Kreiserio „USS Indianapolis“ tragedija jūroje

Kreiserio „USS Indianapolis“ ekipažui buvo kuo didžiuotis - jie dalyvavo mūšiuose visame Ramiajame vandenyne, sėkmingai įvykdė visas JAV karinio jūrų laivyno vadovybės skirtas užduotis ir misijas, tačiau paskutinis laivo reisas tapo tikra katastrofa - laivas buvo nuskandintas torpeda, paleista iš japonų povandeninio laivo. Tai buvo pati didžiausia katastrofa JAV KJL istorijoje. Iš beveik 1200 kreiseriu plaukusių žmonių pavyko išsigelbėti tik 317. Šį kartą kreiseris „USS Indianapolis“ paskutiniame beviltiškame mūšyje dėl išgyvenimo susidūrė su nauju priešininku.

USS Indianapolis (CA-35), 27 September 1939 ©en.wikipedia.org

Ėjo 1941-ji metai. Netikėtas Perl Harboro karinės jūrų bazės užpuolimas įtraukė JAV į karą prieš Japoniją. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad karo veiksmai vyks jūroje. Jaunuoliai, trokštantys kovos, žinojo kur ją galima rasti. Kiekvienas amerikietis, einantis tarnauti į laivyną, tam turėjo savų priežasčių. Kai kurie jūreiviai pateko tarnauti į kreiserį „USS Indianapolis“. Tai buvo laivas, turintis nuostabią istoriją - tiek karo metu, tiek taikos metu. Netrukus po to, kai kreiseris „USS Indianapoiis“ (borto numeris CA-35) 1932-ais metais buvo nuleistas į vandenį, jis tapo mėgstamu prezidento Teodoro Ruzvelto laivu bei valstybės laivu geros valios vizitų ir transatlantinių kelionių metu. Laivo deniu teko vaikščioti pasaulio valstybių lyderiams ir karališkųjų šeimų nariams. Kreiseris simbolizavo JAV energiją, jėgą ir karinę šlovę. Laivas buvo tikrai nemažas - jo denio plotas prilygo dviejų futbolo aikščių plotui. Laivo kapitonu buvo paskirtas Makvėjus, kuris greitai nusipelnė karininkų ir eilinių jūreivių pagarbą, nes laivas ir ekipažas ilgą laiką nebuvo nukentėjęs. Jūreiviai neturėjo priežasties manyti, kad sėkmė nuo jų nusisuks, tačiau 1945-ųjų metų pavasarį fortūną pirmą kartą atsuko nugarą kreiseriui.

Vykstant aršiems koviniams veiksmams amerikiečių laivai atsidūrė už kelių mylių nuo Japonijos krantų. Sekančiu tikslu buvo Okinavos sala - idealus placdarmas lemiamam puolimui. Tuo metu japonai beveik nebeturėjo kovinių laivų, žmonių ir šaudmenų, todėl jie ėmė naudoti naują kovos būdą - kamikadzių atakas. Tai buvo sprogmenų prikrauti lėktuvai, kuriuos pilotavo lakūnai, trokštantys žūti už savo imperatorių. Savižudiškos atakos buvo gana efektyvios ir amerikiečių laivynui tapo rimta problema. Vienintelis būdas apsiginti nuo kamikadzės buvo jį pašauti dar ore.

Kovo 31-os dienos ryte kreiseris „USS Indianapolis“ tapo kamikadzės atakos taikiniu. Vienas lėktuvas rėžėsi į priekinę laivo dalį, žuvo 9 komandos nariai. Tik po šios atakos komanda suprato, kad dalyvauja tikrame kare. Kreiseriui šis įvykis tapo pabaigos pradžia. Laivas buvo išsiųstas remontuoti į San Franciską, į kurį nuplaukė savarankiškai. Suprantama, kreiserio „USS Indianapolis“ komanda vylėsi, kad tuomet, kai kreiseris po remonto vėl išplauks į jūrą, kariniai veiksmai jau bus pasibaigę.

Tačiau jau liepos mėnesio pradžioje kreiserio „USS Indianapolis“ kapitonas Makvėjus gavo padidinto slaptumo užduotį. Laivo remontas buvo skubiai užbaigtas, o į laivą buvo pakrautas paslaptingas krovinys, kurį visą laiką saugojo ginkluota sargyba. Kreiseris išplaukė iš San Francisko, įsibėgėjo iki maksimalaus 34 mazgų greičio ir pasuko link Havajų. Šį atstumą kreiseris nuplaukė per 74 valandas, tai buvo naujas rekordas. Tačiau tai buvo tik tarpinis punktas. Galutinis kelionės taškas buvo už 2 tūkstančių mylių į vakarus - Tinianas, Marijanų salos. Laivas į šį punktą atvyko liepos 26 dieną, iš jo buvo iškrautas slaptas krovinys (tai buvo urano šerdys dviem atominėms bomboms). Po dešimties dienų iš amerikiečių bombonešio viena bomba bus numesta ant Hirosimos, karas praktiškai bus baigtas. O tuo metu kapitonui buvo duotas įsakymas plaukti į Guamą, o po to į Leitės salą prie Filipinų.

Liepos 16 d., pą tačią, kai kreiseris išplaukė iš San Francisko uosto, japonų povandeninis laivas I-58 vadovaujama Mochitsuoros Hašimoto išplaukė iš savo bazės į priešininko laivų „medžioklę“.

Kreiserio „USS Indianapolis“ komandai plaukimas į Leitę buvo tiesiog rutininis darbas, niekas net negalėjo įtarti, kad juos persekioja povandeninis laivas. Remiantis karinėmis jūrų taisyklėmis laivai turi atlikti manevrus ir plaukti zigzagais, kad nebūtų aptikti priešininko povandeninio laivo. Kadangi nebuvo jokių pranešimų apie priešo karinį aktyvumą šiame rajone, kapitonas nusprendė, kad manevras yra nereikalingas, ir šis sprendimas vėliau jį persekiojo visą gyvenimą.

Vienas japonų povandeninio laivo komandos narys pranešė, kad girdi taikinį. Buvo iškeltas periskopas, kapitonas pamatė plaukiantį amerikiečių karinį laivą. Japonai paruošė torpedas ir laukė, stebėdami priešo laivą. Japonai slapta nuplaukė dar keletą mylių. Kai iki amerikiečių kreiserio liko keturios mylios, iš japonų povandeninio laivo 2 sekundžių intervalu buvo iššautos dvi torpedos. Praėjus 1 minutei ir 10 sekundžių povandeninio laivo kapitonas periskope pamatė, kad torpedos pataikė į taikinį - į orą pakilo vandens fontanai.

Kreiseryje „USS Indianapolis“ buvę jūreiviai ne iš karto suprato, kad į laivą pataikė torpeda, nors smūgis buvo pakankamai stiprus. Viena torpeda pataikė tiesiai į laivo mašinų skyrių, žuvo visa mechanikų komanda. Kreiserio kapitonas balsu davė įsakymą visiems palikti laivą.

Po kelių minučių kreiseris ėmė svirti ant dešinio borto. Laive prasidėjo chaosas. Žmonės susidurdavo vienas su kitu, niekas nesuprato, kas vyksta.

Aplink laivą susidarė alyvos dėmė. Jūreiviai šoko į vandenį ir iš jo žiūrėjo, kaip laivas virsta ant dešiniojo borto. Netrukus laivo priekinė dalis paniro po vandeniu, o galas iškilo į viršų. Jūreiviai buvo šoke, jie negalėjo patikėti, kad kreiserio daugiau nėra. Ėmė skambėti pagalbos šauksmai, tačiau aplinkui nebuvo nė vieno laivo, galinčio padėti nuskendusio kreiserio komandai. Japonų povandeninis laivas taip pat nuplaukė šalin, kapitonas neturėjo supratimo, kokį laivą paskandino. 1945 m. liepos 30 d. daugiau kaip 900 torpedų ataką išgyvenusiems ekipažo nariams prasidėjo tragiški įvykiai.

Jūreiviai gulėjo ant vandens, užsidėję gelbėjimosi liemenes ir tikėdamiesi, kad kažkas ryte atplauks ir juos iškels iš vandens. Kapitonas ramino jūreivius, sakydamas, kad jie yra pagrindiniame laivybos kelyje, todėl greitai bus surasti. Praėjo dvi paros, tačiau nuskandinto kreiserio ekipažo niekas neieškojo. JAV KJL 5-ojo laivyno vadovybė nepradėjo paieškų, nes nežinojo, kad kreiseris nuskendo. Torpedos sprogimas sugadino radijo stotį, radistui nepavyko išsiųsti SOS signalo. Leitėje buvo žinoma, kad kreiseris turi atvykti į uostą, tačiau kai laiku neatplaukė, uosto vadovybė nusprendė, kad laivas pakeitė kursą. Praėjo kelios dienos, kol buvo pradėta įtarti apie nelaimę.

Likę gyvi jūreiviai dreifavo vandenyne, neįtardami, kad jų tyko didžiulis pavojus. Staiga pasigirdo šūksmas: „Rykliai!“ Jūreiviai apsidairė ir pamatė virš vandens kyšančius ryklių nugarų pelekus. Rykliai aplinkui buvo visur. Jų buvo daugiau kaip šimtas. Prasidėjo panika. Jūreiviai nežinojo, ką daryti. Rykliai tai priplaukdavo artyn prie besikepurnėjančių žmonių, tai vėl nuplaukdavo tolyn. Jie plaukiojo aplinkui, iškildavo į paviršių ir vėl panerdavo giliau. Staiga pasigirdo žmogaus klyksmas, aplinkui vanduo paraudo nuo kraujo. Rykliai puolė žmones ir tempėsi juos gilyn. Tik pasigirsdavo žmogaus riksmas ir toje vietoje atsirasdavo kraujo dėmė. Trečiadienį, rugpjūčio 1 dieną, praėjus trims paroms po kreiserio nuskandinimo, jūroje buvo žuvę šimtai jūreivių. Tačiau rykliai nebuvo vienintelis pavojus. Jūreiviams neužteko gelbėjimosi plaustų, jie praktiškai neturėjo geriamo vandens ir maisto. Daugelis jūreivių laikėsi vandens paviršiuje tik gelbėjimosi liemenių dėka, tačiau jos buvo paskaičiuotos tik 72 valandoms. Gelbėjimo priemonė, prisigėrusi vandens, buvo visiškai neefektyvi. Be to, dienomis kaitino saulė, o naktimis buvo gana šalta, ir tai kartojosi diena po dienos. To pakako, kad kai kurie vaikinai netektų savitvardos. Išgyvenimas jūroje amerikiečių jūreiviams tapo sunkiu išbandymu.

Rugpjūčio 2 d. prasidėjo ketvirtoji para vandenyje. Jūreivius jai visiškai apėmė neviltis. Virš vandenyno savo sparnus išskleidė mirtis. Rykliai ir toliau puolė žmones, tačiau vis dar niekas neieškojo kreiserio ir jo komandos.

Staiga vandenyne dreifuojantys jūreiviai išgirdo artėjančio lėktuvo gausmą. Jie ėmė rėkti ir mojuoti rankomis. Kažkas atidarė lėktuvo duris ir pamojo jūreiviams ranka. Tai buvo amerikiečių bombonešis, patruliuojantis šiame rajone. Piloto pranešimas štabui tapo gelbėjimo operacijos, kurios prašė kreiserio ekipažas, pradžia. Pilotas keletą minučių suko ratus virš vandenyje esančių jūreivių, iš lėktuvo buvo mėtomos atsargos pragyvenimui. Po kelių valandų atskrido hidroplanas „Katalina“. Jo pilotas, nors ir rizikuodamas, nusileido ant neramaus Ramiojo vandenyno paviršiaus. Jis ir tapo prieglauda išgyvenusiems jūreiviams, kol pradėjo atplaukti kiti laivai.

Netrukus gelbėti jūreivių atvyko esminininkas „USS Bassett“ ir laivas ligoninė „USS Tranquility“. Jūreiviai į laivus buvo keliami visą naktį. Jie patys jau nebeturėjo jėgų. Jų kūno odą galima buvo nulupti iki pat kaulų. Iš 1189 kreiserio „USS Indianapolis“ komandos narių išgyveno tik 317, kurie buvo nugabenti gydymui į Guamą.

Po 17-os dienų baigėsi karas, Japonija kapituliavo, Amerika šventė pergalę, tačiau kreiserio ekipažui tragedija dar nesibaigė. Amerikos visuomenė reikalavo surasti kaltuosius dėl šimtų jūreivių žūties. Gynybos ministerijos vadovybė reikalavo kad kreiserio kapitonas būtų teisiamas tribunolo už blogą pareigų vykdymą ir laivo žūtį. Kapitonui buvo pareikšti kaltinimai, kad jis laiku nedavė komandos palikti laivą, taip pat dėl to, kad neplaukė zigzagais pavojinguose vandenyse. Tam, kad būtų patvirtintas antrasis kaltinimas, liudyti buvo pakviestas japonų povandeninio laivo kapitonas Hašimoto.

1945 m. gruodžio 19 d. karinis tribunolas paskelbė nuosprendį - kreiserio kapitonas pripažintas kaltu, kad neatliko manevro, dėl to laivas buvo atakuotas ir žuvo. Netrukus Makvėjui buvo pažemintas laipsnis, jo tolimesnė karjera nebebuvo tokia sėkminga.

Tribunolo nuosprendis sukėlė daugybę ginčų. Buvo aišku, kad vadovybė taip pat turėjo būti nubausta už tai, kad prarado ryšį su kreiseriu „USS Indianapolis“. Praėjus keliems mėnesiams kapitonui Makvėjui buvo grąžintas laipsnis, o po keturių metų jis išėjo į atsargą.

1946-ųjų metų pradžioje povandeninis laivas I-58, kuris nuskandino kreiserį „USS Indianapolis“ buvo nurašytas ir panaudotas kaip keršto įrankis. JAV KJL vadovybė įsakė į povandeninį laivą prikrauti sprogmenų ir jį paskandinti. Tai buvo tik maža paguoda išgyvenusiems jūroje, tačiau tai niekada nenuplovė kaltės dėmės nuo kapitono munduro. Jis gaudavo laiškus, kuriuose žuvusiųjų artimieji kaltino kapitoną dėl įvykusios katastrofos. Šį sunkų kryžių jis nešė iki 1968-ųjų metų, kai vieną dieną nebeišlaikė ir baigė gyvenimą šūviu sau į galvą.