Atominė bomba laive gabenusio «Indianapolis» žūties aplinkybės (I dalis)

Mįslingos atominę bombą gabenusio kreiserio žūties aplinkybės. Vasaros naktys tropikų jūrose ypač tamsios, o mėnulio šviesa tik dar labiau sutirština šią tamsą. Naktį iš 1945-ųjų metų liepos 29-os į 30-ą JAV KJL sunkusis kreiseris "Indianapolis" skrodė drėgną nakties tamsą. Laivo ekipažą sudarė 1199 žmonės. Dauguma jų miegojo, nemiegojo tik budintis personalas. Argi reikėjo galingam amerikiečių kariniam laivui ko nors saugotis šiuose seniai iš japonų išlaisvintuose vandenyse?

Po 1944-ais metais patirtų triuškinančių pralaimėjimų prie Marijanų salų ir Filipinų Japonijos imperatoriškasis laivynas, kažkada kėlęs didžiulį pavojų visame Ramiajame vandenyne, paprasčiausiai nustojo egzistuoti. Dauguma kovinių laivų gulėjo nuskandinti jūros dugne, o kelis išlikusius stambius laivus lėktuvai, pakilę iš amerikiečių 5-ojo laivyno lėktuvnešių, pribaigė Kūrė karinės jūrų bazės įlankoje. Japonijos pasididžiavimas, jos jūrų galybės ir visos nacijos simbolis, pats galingiausias žmonijos istorijoje sukurtas linijinis laivas „Jamato“ buvo nuskandintas admirolo Marko Mitčelo vadovaujamo

aviacijos pulko 1945 m. balandžio 7 d., kai laivas plaukė link Okinavos. "Jamato" neišgelbėjo nei neįprastai storas šarvas, nei konstrukciniai ypatumai, padarę laivą sunkiai paskandinamu, nei du šimtai zenitinių pabūklų vamzdžių, kurie turėjo danguje virš linkoro sukurti tikrą ugnies uždangą.
O štai į Japonijos karines oro pajėgas niekas labai rimtai nežiūrėjo. Veteranai, sudavę JAV skaudų smūgį Perl Harbore, žuvo prie Midvėjaus atolo ir Saliamono salų. Neapsiplunksnavę naujokai lakūnai tapdavo lengvu grobiu žymiai labiau patyrusiems ir kur kas geriau apmokytiems amerikiečių naikintuvų pilotams. Karas artėjo link pergalingos Amerikai pabaigos.

Tiesa, dar buvo lakūnai kamikadzės, kurie be baimės taranavo priešininko laivus, tačiau tik retam pavykdavo pasiekti savo tikslą pro karinius oro patrulius ir tankią zenitinių pabūklų ugnį, tad šio ginklo poveikis buvo labiau psichologinis. Vienas toks mirtininkas rėžėsi į „Indianapolio" denį mūšyje dėl Okinavos salos, tačiau didelės žalos nepadarė. Kilo gaisras, kuris greitai buvo užgesintas, šiek tiek nukentėjo keletas denio antstatų... ir viskas. Tiesa, nebuvo apsieita be žmonių aukų, tačiau laivo

ekipažas į tai pažvelgė su užsigrūdinusių karių šaltakraujiškumu - juk po šios atakos kreiseris buvo išsiųstas remontui į San Franciską, kur du mėnesius praleido toli nuo karo veiksmų. Juk žymiai maloniau gurkšnoti viskį kranto bare, nei laukti, kol dar koks nors išprotėjęs japonas bandys nukreipti savo lėktuvą į laivą. Juo labiau, kad karas tuoj baigsis, o žūti tokiu metu - ypač apmaudu.

Liko galimybė susidurti su kokiu nors vienišu priešininko povandeniniu laivu. Žvalgybos duomenimis, dar keletas tokių laivų nardė Ramiajame vandenyne, ieškodami neapsaugotų objektų, kuriuos būtų galima atakuoti. Tačiau tikimybė greitaeigiam kariniam laivui susidurti su tokiu povandeniniu laivu buvo labai maža.

Tokios ir panašios mintys mažai ką jaudino „Indianapolyje“ - tegul rūpinasi tas, kam tai priklauso pagal rangą, pavyzdžiui, kapitonas Makvėjus.

Kreiserio vadas

46-ių metų kreiserio kapitonas Čarlzas Batleris Makvėjus (Charles Butler McVay) buvo patyręs jūrų vilkas, pelnytai užėmęs vietą sunkiojo kreiserio komandiniame tiltelyje. Į karą su Japonija jis įsitraukė, būdamas kreiserio „Klyvlandas“ kapitono vyriausiuoju padėjėju, dalyvavo ne viename mūšyje, kurių metu užimtos Guamo, Saipano ir Tiniano salos, bei didžiausiame istorijoje jūrų mūšyje Leito įlankoje. Už karinę drąsą ir sumanumą Makvėjus buvo apdovanotas „Sidabro žvaigždės“ medaliu. Ir tą naktį, nežiūrint į vėlyvą laiką, kapitonas dar nemiegojo. Skirtingai nei dauguma jų pavaldinių, Makvėjus žinojo daugiau už bet kurį jų, ir šis žinojimas jam nedavė ramybės.

... Viskas prasidėjo San Franciske. Laivo remontas Maro salos, esančios už 20 mylių nuo miesto, laivų statykloje artėjo į pabaigą. Vieną dieną Makvėjus netikėtai buvo iškviestas į Kalifornijos karinės jūrų bazės štabą. Gautas įsakymas buvo labai lakoniškas: „Paruošti laivą žygiuiNetrukus buvo gautas kitas įsakymas - perplaukti į Hanter Pointo laivų statyklą ir laukti aukšto rango svečių iš Vašingtono. Netrukus į kreiserį atvyko generolas Leslis Grovas (Leslie Groves), slapto „Manheteno projekto“ vadovas, ir kontradmirolas Viljamas Parnelas (William Parnell). Kapitonas Makvėjus apie slaptą pro-
jektą neturėjo nė mažiausio supratimo.

Aukšto rango svečiai trumpai išdėstė reikalo esmę: kreiseris turi priimti specialų krovinį su palyda ir jį

sveiką nugabenti į paskirties vietą. Kur buvo ši paskirties vieta, nebuvo pasakyta, laivo vadas turėjo ją sužinoti, praplėšęs paketą, kurį išsiuntė JAV ginkluotojų pajėgų vyriausiojo vado štabo viršininkas admirolas Viljamas D. Legas (William D. Legg). Ant paketo buvo du dideli raudonos spalvos atspaudai: „Visiškai slaptai“ ir „Atplėšti jūroje“. Apie gabenamą krovinį laivo kapitonas taip pat nebuvo informuotas. Parnelas pasakė tiesiai: „Nei laivo vadui, nei jo pavaldiniams apie tai žinoti nepriklauso“. Tačiau patyręs kariškis suprato - šis specialus krovinys brangesnis už patį kreiserį ir netgi viso ekipažo narių gyvybes.

Dalis krovinio buvo patalpinta hidroplano angare, o kita dalis, ko gero, pati svarbiausia, vadovybės salone ir buvo įpakuota dėžėje, primenančioje didžiulių gabaritų moteriškos skrybėlaitės dėžę. Nekalbūs krovinį lydintys karininkai įsitaisė ten pat. Pamatęs ant jų uniformų cheminio dalinio emblemas, kapitonas Makvėjus, kuris buvo tikru kareiviu, pripratusiu kautis garbingai, pasibjaurėjo: „Tikrai nesitikėjau, kad mes nusirisime iki bakteriologinio karo!“ Tačiau garsiai jis neištarė nė žodžio, nes ilgametė tarnyba laivyne išmokė jį tam tikrose situacijose prikąsti liežuvį. Tačiau visa ši istorija kapitonui nepatiko nuo pat pradžių - kažkas joje buvo labai grėsmingo. ..

Lemtingas krovinys

Sunkusis kreiseris „Indianapolis“ buvo pradėtas statyti 1930 m. kovo 30 d. Į vandenį laivas nuleistas 1931 m. lapkričio 7 d., o į laivyno sąrašus įtrauktas 1932 m. lapkričio 15 d. Kreiserio vandentalpa buvo 12755 tonos, ilgis - 185,93 m, plotis - 20,12 m, grimzlė - 6,4 m. Laivą į priekį varė 107000 AG turbinos, leidžiančios išvystyti iki 32,5 mazgo greitį. Laivo ginkluotę sudarė devyni 203 mm pabūklai trijuose bokštuose, aštuoni 127 mm pabūklai ir įvairaus kalibro 28 zenitiniai automatai. Kreiseryje taip pat buvo įrengtos dvi katapultos ir gabenami keturi lėktuvai. Laivo ekipažą 1945-ais metais sudarė 1199 žmonės.

Kreiseris „Indianapolis“ aktyviai dalyvavo karo veiksmuose prieš Japoniją. 1942 m. vasario 20 d. jis dalyvavo pirmajame savo mūšyje, kai amerikiečių laivų junginį atakavo 18 japonų bombonešių. Šiame mūšyje iš lėktuvnešio pakilę naikintuvai ir zenitinių pabūklų ugnis iš laivų numušė 16 japonų bombonešių, o vėliau buvo sunaikinti dar du hidroplanai, sekę amerikiečių laivus. 1942 m. kovo 10 d. 11-asis operatyvinis junginys, į kurį įėjo ir „Indianapolis“, atakavo japonų karines bazes Naujojoje Gvinėjoje. Buvo suduoti galingi smūgiai japonų kariniams ir transporto laivams. Po šio mūšio kreiseris palydėjo konvojų į Australiją. Tenai buvo atliktas laivo remontas ir modernizacija.

Nuo 1942 m. rugpjūčio 7 d. kreiseris dalyvavo operacijose prie Aleutų salų. 1943 m. sausio mėnesį „Indianapolis“ savo artilerijos ugnimi sunaikino šaudmenų prikrautą japonų transporto laivą „Akagane Maru". Po remonto Maro saloje kreiseris grįžo į Perl Harborą, kur tapo 5-ojo laivyno vado viceadmirolo Raimondo Spriujenso (Raymond Spruance) flagmanu. 1943 m. lapkričio 10 d.
„Indianapolis“ dalyvavo įsiveržimo į Gilberto salas operacijoje. Lapkričio 19 d. „Indianapolis“ kartu su kitais kreiseriais bombardavo Taravo atolą ir Makino salą. 1944 m. sausio 31 d. kreiseris dalyvavo apšaudant Kvadžaleino atolo salas. Kovo - balandžio mėnesiais „Indianapolis“ dalyvavo atakuojant Vakarų Karolinos salas. Birželio mėnesį kreiseris aktyviai dalyvavo mūšiuose, siekiant įsiveržti į Marijanų salas. Po to vėl buvo atliktas remontas laivų statykloje Maro saloje. 1945 m. vasario 14 d. kreiseris buvo įtrauktas į greitaeigių lėktuvnešių junginio, kuriam vadovavo viceadmirolas Markas Mitčeris (Mare Mitscher), sudėtį. Nuo vasario 19 d. dienos junginys užtikrino desanto išsilaipinimo Ivodžimos saloje priedangą. 1945 m. kovo 14 d. „Indianapolis“ dalyvavo mūšyje dėl Okinavos salos, kuri buvo užimta. Kovo 31 dieną kreiserio stebėtojai pamatė japonų naikintuvą, kuris ėmė pikiruoti į laivo tiltelį. Zenitinių pabūklų ugnis pažeidė priešo lėktuvą, tačiau japonų kamikadzė iš 8 m aukščio numetė bombą ir rėžėsi į laivagalio viršutinį denį.
Bomba, pramušusi visus kreiserio denius ir dugną, sprogo, keliose vietose pažeisdama laivo dugną. Keletas skyrių buvo užtvindyti, žuvo 9 jūreiviai. „Indianapolis“ pats nuplaukė į laivų statyklą Maro saloje.

Laivo ekipažas ir keleiviai („Indianapolyje“ į Havajus plaukė armijos ir laivyno karininkai) labai domėjosi keista „skrybėlės dėžute". Tačiau bet kokie bandymai ką nors sužinoti iš nekalbių sargybinių buvo nesėkmingi.

1945 m. liepos 16 d. 8:00 kreiseris „Indianapolisu pakėlė inkarą, praplaukė Aukso vartus ir įplaukė į Ramųjį vandenyną. Ten buvo pasirinktas kursas į Perl Harborą, į kurį sėkmingai atplaukė po 3,5 paros, beveik visą laiką plaukdamas visu greičiu.

Oachu (Havajai) kreiseris stovėjo vos keletą valandų. Iš jo išlipo keleiviai, kreiserio rezervuarai buvo papildyti kuru ir po 6-ių valandų stovėjimo buvo vėl išplaukta į vandenyną.

Bus daugiau....