Britų kreiserio „Hampšyras“ žūtis

1916 m. birželio 5 d. prie Orknio salų Didžiosios Britanijos kreiseris „Hampšyras“ užplaukė ant vokiečių povandeninės minos ir nuskendo. žuvo daugiau, kaip 500 žmonių. tarp jų buvo feldmaršalas lordas Kitčeneris.

1916 m. birželio 6 d. Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadas admirolas D. Dželikas išsiuntė karaliui Jurgiui V tokią telegramą: „Su giliu liūdesiu pranešame, kad Jo Didenybės laivas „Hampšyras“ vakar vakare 8 valandą buvo torpeduotas j vakarus nuo Orknio salų ir nuskendo“. Šarvuotis kreiseris „Hampšyras“ buvo vienas iš šešių laivų, pastatytų 1904-1905 metais, ir kurie buvo pavadinti Didžiosios Britanijos grafysčių vardais („Antrimas“, „Karvarnonas“, „Argailas“, „Devonšyras“, „Roksboras“). Kreiserio vandentalpa buvo 10850 tonų, greitis - 22,3 mazgo. Jis buvo apginkluotas keturiais 190 mm pabūklais, šešiais 152 mm pabūklais ir dvidešimt viena 47 mm patranka, dviem 457 mm torpediniais aparatais. Kreiserio garo mašinų galia buvo 21500 AG, ekipažą sudarė 655 žmonės.

Pirmojo pasaulinio karo metais Didžioji Britanija prarado 24 kreiserius, tad gerokai senstelėjusio „Hampšyro“ žūtis nebūtų sukėlusi didelio susidomėjimo, jeigu juo nebūtų plaukęs feldmaršalas Horacijus Herbertas Kitčeneris - gyva Britanijos imperijos legenda. Nors anglai 1916 m. gegužės pabaigoje patyrė didelių nuostolių mūšyje prie Jutlandijos su kaizerinės Vokietijos laivynu, tačiau išlaikė viešpatavimą jūrose. Sausumoje anglų ir prancūzų pajėgos atrėmė galingas vokiečių atakas prie Verdeno ir rengėsi pereiti į kontrpuolimą. Tačiau karo ministrą labai jaudino reikalai Rytų fronte, kur rusų armija ką tik atsigavo nuo „Didžiojo atsitraukimo“ 1915-ais metais. „Tuo metu vidaus padėtis vis blogėjo ir blogėjo, visuotinis nepasitenkinimas karu perėjo į išpuolius prieš caro šeimą. Nors carienė, kaip ji pati tvirtino, nutraukė visus ryšius su Vokietija, ji buvo vadinama „vokiete“. Tuo pačiu metu šnipinėjimu Vokietijos naudai buvo apkaltintas Rasputinas... Padėtis buvo tokia, kad vokiečiai nedelsdami ja pasinaudojo. Jie ėmė skleisti savo taikos propagandą... Viso karo metu Petrograde buvo pilna jų slaptųjų agentų“, - taip savo memuaruose rašė Anglijos pasiuntinys Rusijoje Džordžas Bjukenenas, kuris karo metais nuolat siuntė tokio pobūdžio informaciją j Londoną.

Kitčeneris nusprendė vykti j Rusiją ir vietoje susipažinti su padėtimi, užmegzti bendradarbiavimą ir patikslinti kreditų sumą, kurią buvo rengiamasi suteikti Rusijai kovinės technikos ir ginkluotės pirkimui. Pirmajai pradžiai jis su savimi pasiėmė 10 milijonų svarų sterlingų. Planas buvo paprastas: iš miesto specialiu traukiniu iškeliauti į Siaurės Škotiją, iš ten persikelti į karališkojo laivyno bazę Skapa Flou,
esančią Orknio salose ir greitaeigiu kreiseriu nuplaukti į Archangelską. Po to Petrograde susitikti su caru ir karine vadovybe, nuvykti j frontą ir Maskvą, po to atvirkštine tvarka j Londoną. Birželio 2 d. Didžiosios Britanijos karinės misijos Rusijoje viršininkas Viljamsas iš Londono gavo pranešimą apie karo ministro atvykimą. Rusijos caras Nikolajus II pranešė, kad yra pasirengęs priimti aukšto rango svečią. Generalinis konsulas Maskvoje R. Lokartas vėliau rašė prisiminimuose, kad „ėmė antikvarinių daiktų parduotuvėse ieškoti originalaus kinų porceliano gaminių, nes lordas Kitčeneris jais labai domėjosi“.

Londone didžiulio slaptumo sąlygomis išvykimui ruošėsi generolas Aleršou, seras Donaldsonas, užsienio reikalų ministerijos valdininkas 0‘Brajenas su šifruotoju, pulkininkas Ficdžeraldas, sekretorius Robertsonas, vertėjas leitenantas Makfersonas, policijos inspektorius Makleinas, kamerdineris Serdžis. Birželio 4 d., lyjant stipriam lietui, iš Londono išvyko specialusis traukinys. Kitčeneris, kažkodėl buvęs blogos nuotaikos, skubėjo ir nebelaukė vėluojančio O'Brajeno.

Kitą dieną delegacija esminininku atplaukė į Skapa Flou. Kitčeneris pasikėlė į flagmaną linkorą „Geležinis kunigaikštis“ (Iron Duke). Admirolas Dželikas papasakojo apie ką tik įvykusį mūšį prie Jutlandijos ir parodė būsimą maršrutą, kuriuo turėjo plaukti kreiseris „Hampšyras“, plukdydamas aukšto rango veikėjus. Iš pradžių laivyno štabe buvo planuojama kreiserį pasiųsti į Atlanto vandenyną rytiniu farvateriu šalia Orknio salų, kurį reguliariai valė minų traleriai, tačiau blogas oras sutrukdė išplaukti į jūrą. Stiprus vėjas sukėlė bangas, todėl esminininkai nebūtų spėję plaukti kartu su kreiseriu. Dėl šios priežasties laivo kapitonui Sevilui likus kelioms valandoms iki išplaukimo buvo įsakyta plaukti vakariniu farvateriu, laikantis arčiau kranto, siekiant apsisaugoti nuo štormo. Buvo įvertinta tai, kad naktis šioje platumoje trunka vos 4,5 valandos, o tai reiškia, kad vokiečių antvandeninių laivų pasirodymas neliks nepastebėtas, o povandeniniai laivai čionai neužsuka. Tiesa, Dželikas siūlė palaukti, kol jūra kiek nurims, tačiau ministras buvo neperkalbamas. 17:30 „Hampšyras“ pakėlė inkarus, paskui jį išplaukė esminininkai „Vienybė“ („Unity“) ir „Viktoras“. Žvarbus šiaurės rytų vėjas kėlė dideles bangas. Po dviejų valandų vėjo kryptis pasikeitė į šiaurės vakarų, esminininkai ėmė atsilikti. 19:35 „Hampšyras“ plaukė netoliese uolėto iškyšulio...

„Mes rengiamės poilsiui ir kabinome pakabinamus gultus, - prisimena karininkas V. Vesonas. - Staiga kreiseris sudrebėjo nuo galingo sprogimo, užgeso šviesa. Bėgdamas koridoriumi pastebėjau Kitčenerį, kuris išėjo iš kapitono kajutės. Daugiau aš jo nemačiau“. „Feldmaršalas užlipo ant viršutinio denio laivagalyje, - liudijo jūreivis V. Rodžersonas. - Kapitonas Sevilas vadovavo gelbėjimo valčių nuleidimui. Aš girdėjau, kaip jis pasiūlė lordui nusileisti viena iš šių valčių, tačiau jis, ko gero, dėl stipraus vėjo ir bangų neišgirdo, kas jam buvo sakoma“. „Laivas labai greitai skendo priekine dalimi ir sviro ant dešiniojo borto, - pasakojo dar vienas išsigelbėjęs liudininkas. - Kitčeneris ramiai stovėjo viršutiniame denyje ir kalbėjo su karininkais. Manau, kad jis taip ir liko kreiseryje“.

Kai kurie išsigelbėjusieji girdėjo, kaip Sevilas rėkė: „Gelbėkite lordą Kitčenerį!“, o iš esminininkų matė, kaip nuo skęstančio „Hampšyro“ atsiskyrė keturios perpildytos valtys. Vienoje jų stovėjo žmogus, panašus į feldmaršalą, tačiau netrukus valtį apvertė bangos. Vėliau buvo nustatyta, kad pirmasis sprogimas įvyko laivo priekinėje dalyje, netrukus įvyko antras sprogimas, o po 15 minučių kreiseris nuskendo. Iš 650 karininkų ir jūreivių pavyko išsigelbėti tik 12 (kitais duomenimis - 16) žmonių. Kitčenerio ir jį lydinčių žmonių tarp išsigelbėjusiųjų nebuvo.

Iš karto po to, kai Skapa Flou sužinojo apie tai, kas įvyko, į katastrofos vietą buvo išsiųstas gelbėjimo laivas, tačiau jis aptiko tik žuvusiųjų kūnus. Apie „Hampšyro“ ir jo ekipažo bei karo ministro ir jo štabo žūtį Londonas paskelbė tik kitą dieną. Šis informacijos užlaikymas sukėlė daugybę spėlionių... Pavyzdžiui, buvo teigiama, kad Vokietijos žvalgybai pavyko sužinoti apie kreiserio maršrutą. Po to diversantams pavyko prasibrauti į kruopščiai saugomą Skapą Flou, kažkokiu būdu patekti į „Hampšyrą“ ir priekinėje laivo dalyje paslėpti „pragaro mašiną“ su laikrodiniu mechanizmu. Kiti teigė, kad Vokietijos karinė vadovybė, gavusi šiuos duomenis, link Orknio salų nusiuntė povandeninį laivą, kuris ne tik torpedavo kreiserį, bet ir spėjo į nelaisvę paimti Kitčenerį su dalimi komandos... Jau pasibaigus karui dėl įvykusios tragedijos buvo apkaltinti tie Didžiosios Britanijos vyriausybės nariai, kurie jau seniai siekė, kad pasitrauktų nepriklausomas ir užsispyręs patyręs karys, todėl ir perdavė informaciją priešui apie slaptą komandiruotę. Tai buvo panašu į tiesą, nes nemažai Jo Didenybės kabineto narių tikrai norėjo, kad Kitčeneris atsistatydintų. Pavyzdžiui, jis buvo kaltinamas dėl ginklų trūkumo armijoje ir Dardanelų operacijos žlugimo, kai anglai ir prancūzai 1915-ais metais pabandė iš jūros pusės užimti Dardanelus, Bosforą ir Stambulą, tačiau patyrė didžiulius nuostolius.

XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje įdomią versiją iškėlė prancūzas P. Bukaras. Jis mano, kad „Hampšyro“ žūtis yra konfrontacijos tarp karo ministro ir slaptosios tarnybos vadovybės, suradusios bendrą kalbą su Sičio bankininkais, pasekmė. Pastarieji buvo suinteresuoti, kad karas truktų kuo ilgiau, nes tai jiems žadėjo didžiulį pelną, gaunamą iš tiekimų armijai ir laivynui, o Kitčenerio vizitas į Petrogradą galėjo žymiai pagreitinti Antantės pergalę. Pati žvalgybos vadovybė labai nemėgo feldmaršalo, nes šis gana dažnai iššaukiančiu tonu atsiliepdavo apie pateiktą informaciją ir patarimus. „Didžiosios Britanijos žvalgybos vadovybė buvo atvirai kaltinama padėjusi „Hampšyre“ didžiulę „pragaro mašiną“, kuri turėjo padėti atsikratyti vienu iš labiausiai nesutramdomų priešininkų“, - rašė Bukaras.

Prancūzas tikriausiai nežinojo, kad po katastrofos kreiserio žūties vietoje britų minų traleriai sužvejojo 15 vokiečių povandeninių minų, sukonstruotų tokiu būdu, kad jas būtų galima išmėtyti nuo povandeninio laivo. Po karo tapo žinomos jų atsiradimo priežastys. Praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio pradžioje buvęs Vokietijos laivyno vadas viceadmirolas R. Šejeris išspausdino atsiminimus, kuriuose papasakojo, kad prieš mūšį prie Jutlandijos vokiečiai įrengė minų užtvaras šalia britų bazių, įskaitant ir Skapa Flou, siekdami sunaikinti ar sugadinti išplaukiančius iš jų laivus. Pavyzdžiui, povandeninis laivas U-75 farvateryje paliko 22 minas, kurios potvynio metu buvo 7 m gylyje, keldamos pavojų linkorams ir kreiseriams. Povandeninio laivo kapitonas K. Beicenas, žinoma, nieko nežinojo apie „Hampšyro“ kelionę, tuo labiau apie netikėtą jo maršruto pakeitimą. U-75 šturmanas leitenantas K. Vaisfeltas žemėlapyje atidžiai pažymėjo minų užkardos koordinates. Tad anglams kreiserio žūties priežastys buvo žinomos jau 1916-ųjų metų vasarą. Didžiosios Britanijos laivyno istoriko H. Vilsono nuomone, „katastrofą lėmė du atsitiktinumai: štormas, kuris sutrukdė plaukti įprastiniu keliu, ir vėjo pasikeitimas, dėl kurio esminininkai negalėjo lydėti kreiserio. Jeigu būtų kalbama apie išdavystę, tai to tikrai niekas nebūtų numatęs...“

Tačiau kodėl taip ilgai sklandė gandai apie britų ir vokiečių slaptųjų tarnybų dalyvavimą šioje tragedijoje? Pasirodo, tai tik nesusipratimas. Birželio 6 d. 11 valandą Admiralitetas ministrui pirmininkui perdavė pranešimą apie „Hampšyrą“, paprašė Dželiko patikslinimo ir pirminę informaciją perdavė spaudos biurui. Tuo metu iš Skapa Flou buvo gauti nauji duomenys, Admiralitete buvo pradėtas rengti naujas pranešimas, o laikraščiams buvo uždrausta spausdinti neištaisytą tekstą. O užsienio korespondentai tuo metu jau susisiekė su savo spaudos agentūromis. „Tai, kad apie lordo Kitčenerio žūtį Vokietijoje tapo žinoma anksčiau nei Anglijoje, tomis neramiomis dienomis pasirodė pakankama priežastis, kad gimtų apgailėtini prasimanymai“, - teigė britų kontržvalgybos viršininkas B. Tomas.

Tragedijos kaltininkas povandeninis laivas U-75 1917 m. gruodžio 14 d. Siaurės jūroje užplaukė ant britų povandeninės minos, sprogo ir nuskendo su visu ekipažu. Karo pabaigos nesulaukė ir buvęs vadas Beicenas, kuris prieš tai buvo perkeltas į povandeninį laivą U-102. 1918 m. rugsėjo mėnesį jis irgi žuvo su naujuoju povandeniniu laivu, kai užplaukė ant britų minos. XX amžiaus 3-io dešimtmečio pa-
baigoje Škotijos uostose ėmė dažnai lankytis kažkokie džentelmenai, kurie atkakliai ieškojo visų, kas buvo susiję su paskutiniu „Hampšyro“ plaukimu. Juos ypač domino doko darbuotojai, kurie į laivą krovė kažkokias dėžes. Ščecine (Lenkija) jiems pavyko surasti Vaisfeltą, kuris išsaugojo karinį dienoraštį su lemtingosios minų užkardos koordinatėmis. Netrukus ėmė sklisti gandai, kad jie veikia garsaus milijardieriaus, ginklų prekiautojo ir gamintojo sero B. Zacharovo nurodymu.

1932-ais metais į vakarus nuo Orknio salų pasirodė gelbėjimo laivas KCP. Jame buvo iškelta Didžiosios Britanijos vėliava, tačiau komandą sudarė įvairių tautybių asmenys: vokiečiai - kapitonas Brandtas, jau minėtasis Vaisfeltas ir naras Kriugeris, amerikiečiai - didelio gylio naras Kartnėjus ir seifų specialistas Mensfildas, australas - naras Kostelas. Metodiškai tirdami jūros dugną echolotu jie 80-ies metrų gylyje aptiko kreiserį „Hampšyras“. Kitų metų pavasarį Kenigsberge į KCP buvo pakrauti skafandrai nėrimui į didelį gylį, kita įranga. Laivas vėl išmetė inkarą šalia paskendusio kreiserio. Narai jį apžiūrėjo ir priekinėje laivo dalyje dešiniajame borte pamatė dvi pramuštas kiauryme su į vidų užlenktais kraštais. Tai patvirtino teiginį, kad laivas tikrai sprogo, užplaukęs ant minos o ne tapo diversijos auka (jeigu sprogimas būtų įvykęs laivo viduje, kiaurymių kraštai būtų išlenkti į laivo išorę). Patekti į kreiserio vidų nepavyko, nes liukai buvo užversti surūdijusio metalo nuolaužomis. Teko naudoti dujinius pjoviklius.

Ieškotojus nustebino tai, kad tokiame nemažame gylyje buvo jaučiama srovė, vertusi narus iš kojų, nors šie buvo užsidėję gremėzdiškus ir sunkius skafandrus, nuolat supainiodavusi trosus ir žarnas, kuriomis iš viršaus buvo tiekiamas oras. Užverstos vietos buvo išvalytos mažo galingumo sprogmenimis, nors tai buvo labai pavojinga - galėjo detonuoti kreiseryje esantys šaudmenys. Mensfildas su Kostelu pritvirtindavo sprogmenis su laikrodiniu mechanizmu, pakildavo į KCP, kuris nuplaukdavo į saugų atstumą. Po vieno tokio sprogdinimo laivas apsisuko, kai ant bako (antstatas priekinėje laivo dalyje) stovėjęs Mensfildas sušuko: „Torpeda! Plaukia tiesiai į mus!“ Brandtas akimirksniu sureagavo, sprogimo išjudinta britų torpeda praplaukė pro pat kairįjį KCP bortą. Kai kas tai palaikė blogu ženklu... Po dviejų alinančio darbo savaičių narai išvalė praėjimus į apatines kreiserio patalpas ir patraukė siaurais, tamsiais koridoriais, pasišviesdami galingais šviestuvais. Dar po 17-os dienų Mensfildas pateko į kapitono kajutę ir iš nedidelių seifų išėmė laivo dokumentus, niekam nebereikalingas šifravimo lenteles ir 15 tūkstančių svarų sterlingų - laivo iždą.

Kitčenerio pinigų, skirtų Rusijai, ten nebuvo. Kostelas, o po jo ir Kartnėjus prasiskverbė į šalia esančią patalpą, žibintuvėlio šviesoje sublizgo metalinės seifo sienelės - tai, ko ir ieškojo. Tuo metu Kartnėjus šoniniu regėjimu pastebėjo kažką tamsaus, lėtai plaukiančio link jo. Atsargiai atsisukęs jis pakėlė žibintą ir pamatė pusiau suirusį lavoną, su karininko uniformos liekanomis, o netoliese plaukė dar vienas skenduolis.

Kartnėjus švelniai atstūmė numirėlį, tačiau šio delnas tarsi įsikabino į skafandrą. Amerikietis, šiaip taip atsigavęs nuo prietaringos baimės, nuo skenduolio piršto numovė žiedą, kad pagal viduje esantį užrašą būtų galima identifikuoti žmogų. Brangenybių medžiotojai atvėrė seifus, kuriuose rado aukso lydinių ir auksinių monetų. Lydiniai ir monetos buvo dedamos į specialius maišus ir keliamos į paviršių. Darbas vyko sėkmingai, apie neseniai buvusį blogą ženklą visi pamiršo. Balandžio 24 d., kai prie seifų dirbo penki žmonės, kreiseris be jokios tam priežasties sudrebėjo ir smarkiai pasviro. Visi parvirto, išmetė maišus su brangenybėmis, žibintus. Kartnėjaus ranką prispaudė sunkios metalinės durys.

Viršuje suprato, kad įvyko nelaimė, ir sugebėjo gana greitai iškelti narus. Kartnėjaus ranka buvo lūžusi, kūnas nusėtas mėlynėmis ir subraižymais, Vaisfeltas iš skafandro buvo ištrauktas su pažeistu stuburu, Kostelui buvo sulaužyti visi šonkauliai, Mensfildas sunkiai susižalojo vidinius organus, Kriugeris buvo miręs. KCP visu greičiu išskubėjo į artimiausią uostą, kad nukentėjusieji būtų nugabenti į ligoninę. Tačiau medikams Menfildo ir Vaisfelto išgelbėti nepavyko.

Po šio įvyko Didžiosios Britanijos Admiralitetas uždraudė bet kokius povandeninius darbus nuskendusiame kreiseryje.

Vertėjas "Mįslės ir faktai"