Titanikas: lemtingosios grandinės grandys

Nors ir labai liūdna tai pripažinti, tačiau tyrimai rodo, kad "Titaniko" žūtį sukėlė ištisa grandinė lemtingų atsitiktinumų. Jeigu bent viena grandis šioje grandinėje būtų buvusi suardyta, tragedijos būtų išvengta. Štai šios lemtingosios grandinės grandys...

Panašu, kad pirmoji grandis buvo sėkminga kelionės pradžia. Taip, tai ne klaida, o būtent sėkminga. Balandžio 10-sios ryte nuo Sauthemptono uosto prieplaukos išplaukdamas „Titanikas" praplaukė pernelyg arti amerikiečių laivo „Niujorkas", todėl susidarė reiškinys, kuris navigacijoje vadinamas „laivų prisisiurbimu“: „Niujorkas" buvo pradėtas traukti link šalia judančio „Titaniko". Tačiau kapitono Edvardo Smito meistriškumo dėka susidūrimo pavyko išvengti. Ironiška, tačiau jei būtų įvykusi avarija, ji būtų išgelbėjusi pusantro tūkstančio gyvybių: jeigu „Titanikas" būtų užtrukęs uoste, lemtingojo susidūrimo su ledkalniu nebūtų buvę. Tai pirma.

Reikia paminėti tai, kad radistai, priėmę telegramą iš „Mesabo" laivo, kurioje buvo pranešama apie ledkalnių laukus, jos kapitonui Edvardui Smitui neperdavė: telegrama nebuvo pažymėta specialiu žymekliu „asmeniškai kapitonui", todėl pasimetė tarp kitų popierių. Tai antra grandis.
Tačiau tai nebuvo vienintelis pranešimas, todėl kapitonui buvo žinoma apie ledkalnių keliamą pavojų. Kodėl jis neįsakė sumažinti laivo greičio? Siekimas laimėti „Žydrąją juostą" (už greičiausiai įveiktą Atlanto vandenyną) buvo garbės reikalas (ir didelio verslo), tačiau kodėl dėl to buvo rizikuojama keleivių gyvybėmis? Iš tiesų, nebuvo taip jau labai rizikuojama. Tais laikais vandenynų lainerių kapitonai gana dažnai nemažindami greičio praplaukdavo per rajonus, kuriuose ledai keldavo pavojų: tai kažkas panašaus į gatvės kirtimą, degant raudonam šviesoforo signalui - atrodo, to negalima daryti, tačiau visada pasiseka. Beveik visada. Kapitono Smito garbei reikia pasakyti, kad jis liko ištikimas jūrų tradicijoms, nepaliko skęstančio laiko ir žuvo kartu su juo.

Kodėl nebuvo pastebėtas didžiulis ledkalnis? Ir vėl lemtingi sutapimai: tamsi naktis, danguje nebuvo mėnulio, ramus oras. Jeigu vandens paviršiuje būtų nors nedidelis bangavimas, stebėtojai būtų pamatę baltas putas prie ledkalnio. Visiškas štilis ir tamsi naktis - tai dar dvi lemtingosios grandinės grandys.

Vėliau paaiškėjo dar viena grandis: likus nedaug laiko iki susidūrimo su „Titaniku" ledkalnis persivertė, todėl virš vandens iškilo tamsioji jo dalis, prisigėrusi vandens, dėl to iš toliau ledkalnio praktiškai nesimatė (įprastas ledkalnis iš balto ledo būtų pastebimas už mylios). Stebėtojas ledkalnį pamatė, kai iki jo buvo likę vos 450 metrų, todėl laiko manevrui praktiškai nebuvo. Gal ledkalnis būtų anksčiau pastebėtas, jei ne dar viena grandis lemtingoje grandinėje - „varnų lizde" (taip vadinamas krepšys, kuriame įsitaisęs stebėtojas žiūrį į priekį ir praneša apie galimą pavojų) nebuvo žiūronų. Dėžė, kurioje jie buvo laikomi, buvo užrakinta, o raktą su savimi skubėdamas pasiėmė prieš pat laivo išplaukimą iš jo atšauktas antrasis kapitono padėjėjas.

Kai stebėtojas vis tik pamatė pavojų ir apie ledkalnį pranešė kapitono tilteliui, iki susidūrimo buvo likę kiek daugiau nei pusė minutės. Budintysis karininkas Merdokas įsakė vairininkui sukti dešinėn ir tuo pačiu metu į variklių skyrių perdavė komandą „visu greičiu atgal". Tai buvo labai grubi klaida, kuri tapo dar viena grandimi lemtingų įvykių grandinėje, pasibaigusioje lainerio žūtimi: jeigu „Titanikas" su ledkalniu būtų susidūręs „kaktomis", tragedijos mastas būtų buvęs kur kas mažesnis. Būtų sumaitotas laivo priekis ir būtų žuvę dalis ekipažo bei keleiviai, kurių kajutės buvo laivo priekyje. Tačiau vandeniu būtų užlieti tik du vandeniui nepralaidus skyriai. Esant tokiems pažeidimams laineris būtų išlikęs vandens paviršiuje ir būtų galėjęs sulaukti kitų laivų pagalbos.

Jeigu Merdokas būtų įsakęs pasukti į kairę ir ne sumažinti, o padidinti greitį, susidūrimas gal net nebūtų įvykęs. Nors, atvirai kalbant, įsakymas dėl greičio pakeitimo esminio vaidmens nevaidina, nes per pusę minutės vargu ar variklių skyriuje jis buvo įvykdytas.

Taigi, susidūrimas įvyko. Ledkalnis sudraskė laivo apkaustą ties šešiais dešiniojo borto skyriais.

Reikia pasakyti, kad „Titaniku" plaukė pats Tomas Endrius, talentingas konstruktorius, kuris ir pastatė šį laivą. Suprantama, po tragedijos atsirado žmonių, kurie jį kaltino dėl netinkamos laivo konstrukcijos. Tačiau šie kaltinimai neturi pagrindo - Endrius iš tiesų pastatė patį tobuliausią savo laikų laivą. Būtent jam išgyvenę katastrofą žmonės turi būti dėkingi už tai, kad po susidūrimo su ledkalniu turėjo beveik tris valandas laiko palikti laivą ir nuplaukti saugiu atstumu.

Po avarijos kapitonas Smitas pažadino poną Endrių ir pakvietė jį apžiūrėti triumą, norėdamas išgirsti autoritetingą nuomonę apie laivo likimą. Konstruktoriaus nuosprendis buvo negailestingas: „Titaniko" išgelbėti nėra jokių galimybių. Reikia skubiai pradėti keleivių evakuaciją.

Ir štai priartėjome prie vienos iš dramatiškiausių aplinkybių. Laineriu plaukė 2208 žmonės (laimei, kad ne 3500 -būtent tiek žmonių galėjo plaukti laivu), o į gelbėjimo valtis galėjo tilpti tik 1178 žmonės. Priminsime, kad katastrofoje pavyko išsigelbėti 704 žmonėms. Gar viena grandis nesėkmių grandinėje buvo tai, kad kai kurie jūreiviai pernelyg tiesmukiškai suprato kapitono įsakymą sodinti į gelbėjimo valtis moteris ir vaikus, todėl neleido į jas sėsti vyrams, nors valtyse buvo laisvų vietų. Beje, iš pradžių į valtis niekas labai ir nesiveržė. Keleiviai nesuprato, kas vyksta, todėl nenorėjo palikti didžiulio, gražiai apšviesto, tokio patikimo lainerio ir nežinia kodėl maža ir nestabilia valtimi leistis žemyn į ledinį vandenį. Tačiau gana greitai bet kuris laive esantis žmogus galėjo pastebėti, kad denis vis labiau krypsta pirmyn, todėl prasidėjo panika.

Kodėl buvo tiek mažai vietų gelbėjimo valtyse? Iš pradžių buvo numatyta, kad „Titanike" bus 35 gelbėjimo valtys, tačiau vėliau 15-os buvo nuspręsta atsisakyti. Sis sprendimas rėmėsi tuo, kad „jos galėjo sukelti nesaugumo jausmą", o svarbiausia - trukdė vaikščioti deniu pirmosios klasės keleiviams. Tai buvo greitai ištaisyta, nes „Titaniko" devizas buvo „komfortas svarbiausia". Kai iš viso į plaukiojimą galėjo būti išleistas laivas, taip blogai aprūpintas gelbėjimo priemonėmis? Visa tai dėl pasenusių Didžiosios Britanijos jūreivystės kodekso, priimto dar 1894-ais metais, taisyklių. Šiame kodekse buvo numatyta, kad atitinkamo dydžio laive turi būti nustatytas gelbėjimo valčių kiekis. Kadangi tuo metu, kai buvo priimtas kodeksas, laivų vandens talpa retai viršydavo 10 000 tonų, tai visi didžiuliai laivai buvo apjungti į vieną kategoriją, numatant, kad juose turi būti tiek gelbėjimo valčių, kurių pakaktų išsigelbėti 962 žmonėms. 1894-ais metais niekam net į galvą nebuvo šovusi mintis, kad gali būti pastatytas toks didžiulis laivas, kokiu buvo „Titanikas" - vandens talpa net 52 310 tonų!

„Titaniko" savininkai, girdami naujojo laivo privalumus, pareiškė, kad netgi viršijo kodekso reikalavimus: vietoje būtinų 962 gelbėjimo vietų valtyse buvo 1178 vietos. Deja, niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad laivu galėjo plaukti kur kas daugiau žmonių.

Po to, kai 1912-ais metais nuskendo „Titanikas", JAV priėmė Jūreivių aktą, kuriame buvo reikalavimas laivuose turėti pakankamą kiekį gelbėjimo valčių. Keleivinis garlaivis „Eastland" buvo modifikuotas, kad jame būtų reikiamas kiekis gelbėjimo valčių, tačiau tai irgi baigėsi liūdnomis pasekmėmis.

Ypač liūdna tai, kad visai netoli žūstančio „Titaniko" stovėjo kitas keleivinis laivas - „Kalifornija", laukdamas, kol baigsis ledkalnių keliamas pavojus. Dar prieš keletą valandų iš šio laivo buvo pranešta aplinkiniams laivams, kad yra surakintas ledo ir priverstas sustoti, nes yra susidūrimo su ledkalniu pavojus. „Titaniko" radistas, kurį vos neapkurtino Morzės abėcėle perduota telegrama iš „Kalifornijos" (laivai buvo pernelyg arti vienas kito, todėl kito laivo radisto ausinėse signalas buvo girdimas labai garsiai), grubiai nutraukė pranešimą: „Eikit po velnių, jūs trukdote man dirbti!" Kokiais darbais taip buvo užsiėmęs „Titaniko" radistas? Tais laikais radijo ryšys laive greičiau buvo prabanga, o ne būtinybė, todėl šis technikos stebuklas kėlė pasiturinčiųkeleivių didžiulį susidomėjimą.

Jau pačioje reiso pradžioje radistai tiesiog buvo užversti asmeninio pobūdžio prašymais, tačiau niekas nematė smerktino dėl to, kad „Titaniko" radistai tiek dėmesio skyrė turtingiems keleiviams, panorusiems savo giminaičiams pasiųsti telegramą tiesiai iš laivo. Tuo metu, kai kolega iš kito laivo pranešė apie plaukiančius ledus, radistas perdavinėjo eilinę telegramą į žemyną.

Tuo metu radijo ryšys greičiau priminė brangų žaisliuką, o ne rimtą instrumentą: laivuose netgi nebūdavo numatytas visą parą trunkantis budėjimas prie radijo stoties. Dėl to „Kalifornijos" radistas, išdirbęs savo pamainą, vakare nuėjo miegoti ir negalėjo priimti iš „Titaniko" pasiųsto SOS nelaimės signalo. Jeigu „Kalifornijoje" būtų žinoma apie „Titaniko" susidūrimą su ledkalniu, jis j pagalbą būtų atskubėjęs greičiau nei per valandą. O „Titanikas" skendo dvi su puse valandos! Yra pasakojama, kad iš „Kalifornijos" buvo matomos į dangų iš skęstančio lainerio iššautos signalinės raketos, tačiau niekas į jas nekreipė dėmesio. Raketos? Na ir kas? Storų piniginių savininkai iš „Titaniko" sau fejerverką surengė...

„Titaniko" keleivių laimei, atsirado keletas laivų, kurie atsiliepė j nelaimės signalą. Tarp jų buvo ir „Olimpikas", „Titaniko" dvynys, tačiau jis buvo pernelyg toli - už 500 mylių. Arčiausiai skęstančio lainerio, neskaitant „Kalifornijos", buvo garlaivis „Karpatija" - arčiau nei už 60 mylių. Kai šio laivo radistas priėmė SOS signalą, kapitonas pakeitė kursą ir visu greičiu nuskubėjo j pagalbą. Apie antrą valandą nakties „Karpatijos" radistas gavo paskutinę telegramą iš katastrofą patyrusio laivo: „Skubėkite, kiek tik galite, variklių skyrius užsemtas iki katilų". Tai buvo paskutinis pranešimas iš „Titaniko"...

Valtyse Atlanto vandenyno viduryje atsidūrė apie 700 žmonių. Kankinamai lėtai ėmė slinkti valandos, belaukiant pagalbos. Kai kurios gelbėjimo valtys visą naktį ieškojo ir per bortą kėlė skęstančius žmones, o kitos, atvirkščiai, plaukė toliau tragedijos vietos, nes buvo bijoma, kad vandenyje esantys žmonės gali apversti valtį, bandydami išsigelbėti.

Ketvirtą valandą ryte, praėjus keturioms su puse valandoms nuo „Titaniko" susidūrimo su ledkalniu ir dviem valandoms po to, kai laivas paniro po vandeniu, į tragedijos vietą atskubėjo „Karpatija" ir ėmėsi gelbėti išlikusius gyvus žmones. 8:30 į laivą buvo pakelti žmonės iš paskutiniosios gelbėjimo valties. Išsigelbėjo 704 žmonės. Ieškoti gyvų žmonių vandenyje nebuvo jokios prasmės. Esant tokiai vandens temperatūrai gelbėjimo liemenė nepadeda: žmogus miršta nuo šalčio per keletą minučių.

8:50 „Karpatija", kuri priklausė tai pačiai „Cunard Line" garlaivių kompanijai, kaip ir nuskendęs „Titanikas", pasuko link Niujorko.