, galintis tapti tinkamu taikiniu kreiserio artilerijai? Vėliau, kai prasidės seniai planuojama operacija „Ledkalnis", kurios tikslas - įsiveržti į Japonijos salas ir apie kurią patyliukais kalbama štabuose, tada būtų suprantama. Kreiseriui jau teko dalyvauti mūšiuose, palaikant savo pabūklų ugnimi desantą - šis darbas kapitonui gerai žinomas. Tačiau dabar? Kokiu tikslu varyti laivą iš Marijanų salų į Filipinus, deginti kurą, jeigu kreiserio buvimas bet kuriame Ramiojo vandenyno taške kariniu požiūriu buvo vienodos svarbos?

Pasirodo, jog vyresniojo vadovo komandoro Džeimso Karterio (James Carter) logika skyrėsi nuo kapitono Čarlzo Makvėjaus logikos. Karteris prieštarauti neleidžiančiu tonu kreiserio vadui pareiškė, kad vandenynas yra pakankamai didelis, o mokyti ekipažą galima bet kur. Makvėjaus bandymas paaiškinti, kad „Indianapolio“ plaukimo iš San Francisko į Perl Harborą metu išryškėjo komandos nepasiruošimas spręsti sudėtingas karines užduotis, komandoro visiškai nepaveikė. „Vadas visada teisus!" - šis aforizmas teisingas visais atvejais.

Karterio žodis buvo paskutinis, Makvėjus tylėdamas ant galvos užsidėjo kepurę. Kreiserio kapitonui širdies gilumoje susidarė įspūdis, kad jo laivą stengiamasi greičiau išsiųsti bet kur, atsikratyti jo, tarsi ant „Indianapolio" stiebo plevėsuotų geltona vėliava, skelbianti, jog laive paskelbtas karantinas dėl maro.

Dar daugiau, kapitonas negavo jokios informacijos apie galimus priešininko povandeninius laivus judėjimo kelyje, palydai nebuvo skirta bent poros fregatų ar esminininkų, o Leitės įlankoje, kur buvo įsakyta plaukti kreiseriui, jis buvo visiškai nelaukiamas ir netgi nebuvo žinoma, kad iš viso į ją
siunčiamas.
...Ir štai „Indianapolis" naktį skrodžia tamsų vandenyną, už savęs palikdamas tamsoje šviečiantį baltų putų pėdsaką. Lagas skubiai skaičiuoja mylią po mylios, tarsi laivas bėga nuo to, ką jis padarė - tegul ir ne savo noru...

Jūrų kamikadzės

Povandeninis laivas „I-58", kuriam vadovavo 3-jo rango kapitonas Moticuro Hašimoto, jau devinta diena plaukiojo prie Marijanų salų. Šiose salose sukurtas didelis amerikiečių komunikacijos mazgas, prie jų žymiai lengviau sutikti laivą, nei toli vandenyne, kur konvojai ir atskiri laivai plaukia laisvai pasirinktu kursu, labai smarkiai sumažindami tikimybę būti aptikti priešo. Tiesa, šis rajonas yra žymiai pavojingesnis, nes jame nuolat skraido krante besibazuojantys lėktuvai ir mūšiams su povandeniniais laivais parošti bombonešiai. Tačiau ši rizika yra neišvengiama ir priimtina tikram kariui.

Būtent dėl amerikiečių lėktuvo „I-58“ prieš keletą dienų praleido puikią progą atakuoti greitaeigį katerį, plaukiantį kažkur į vakarus, link Tinijano salos. Tik akylų radiometristų dėka buvo laiku pastebėtas patruliuojantis bombonešis, „I-58“ suspėjo laiku panirti į saugų gylį. Tačiau dideliame gylyje persekioti priešo laivą buvo neįmanoma - trūko greičio. Hašimoto apgailestaudamas atsisakė torpedų atakos. Dar labiau nusivylė į mūšį besiveržiantys keturių žmonių valdomų torpedų „Kaitenas" vairuotojai, degę noru kuo greičiau atiduoti savo gyvybes už dievinamą imperatorių. Iš viso povandeniniame laive „I-58“ buvo šeši „Kaitenai“. Šios torpedos - tai lakūnų kamikadzių analogas. Jos labiau buvo panašios į miniatiūrinius povandeninius laivus nei į įprastines torpedas. Į torpedų paleidimo aparatus „Kaitenai" netilpo, jie buvo tvirtinami tiesiai prie povandeninio laivo denio. Prieš pat ataką (kai buvo priimamas toks sprendimas) vairuotojai per specialius praėjimo liukus patekdavo į savo miniatiūrinius laivelius, užsidarydavo iš vidaus, atsiskirdavo nuo povandeninio laivo, paleisdavo vandenilio peroksidu varomus variklius ir leisdavosi pasitikti savo pasirinkto likimo.

Žmogaus valdoma torpeda gabeno tris kartus daugiau sprogstamosios medžiagos, palyginus su įprastine japonų torpeda „Ilgoji ietis“, todėl pažeidimai povandeninėje atakuoto laivo dalyje būdavo žymiai didesni ir pavojingesni. Panašu, kad tai buvo tikra tiesa. Dar prieš dieną „I-58“ nusišypsojo laimė: du „Kaitenai“, paleisti vienas po kito, susprogdino didelį be palydos plaukiantį tankerį. Atakuotas laivas nuskendo taip greitai, tarsi būtų nuplėštas visas jo dugnas. Hašimoto savo ekipažą pasveikino su pirmąja kovine sėkme. „I-58“ vadas savęs neapgaudinėjo: jis puikiai suprato, kad karas pralaimėtas, jokios jo pastangos neišgelbės Japonijos nuo neišvengiamos kapituliacijos. Tačiau tikras samurajus veja šalin tokias silpnavališkas mintis: yra kario pareiga, kuri turi būti garbingai įvykdyta, neleidžiant atsirasti bent mažiausiai abejonei. Tačiau lėktuvas yra pernelyg pavojingas priešininkas povandeniniam laivui, praktiškai nepasiekiamas atsakomajam smūgiui. Nuo jo galima tik pasislėpti...

Kai po kelių dienų „I-58“ radaruose vėl pasirodė tas pats laivas, jokių kliūčių, galinčių sutrukdyti sėkmingą ataką, nebuvo...

Povandeninio laivo vadas

Motuciro Hašimoto povandeniniame laive tarnavo iš pašaukimo. Karinėje jūrų mokykloje Etadzimos saloje buvo tradicija geriausius absolventus skirti į sunkius artilerijos laivus, o į aviaciją ir povandeninius laivus patekdavo vidutiniokai. Neįprastas faktas laivynui, kuris pirmasis sukūrė smogiamąją lėktuvnešių grandį, sukūrė jos panaudojimo taktiką ir praktikoje pritaikė teoriją, pasiekdamas puikių rezultatų! Nepakankamas povandeninio laivyno įvertinimas pasižymėjo tuo, kad buvo neracionaliai panaudojami imperatoriškojo laivyno povandeniniai laivai.

Tačiau netgi esant tokioms sąlygoms japonams pavyko pasiekti tam tikrų rezultatų. Būtent povandeniniai laivai pribaigė lėktuvnešius „Yorktown“ prie Midvėjaus ir „Wasp“ prie Saliamono salų. Didžiausia kiekvieno povandeninio laivo karininko svajonė buvo nuskandinti priešo linkorą, o Hašimoto, pabuvęs kelių povandeninių laivų kapitonu, nebuvo išimtis.

...Liepos 29 d. 23:00 hidroakustikas pranešė: girdėti priešpriešiniu kursu plaukiančio laivo sraigtų keliamas garsas. Vadas įsakė iškilti į paviršių. Pirmasis priešo laivą pastebėjo šturmanas. Iš karto po to budintis prie radaro jūrininkas pranešė, kad ekrane mato žymę. Pakilęs į viršutinį tiltelį Hašimoto pats įsitikino: horizonte matomas juodas taškas, jis artėja.

„I-58“ vėl panėrė į vandenį - visiškai nesinori, kad amerikiečių radiolokatorius aptiktų povandeninį laivą. Priešininko laivo greitis pakankamai didelis, todėl jis gali išvengti atakos. O jeigu priešas jų nepastebės, susitikimas neišvengiamas - laivo kursas buvo tiesiai į povandeninį laivą.

Vadas per periskopą stebėjo, kaip taškas didėja ir tampa laivo siluetu. Tai buvo didelis, labai didelis laivas! Iš dvidešimties kabeltovų atstumo buvo galima nustatyti, kad stiebų aukštis buvo didesnis nei 30 m, o tai reiškia, kad artėja arba didelis kreiseris, arba netgi linkoras. Viliojantis kąsnelis!

Buvo du atakos variantai: arba vieną po kitos paleisti šešias torpedas iš povandeninio laivo priekinės dalies, arba panaudoti „Kaitenus“. Priešininko laivas plaukia ne mažesniu kaip 20-ies mazgų greičiu, o tai reiškia, įvertinus salvės apskaičiavimo paklaidą, jog į priešininką pataikys viena-dvi, daugiausia trys torpedos. „I-58“ neturėjo savaime nusitaikančių akustinių torpedų - šis ginklas pernelyg vėlai atsirado imperatoriškajame Japonijos laivyne. Ar pakaks dviejų „Ilgųjų iečių" sulaužyti sunkiojo kreiserio stuburą?

„Kaitenas“ su galingu sprogmenų užtaisu yra patikimesnis dalykas, o sistema, kai sprogstamąjį užtaisą vairuoja žmogus, tikrai savo efektyvumui nenusileidžia gudriai technikai. Be to, „Kaitenų“ vairuotojai, norėdami garbingai žūti, elgėsi pernelyg impulsyviai, savo įkarščiu nervindami kitus ekipažo narius. Tikrasis povandenininkas turi būti šaltakraujis ir ramus, nes bent viena mažiausia klaida gali baigtis tuo, kad povandeninis laivas taps viso ekipažo narių povandeniniu karstu.

Hašimoto buvo už tai, kad greičiau atsikratytų mirtininkais.

Atsitraukęs nuo periskopo, „I-58“ vadas davė trumpą komandą: „Penktojo ir šeštojo vairuotojams užimti savo vietas!“ „Kaitenai“ neturėjo pavadinimų, jie buvo vadinami numeriais.

Atpildas

Kai susimaišęs su ugnimi ir dūmais vandens stulpas iškilo prie „Indianapolio“ borto, Čarlzas Makvėjus pagalvojo, kad į kreiserį vėl pataikė kamikadzė. Laivo kapitonas buvo neteisus.

Lėktuvai ir „Kaitenai“ gabeno panašų sprogmenų užtaisą, tačiau povandeninio sprogimo poveikis buvo žymiai didesnis. Kreiseris iš karto nusėdo, drebėdamas nuo didžiulio vandens kiekio, patenkančio į didžiulę skylę korpuse. Vandens spaudimas buvo toks didelis, kad netoliese sprogimo vietos esančios vandens nepraleidžiančios pertvaros išlinko ir sulūžo. Daugiau nei pusė ekipažo - tie, kurie dirbo mašinų skyriuje ar miegojo kubrikuose, -žuvo iš karto. Vėliau paaiškėjo, kad jų likimas nebuvo blogiausias.

Vandenyje atsidūrė daugiau nei 500 žmonių, tarp jų buvo ir sužeistų. Į vandenį pateko kraujo, o kas gali geriau privilioti ryklius, jei ne kraujo kvapas? Suplaukė rykliai, ir suko ratus aplink vandenyje esančius jūreivius, metodiškai puldami nusižiūrėtą auką. O pagalbos vis nebuvo...

Kol Guame (kur, kaip jau buvo minėta, kreiserio visiškai nelaukė) sužinojo, jog „Indianapolis“ neatplaukė numatytu laiku, kol į paieškas pasiuntė laivus ir lėktuvus, kol rado ir iškėlė likusius gyvus jūrininkus...

„I-58“ atakos metu kreiseryje buvo 1199 ekipažo nariai, išgelbėti pavyko 316. Žuvo 883 žmonės. Nežinia, kiek žuvo nuo ryklių dantų, tačiau 88 iš vandens iškelti lavonai buvo grobuonių subjauroti, daugelis likę gyvi turėjo įkandimų žymes.

„Indianapolis“ buvo paskutinis didelis amerikiečių karinis laivas, nuskandintas karo veiksmuose Ramiajame vandenyne. Daugelis kreiserio žūties aplinkybių lieka labai mįslingos. Įdomiausias dalykas yra šis: jeigu patruliuojantis povandeninių laivų bombonešis dėl navigacinės aparatūros gedimo nebūtų nukrypęs nuo įprastinio patruliavimo maršruto ir nebūtų privertęs „I-58“ pasislėpti vandens gelmėje, tai „Indianapolis“ galėjo atsidurti vandenyno dugne prieš keletą dienų, t.y. tuo metu, kai gabeno dviejų (ar net trijų) atominių bombų komponentus, kurios vėliau buvo numestos ant Japonijos miestų.

Du likimai

Kapitonas Čarlzas Batleris Makvėjus išgyveno per savo laivo žūtį. Grįžus į gimtąją šalį jis buvo apkaltintas „nerūpestingu aplaidumu, dėl kurio žuvo daug žmonių“. Laivo vadas buvo pašalintas iš laivyno, tačiau vėliau KJL vadovybė sugrąžino į tarnybą, paskirdama 8-ojo karinio jūrų rajono Naujajame Orleane vadu. Šiame poste Makvėjus išbuvo ketverius metus ir po to išėjo į atsargą, turėdamas kontradmirolo laipsnį. Buvęs kariškis gyveno atsiskyrėlio gyvenimą iki 1968 m. lapkričio 6 d., kai gyvenimą baigė savižudybe, pakeldamas prie smilkinio pistoletą. Gal jautėsi kaltas dėl Hirosimos ir Nagasakio tragedijų ir beveik 900 „Indianapolio“ ekipažo narių žūties?

„I-58“ vadas Moticuro Hašimoto karo pabaigoje pateko į nelaisvę. Amerikiečiai jį teisė. Teisėjai bandė iš japonų povandenininko išgirsti atsakymą į klausimą: „Kaip vis tik buvo nuskandintas „Indianapolis“?“ Tiksliau, su kuo buvo nuskandintas - įprastinėmis torpedomis ar „Kaitenais“? Atsakymas į šį klausimą buvo labai svarbus ir nuo jo priklausė labai daug: jeigu Hašimoto panaudojo „Ilgąsias ietis“, tai Makvėjus yra kaltas dėl savo laivo žūties, tačiau jei kreiserį nuskandino „Kaitenai“... Pataruoju atveju kaltinimai Makvėjui aplaidumu būtų atšaukiami, tačiau pats Hašimoto automatiškai taptų karo nusikaltėliu. Suprantama, kad tokia perspektyva japono visiškai nežavėjo, todėl jis atkakliai teigė, jog amerikiečių laivą nuskandino tiksliais įprastinių torpedų šūviais. Galiausiai teisėjai užsispyrusį japoną paliko ramybėje.

1946-ais metais Hašimoto grįžo į gimtinę, praėjo filtravimą ir atsilaikė prieš didžiulį žurnalistų, norėjusių sužinoti visą tiesą apie 1945-ųjų metų nakties iš liepos 29 į 30 dieną įvykius, spaudimą. Buvęs povandenininkas tapo prekybinio laivo kapitonu, o kai išėjo į pensiją - Kioto sintoistų vienuolyno nariu. „I-58“ vadas parašė knygą „Nuskendusieji“, kurioje papasakojo apie japonų povandeninių laivų ir juose tarnavusių jūrininkų likimus. Hašimoto mirė 1968-ais metais, t.y. tais pačiais metais, kaip ir buvęs „Indianapolio“ kapitonas, taip ir nepapasakojęs visko apie šio laivo žūtį.