Visos „Titaniko“ žūties versijos

Britų žurnalistas Šenonas Melonis beveik 30 metų nagrinėjo "Titaniko" istoriją ir padarė "sensacingą" išvadą: pagrindine lainerio katastrofos priežastimi tapo gaisras kuro saugykloje, kuris tęsėsi apie dvi savaites. Tai įdomu, tačiau panašu, kad žurnalistas nieko naujo nepasakė.

Dar 1987 metų rugsėjo mėnesį vienas Prancūzijos TV kanalas parodė laidą, kurioje paskelbė „sensacingą naujieną“: „Titaniko“ žūties priežastimi tapo triume kilęs gaisras, o ne susidūrimas su ledkalniu.

Jeigu po 30-ies metų vėl šviesą išvysta „sensacingos“ versijos, pabandykime prisiminti jas visas, kokios yra. Gal kuri nors versija jums pasirodys labiausiai panaši į tiesą.

O prieš tai trumpai priminsime pagrindinius faktus. 1912 metais naktį į balandžio 15 dieną Atlanto vandenyne įvyko pati garsiausia visų laikų jūrų katastrofa. Bendrovės „White Star Line“ laivas „Titanikas“ savo pirmojo reiso metu nuskendo, nusinešdamas 1504 žmonių gyvybes. „Titanikas“ tapo žinomiausiu laivu žmonijos istorijoje.

Kodėl žuvo pats pažangiausias tos epochos laivas, kuris buvo laikomas nenuskandinamu?

Panagrinėkime visas siūlomas versijas.

Pirmoji versija. Sąmokslo teorija

Tikrai ne visi žino, kad „Titanikas“ turėjo dvynį - tai buvo laivas „Olimpikas“, priklausantis tai pačiai „White Star Line“ bendrovei. Skaitytojas tikrai gali nustebti, nes „Titanikas“ buvo vadinamas pačiu didžiausiu to meto laivu, o dabar pasirodo, kad buvo dar vienas laivas, kuris niekuo nenusileido savo dydžiu garsiajam laineriui? „Titanikas“ tikrai buvo ilgesnis už savo dvynį. Maždaug 5 centimetrais. Įsivaizduokite - per degtukų dėžutės ilgį, tačiau ilgesnis. Kitas dalykas, kad pastebėti tokį skirtumą paprasta akimi tikrai neįmanoma, tad žmogus, pažvelgęs į šalia stovin-
čius laivus, tikrai negalėtų pasakyti kuris yra kuris.

„Olimpikas“ buvo metais vyresnis už savo brolį (tad būtų teisingiau „Titaniką“ vadinti jo kopija), tačiau abu negalėjo pasigirti sėkmingu likimu. Ko gero, apie abu laivus galima būtų parašyti, kad nuo pat pradžios virš jų pakibo Damoklo kardas, tačiau apie tai kiek vėliau. Savaime suprantama, kad didžiausia istorijoje jūrų katastrofa negalėjo neapaugti mistiškais gandais.

Likimas „Olimpiką“ tikrai nelepino, nuo pat pradžių jį lydėjo daugybė nemalonumų. Laivo karjera prasidėjo tuo, kad nuleidžiant laivą į vandenį jis rėžėsi į dambą. Vėliau laivas vieną po kitos patyrė smulkias ir rimtesnes avarijos, o pats laivas, atrodo, nebuvo apdraustas. Sklinda gandai, kad po eilės avarijų laivo savininkai norėjo jį apdrausti, tačiau draudimo kompanijos nenorėjo turėti reikalų su nesėkmes prisišaukiančiu laineriu. Pačia rimčiausia avarija tapo susidūrimas su anglų kariniu kreiseriu „Houku“ (HMS „Hawke“), kuri bendrovei „White Star Line“ sukėlė didelių finansinių problemų: buvo reikalingas brangus remontas, o bendrovės finansinė padėtis buvo gana liūdna. Dėl to „Olimpikas“ buvo pastatytas „Belfasto“ dokuose, kur laukė sprendimo dėl tolimesnio savo likimo. O dabar - dėmesio! Yra praktiškai vienintelė nuotrauka, kurioje užfiksuoti „Olimpikas“ ir „Titanikas“, stovintys šalia vienas kito. Si nuotrauka padaryta būtent Belfaste.

Kaip sako kai kurie tyrinėtojai, kas gali paneigti, kad „White Star Line“ bendrovė nusprendė padaryti didžiulę machinaciją? Paskubomis paremontuoti „Olimpiką“ ir... paskelbti, kad tai yra naujas laivas - „Titanikas“! Techniškai tai buvo visiškai nesudėtinga: sukeisti vietomis lenteles su laivų pavadinimais, dar interjero daiktus, ant kurių buvo laivų monogramos, pavyzdžiui, stalo įrankius. Žinoma, „Olimpikas“ ir „Titanikas“ turėjo kai kuriuos konstrukcijos skirtumus, tačiau kas apie juos žino? Po to „Olimpikas“, jau kaip naujas, prestižinis, plačiai reklamuojamas (ir suprantama, apdraustas) „Titanikas“ leisis į kelionę per Atlanto vandenyną, kur susidurs (suprantama, visiškai atsitiktinai) su ledkalniu (jų tuo metų laiku tikrai netrūko). Savaime suprantama, skandinti lainerio niekas nesiruošė. Juo labiau, kad niekas ir netikėjo, kad kažkoks ledkalnis gali pasiųsti į dugną patį patikimiausią pasaulyje laivą. Buvo planuojamas nedidelis susidūrimas, po kurio laivas neskubėdamas pasieks Niujorką, o lainerio savininkai gaus apvalią draudimo sumą, kuri bendrovei tikrai labai reikalinga.

Šios versijos naudai liudija ir keistas laivo kapitono Edvardo Smito elgesys. Kodėl toks patyręs jūrų vilkas taip atsainiai žiūrėjo į savo laivo saugumą? Kodėl jis taip atkakliai ignoravo iš kitų laivų atėjusius pranešimus apie dreifuojančius ledkalnius, netgi pats, atrodo, nukreipė laivą kursu, kur labai nesunku sutikti ledo kalnus? Kodėl jis taip darė, jei ne vykdydamas „White Star Line“ bendrovės planus? Panašu, kad tai panašu į tiesą, tačiau planas buvo visiškai kitoks. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Paneigti šią sąmokslo teoriją pasirodė visiškai nepaprasta, nes „White Star Line“ bendrovė tiesiog nėrėsi iš kailio, norėdama išgelbėti savo reputaciją: visaip iškraipė informaciją apie katastrofą, papirkinėjo liudininkus ir žaidė kitus nešvarius žaidimus. Įtikinamus argumentus pavyko aptikti tik po to, kai buvo surastas nuskendęs laivas. Priminsime, kad tai įvyko, praėjus 73 metams nuo katastrofos - laivo liekanas 1985 metų rugsėjo mėnesį aptiko Roberto Balardo vadovaujama ekspedicija. Taigi, vienos ekspedicijos dalyviai, kurie nusileido prie nuskendusio lainerio, padarė varančiojo sraigto nuotrauką, kurioje aiškiai matosi iškaltas serijinis „Titaniko“ numeris - 401 („Olimpikas“ turėjo 400-ąjį numerį). Sąmokslo teorijos šalininkai rado paaiškinimų ir šiam faktui: „Olimpikas po susidūrimo su kreiseriu „Houku“ pažeidė sraigtą, o „White Star Line“ bendrovė jį pakeitė nauju sraigtu iš tuo metu dar nepastatyto „Titaniko“. Tačiau 401-as numeris buvo matomas ir ant kitų nuskendusio laivo detalių, todėl kaltinimus „White Star Line“ bendrovei dėl suplanuotos katastrofos galima atšaukti. Žymiai panašiau į tiesą atrodo kita teorija, apie kurią dabar ir papasakosime.

Vienu sąmokslo teorijos argumentu buvo tai, kad pramonininkas Džonas Morganas, vienas iš „Titaniko“ savininkų, turėjo plaukti šiuo laineriu, tačiau, likus parai iki laivo išplaukimo iš uosto, anuliavo savo bilietą.

Dar yra pasakojama (štai čia ir prasideda mistika), kad magnatą atkalbėjo plaukti laivu aiškiaregio sugebėjimais apdovanotas Nikola Tesla, kurio darbus finansavo Morganas.

Antroji versija. Lenktynės dėl „Žydrosios juostos“

Viskas prasidėjo žymiai anksčiau, kai tarp Anglijos ir Amerikos prasidėjo reguliarus susisiekimas per Atlanto vandenyną. Būtent tuomet ir įsižiebė konkurencija tarp laivininkystės bendrovių. Kuo greičiau laivas perplaukdavo Atlanto vandenyną, tuo didesnio populiarumo susilaukdavo. 1840 metais bendrovė „Cunard Line“ sugalvojo prizą laivams, pasiekusiems greičio rekordą: laivas, įveikęs Atlanto vandenyną greičiau už visus kitus laivus, buvo apdovanojamas „Žydrąja juosta“.

Iš tikrųjų tai jokio materialaus prizo nebuvo. Rekordininkas negaudavo jokios piniginės premijos, kapitonui nebuvo įteikiama atminimo taurė, kurią būtų galima pastatyti kajutkompanijoje matomoje vietoje. Tačiau laivas gaudavo kai ką daugiau - neįkainojamą prestižą, kurio neįmanoma gauti kitais būdais. Be garbės jūreivystė sluoksniuose (o tai reiškia ir žinomumą, ir populiarumą) prizo laimėtojas gaudavo sutartį paštui gabenti, įskaitant ir diplomatinį, tarp Amerikos ir Europos, o tai gana pelninga laivininkystės sritis. O ir patys pagalvokite, jeigu jūs būtumėte turtingas verslininkas, milijonierius, kokiu laivu jūs norėtumėte keliauti? Žinoma, kad turinčiu didžiausią prestižą ir pačiu greičiausiu!

Tuo metu, kai „Titanikas“ išplaukė iš Sautamptono uosto, „Žydroji juosta“ priklausė „Mauritanijai“ - laivui, kurio savininkė buvo pagrindinė „White Star Line“ bendrovės konkurentė. Suprantama, su tuo nebuvo įmanoma susitaikyti, todėl „White Star Line“ nusprendė pastatyti už savo favoritą. Jeigu „Titanikas“ būtų laimėjęs „Žydrąją juostą“, tai būtų visos bendrovės triumfas, kuris padėtų pataisyti pašlijusią padėtį: „Žydrosios juostos“ laimėtoju paprastai plaukdavo keturis kartus daugiau keleivių nei kitais laivais.

Dėl pavojaus susidurti su ledkalniais numatytasis „Titaniko“ maršrutas (kaip ir bet kurio kito laivo, plaukiančio šiuo kursu) buvo numatytas ne tiesiai, o darė nedidelį lanką, aplenkiant pavojingą vandenyno rajoną, kuriame dreifuoja ledkalniai. Suprantama, toks manevras pailgina kelią. Dėl to gali pasirodyti, kad kapitonas Smitas savo laivą vedė tiesiai į ledkalnių sankaupą

- jam reikėjo paprasčiausiai nukirsti dalį kelio ir bet kokiu būdu laimėti „Žydrąją juostą“. Būtent dėl šios priežasties „Titanikas“ plaukė visu greičiu ir nemažino greičio netgi tuomet, kai iš kitų laivų sulaukė radiogramų su perspėjimais apie ledkalnių keliamą pavojų. Tegul tuo rūpinasi kiti laivai

- „Titanikui“ nėra ko bijoti. Taip vadinamame „varnų lizde“ - specialioje stebėjimo aikštelėje, įrengtoje ant priekinio stiebo - buvo du stebėtojai, kurie pavojaus atveju galėjo akimirksniu telefono ryšiu pranešti kapitono tiltelyje esantiems karininkams: „Titanikas“ buvo įrengtas pagal paskutinį technikos žodį. O jeigu susidūrimas su ledkalniu ir įvyks, tai reikš tik tai, kad rekordas bus pasiektas kitą kartą. Ledkalniai laivui pavojaus nekėlė -juk žinoma, kad „Titanikas“ yra nepaskandinamas. Jo triumas padalintas į šešiolika vandeniui nelaidžių skyrių, todėl jeigu kartais ir būtų pramuštas korpusas (ko, žinoma, negali būti), tai vandeniu bus užlietas tik vienas skyrius, o pats laivas galės toliau ramiai tęsti savo kelionę. Netgi ne vienas - laineris neskęs, net jeigu bus užpilti keturi skyriai! O tokius pažeidimus laivas gali patirti tik karo metu.

Ne be reikalo sakoma, kad savigyra - tai viena iš didžiausių nuodėmių. Būtent ji labai piktai pajuokavo su „Titaniku“: ledkalnis pažeidė penkis skyrius - vienu daugiau nei buvo leistina.

Tačiau kaip ledas galėjo pralaužti laivo korpuso plieną? Praėjusio amžiaus pabaigoje į paviršių buvo iškelta „Titaniko“ korpuso nuolauža ir su ja buvo atliktas trapumo testas: metalo lakštas, įtvirtintas spaustuvuose, turėjo atlaikyti 30 kg svorio kūjo smūgį. Palyginimui buvo išbandytas toks pats plieno lakštas, kuris laivyboje naudojamas šiandien. Prieš eksperimentą abu pavyzdžiai buvo pamerkti į vonią su vandeniu, kurio temperatūra vos viršijo vieną laipsnį - būtent toks buvo vandenyno vanduo tą lemtingąją naktį. Šiuolaikinis plienas garbingai atlaikė išbandymą: nuo kūjo smūgio jis
išlinko, tačiau nesutrupėjo. O štai iš „Titaniko“ iškeltas lakštas lūžo į dvi dalis. Gal jis tapo toks trapus, nes 80 metų pragulėjo vandenyno dugne? Tyrinėtojams pavyko Belfasto laivų statykloje, kurioje buvo pastatytas „Titanikas“, gauti to meto plieno pavyzdį. Atsparumo testo rezultatai buvo tokie pat blogi. Ekspertų išvada skelbė: „Titaniko“ konstrukcijoje panaudoto plieno kokybė buvo labai žema, pliene buvo daug sieros priemaišų, todėl žemoje temperatūroje jis tapo trapus. Deja, XX amžiaus pradžioje metalurgijos išsivystymo lygis buvo žymiai žemesnis nei yra dabar. Jeigu lainerio korpusas būtų buvęs pagamintas iš aukštos kokybės plieno, jis tik būtų įlinkęs į vidų, o tragedijos būtų išvengta.

Trečioji versija. Gaisras triume

Kaip jau minėta, 1987 metų rugsėjo mėnesį Prancūzijos TV kanalas paskelbė pasauliui sensacingą naujieną: pasirodo, „Titaniko“ žūties priežastimi tapo gaisras, kilęs lainerio triume, o ne susidūrimas su ledkalniu. Naujosios hipotezės šalininkai bandė įtikinti, kad vienoje laivo anglių saugykloje įvyko savaiminis anglies užsidegimas (tai iš tiesų galimas dalykas), gaisras išsklido visame triume, pasiekė garo katilus, kurie dėl to sprogo, o pats laivas nugrimzdo į dugną. O kalbant apie ledkalnį - paprasčiausiai jis atsitiktinai atsidūrė netoliese laivo, todėl ir buvo apkaltintas dėl įvykusios katastrofos.

Gaisras „Titanike“ tikrai buvo -ir tai jau ne spėlionės, o nustatytas faktas. Tačiau ar jis galėjo būti katastrofos priežastimi? Labai abejotina. Dauguma skaitytojų, tikriausiai, gaisrą anglių bunkeryje įsivaizduoja taip: liepsnos liežuviai, laižantys laivo korpusą, apsinuoginę jūreiviai, pumpuojantys jūros vandenį, kurio srovės išnyksta siautėjančioje ugnyje. Viskas kur kas paprasčiau. Reikia pasakyti, kad gaisrai garlaivių anglių bunkeriuose tais laikais buvo gana dažnas reiškinys. Tokio gaisro metu anglis ne liepsnoja, o labai ramiai rusena, kartais netgi keletą dienų. Su tokiu gaisru buvo kovojama pačiu paprasčiausi būdu - pirmiausia garo katilų kūryklose buvo sudeginama rusenanti anglis. Galima sakyti, nors gaisras triume su anglimi, suprantama, yra nemalonus reiškinys, tačiau, dažniausiai, laivui didelių bėdų nepridaro. Ir tiksliai galima pasakyti, kad tokių didžiulių pažeidimų, kokius jam priskiria „Titaniko“ žūties dėl gaisro teorijos šalininkai, gaisras tikrai negalėjo padaryti. Juo labiau, kad gaisras laive buvo užgesintas dar prieš jam išplaukiant į paskutinį reisą. Bunkeris buvo ištuštintas, jį apžiūrėjo laivų statyklos specialistai. Atrodo, pati rimčiausia gaisro pasekmė buvo lengva vienos vandeniui nelaidžios pertvaros deformacija, kuri niekaip negalėjo nulemti lainerio likimo.

O štai Šenonas Melonis teigia, kad ledkalnis - tai tik vienas iš laivą pražudžiusių faktorių. Atidžiai išnagrinėjęs nuotraukas, padarytas prieš 10 dienų iki laivui išplaukiant iš Sautamptono, žurnalistas vidinėje korpuso pusėje pastebėjo suodžių pėdsakus. Būtent toje vietoje, kuri vėliau nukentėjo nuo susidūrimo su ledkalniu. Gaisras kuro saugykloje, kaip teigia specialistai, prasidėjo, kai Belfasto doke vyko laivo greičio bandymai.

Laivo savininkai žinojo, kad „Titanike“ vyksta gaisras, tačiau buvo tokie godūs, kad nusprendė reiso neatšaukti. Tam, kad keleiviai nieko neįtartų, buvo nuspręsta laivą Sautamptono uoste apsukti kitu bortu. Karininkams buvo įsakyta prikąsti liežuvį.

Laineris išplaukė į reisą, tačiau 12-os žmonių komandai niekaip nepavyko numalšinti gaisro. Palaipsniui laivo korpusas gaisro vietoje įkaito iki tūkstančio laipsnių. Metalurgijos ekspertai, su kuriais konsultavosi Melonis, pareiškė, kad tokios temperatūros plienas tampa trapus, netekdamas iki 75 proc. savo tvirtumo. Dėl šios priežasties nuo smūgio į ledkalnį laivo priekinėje dalyje atsirado šešios skylės, kurių bendras ilgis siekė apie 90 m. Su tokiais rimtais pažeidimais laivo saugumo sistema nepajėgė susidoroti.

Štai ir Rėjus Bostonas, daug metų nagrinėjęs šios katastrofos dokumentus, rado įrodymus. Jis teigia, kad apie gaisrą liudija katastrofą išgyvenęs kūrikas Dilis, kuris vėliau papasakojo: „Mes niekaip negalėjome užgesinti gaisro. Sklandė gandai, kad po to, kai prisišvartuosime Niujorke ir ištuštinsime anglies bunkerius, iš karto bus iškviesti priešgaisriniai kateriai ugnies gesinimui“.

Ledkalnis laivo korpusą praplėšė kaip tik po šeštuoju bunkeriu, kur pasidarė pati didžiausia skylė, todėl gaisro gesinti niekam nebeteko. Tačiau garlaivio žūtį tyrusi komisija dėl nesuprantamų priežasčių į kūriko žodžius neatkreipė dėmesio.

Ketvirtoji versija. Torpeda iš vokiečių povandeninio laivo

Ėjo 1912-ji metai. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo dar dveji metai, o ginkluoto konflikto tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos perspektyva darėsi vis labiau tikėtina. Vokietija turėjo keletą dešimčių povandeninių laivų, kurie karo metais pradėjo negailestingą priešo laivų, bandančių perplaukti Atlanto vandenyną, medžioklę. Pavyzdžiui, pretekstu JAV įsitraukti į karą buvo tai, kad vokiečių povandeninis laivas U-20 1915 metais nuskandino „Luizitaniją“ - jau minėtosios „Mauritanijos“, kuri buvo pasiekusi greičio rekordą ir laimėjusi „Žydrąją juostą“, dvynę.

Remiantis šiais faktais kai kurie leidiniai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiūlė savąją „Titaniko“ žūties versiją: vokiečių povandeninio laivo, kuris slapta lydėjo lainerį, torpedų ataka. Šios atakos tikslas buvo diskredituoti Didžiosios Britanijos laivyną, kurio galia buvo žinoma visame pasaulyje. Anot šios teorijos šalininkų, „Titanikas“ arba visiškai nesusidūrė su ledkalniu, arba susidūrė, tačiau pažeidimai buvo tokie menki, kad galėjo plaukti toliau, jei vokiečiai nebūtų garlaivio pribaigę torpeda.

Kas liudija šios versijos teisingumą? Teisybę pasakius, niekas. Pirma, susidūrimas su ledkalniu buvo - tai abejonės nekeliantis faktas. Laivo denis netgi buvo užpiltas ledo gabalais. Linksmi keleiviai netgi sugalvojo pažaisti futbolą ledo gabalais, nes tik vėliau paaiškėjo, kad laivas yra pasmerktas. Pats susidūrimas buvo labai tylus

- keleiviai jo beveik nepajuto. Sutikite, kad torpeda tikrai negalėjo sprogti, nesukeldama garso (juo labiau, kad kai kurie teigia, kad iš vokiečių povandeninio laivo buvo iššautos net šešios torpedos!). Šios teorijos šalininkai teigia, kad valtyse buvę žmonės girdėjo keistą griausmą prieš pat „Titanikui“ paneriant po vandeniu, tačiau tai buvo praėjus 2,5 valandos po susidūrimo su ledkalniu, kai virš vandens kyšojo tik iškilęs laivagalis, o laivo žūtis nekėlė jokių abejonių. Vargu ar vokiečiai būtų šaudę torpedomis į beveik jau nuskendusį laivą. O griausmas, kurį girdėjo išsigelbėjusieji keleiviai, gali būti paaiškinamas tuo, kad „Titaniko“ laivagalis pakilo beveik vertikaliai, todėl iš savo vietos pajudėjo didžiuliai garo katilai. Taip pat nereikia pamiršti, jog panašiai tuo metu „Titanikas“ lūžo per pusę

- kilis neišlaikė pakilusio laivagalio svorio (tiesa, apie tai tapo žinoma po to, kai laineris buvo aptiktas vandenyno dugne: lūžis buvo žemiau vandens linijos), o tai tikrai negalėjo įvykti tyliai. O ir koks tikslas vokiečiams buvo dveji metai iki karo skandinti keleivinį lainerį? Švelniai pasakius, tai labai abejotina. O tiesiai tariant - visiškas absurdas.

Penktoji versija. Egipto mumijos prakeiksmas

XIX amžiaus 9 dešimtmetyje netoli Kairo buvo aptikta puikiai išsilaikiusi Amenchotepo IV valdymo laikų mumija, kurios vardas buvo ar tai Amen Otu, ar tai Amen Ra, ar tai Amenofė (kaip žinia, mistikos pasekėjai į tokias smulkmenas nekreipia dėmesio - mumija yra mumija).

Ši mumija buvo moters, kuri gyvenime buvo garsi pranašė, todėl po mirties jai buvo surengtos iškilmingos laidotuvės: su brangenybėmis, dievų statulėlėmis ir, žinoma, stebuklingais amuletais. Tarp jų buvo Ozyrio atvaizdas su užrašu: „Atsipeikėk iš savo alpulio, ir tavo žvilgsnis sunaikins kiekvieną, kas stos tau skersai kebo“. Tiesa, kiti šios teorijos šalininkai teigia, kad užrašas buvo kitas, tačiau jo esmė ta pat. O kai dar viena šios teorijos šabninkų grupė pradėjo sakyti, kad jokio užrašo iš viso nebuvo, tapo aišku, kad tai visiška kvailystė.

Mumiją įsigijo kažkoks kolekcionierius, po to antras, trečias. Visi savininkai, suprantama, žuvo labai keistomis ir nepaaiškinamomis aplinkybėmis. O kas gali patvirtinti, jog taip iš tiesų buvo? Kaip visiems žinoma, mumijų savininkai privalo žūti, pageidautina, kuo baisesne mirtimi.

Gabausiai mumiją iš Britų muziejaus nusipirko vienas amerikietis kolekcionierius ir išsiuntė ją į savo rezidenciją laivu. Pabandykite atspėti, koks laivas buvo pasirinktas šiai kelionei?

Mumija laive keliavo, paguldyta į sarkofagą - gal stiklinį, gal medinį, tačiau tikrai ne alavo. Ir gulėjo ji netoliese kapitono tiltelio. Visų rangų mistikai visu balsu tvirtina, kad kapitonas Edvardas Smitas, žinoma, negalėjo susilaikyti nepažvelgęs į dėžę su mumija: jų akys susitiko ir... Ne, jie vienas kito nepamilo, netgi priešingai, tačiau išsipildė siaubingas prakeiksmas. Patys pagalvokite, kaip galima paaiškinti tai, kad kapitonui pasimaišė galvoje, todėl jis pats nukreipė „Titaniką“ į neišvengiamą žūtį?

O kodėl manoma, kad kapitono galvoje pasimaišė ir jis pražudė „Titaniką“? Negi užteko tik pažvelgti į mumiją, kad aptemtų protas? Vargu ar kas nors gali mus tuo įtikinti.

Apmaudu, kad mumija mirė tūkstantį metų iki Aristotelio gimimo, nes jos logika nelabai kokia. Priešingu atveju ji būtų supratusi, kad ledkalnio taranuotas laivas žus, tačiau tuo pačiu žus ir jos mumifikuotas kūnas, nes sūriame vandenyje vargu ar jis išsilaikytų ilgiau kaip keletą dienų. O kūno suirimas -pats baisiausias dalykas, galintis nutikti mumijai: jos siela nebeturės kur grįžti. Jeigu mumija iš tiesų turėjo magiškos galios, ji turėjo visais būdais saugoti „Titaniką“ nuo bet kokių pavojų. O gal ji prisiklausė reklamos apie nepaskandinamą laivą ir neatkreipė dėmesio į ledkalnių keliamą pavojų?

Kad ir kaip ten buvo, tačiau mumija žuvo vandenyno gelmėje, dingo, nepalikdama jokių pėdsakų, todėl apginti savo garbės negali. Būtent tuo ir naudojasi geltonoji spauda, kartas nuo karto paskelbdama mumiją kaltinančius straipsnius su vienodomis antraštėmis: „Sensacija! „Titaniką“ pražudė faraonų prakeiksmas!“ Tegul tai lieka žurnalistų sąžinės reikalas.

Reikia pasakyti, kad mumija buvo ne vienintelė istorinė relikvija, žuvusi kartu su „Titaniku“. Menui kur kas didesnis praradimas yra tai, kad vandenyne dingo autentiškas Omaro Chajamo manuskriptas „Rubajatas“ - relikvija, kuri iš tiesų neįkainojama.

Šeštoji versija. Vairininko klaida ir žmogiškasis faktorius

Prieš keletą metų išleista „Titaniko“ kapitono antrojo padėjėjo C. Laitolerio anūkės ledi Paten knygoje „Aukso vertės“, kurioje aprašomas tragiškas „Titaniko“ likimas, atskleidžiami nauji sensacingi šios katastrofos niuansai. Pasirodo, „Titaniko“ komanda ledkalnį pamatė laiku ir galėjo išvengti susidūrimo su juo. Susidūrimo priežastimi tapo vairininko neteisingai atliktas manevras.

Liudijimas, kurį vieno „Titaniko“ karininko šeima slėpė nuo visuomenės apie 100 metų, pateiktas šioje knygoje. Kapitono antrasis padėjėjas Čarlzas Laitoleris, kuriam pavyko išgyventi laivo katastrofą, nuslėpė šį faktą nuo komisijų, kurios abiejose Atlanto pusėse tyrė garlaivio katastrofą, nes bijojo bendrovės bankroto ir to, kad kolegos neteks darbo. Giminaičiai netgi po jo mirties ilgai slėpė šį faktą, nenorėdami pakenkti jo reputacijai.

Tačiau dabar jo anūkė rašytoja Paten naujame romane praskleidė paslapties šydą. Kai kapitono pirmasis padėjėjas Viljamas Merdokas už 2 mylių nuo „Titaniko“ pastebėjo ledkalnį, jo įsakymą „Dešinysis bortas“ vairininkas Robertas Hitčinsas neteisingai interpretavo. Jis iš pradžių pasuko garlaivį į dešinę pusę, ir nors iš karto, pastebėjęs klaidą, ištaisė kursą, tačiau dėl didelio laivo greičio susidūrimo su ledkalniu nepavyko išvengti.

Pirmoji mintis kyla - kaip žmogus, stovėjęs už pačio brangiausio pasaulyje vandenyno lainerio šturvalo pirmojo reiso metu, galėjo padaryti tokią apmaudžią klaidą? Tačiau, kaip aiškina Paten, tokia, atrodytų, neįtikėtina klaida turėjo visiškai konkrečią techninę priežastį.

„Titanikas“ buvo nuleistas į vandenį tuo metu, kai pasaulis nuo burlaivių perėjo į garlaivius. Rašytojos senelis, kaip ir kiti vyresnieji „Titaniko“ karininkai, savo karjerą pradėjo burlaiviuose. Burlaiviuose komandos buvo duodamos pagal rumpelį. Jeigu laivą reikia pasukti į vieną pusę, rumpelis pasukamas į priešingą, pavyzdžiui, norint laivą pasukti į dešinę, rumpelis turėjo būti pasukamas į kairę. Dabar tai atrodo nenatūralu, tačiau tuo metu buvo priimta komandas duoti būtent taip. Komandos vairui, kurios buvo naudojamos garlaiviuose, primena automobilio vairavimą - vairas sukamas į tą pusę, j kurią laivas turi pasisukti. Situaciją dar labiau supainiojo tas faktas, kad „Titanikas“ buvo garlaivis, tačiau tuo metu Šiaurės Atlante buvo naudojamos komandos rumpeliui. Atitinkamai, Merdokas davė komandą rumpeliui, tačiau Hitčinsas mašinaliai įvykdė komandą vairui, kaip buvo mokinamas. Laivo kursui pakeisti buvo vos keturios minutės. Kai Merdokas pastebėjo Hitčinso klaidą ir pabandė ją ištaisyti, jau buvo per vėlu.

Paten senelis, kuris vėliau įkūrė nuosavą laivų remonto įmonę Ričmonde (Anglija), savo žmonai Silvijai atskleidė dar vieną potencialiai dar šiurpesnę paslaptį. Jeigu vairininkas Hitčinsas paprasčiausiai apsiriko, tai „White Star Line“ bendrovės savininkas Briusas Ismėjus (Bruce Ismay), kuriam taip pat pavyko išgyventi „Titaniko“ katastrofoje, davė pražūtingą nurodymą.

„Ledkalnis smogė „Titanikui“ į pačią pažeidžiamiausią vietą, - pasakoja Paten, - tačiau, kaip manė mano senelis, laineris dar ilgai galėjo išsilaikyti vandens paviršiuje. Tačiau tuo metu į tiltelį atėjo Ismėjus. Jis visiškai nenorėjo, kad laivas, į kurį buvo investuota didžiulė pinigų suma, arba lėtai nuskęstų viduryje Atlanto, arba būtų buksyruotas į uostą. Tai būtų pernelyg bloga reklama! Dėl tos priežasties jis liepė kapitonui lėtai plaukti pirmyn. Juk „Titanikas“ buvo laikomas nepaskandinamu!“

Dar galima pridurti, kad prieš keletą metų viename Didžiosios Britanijos aukcione buvo parduotas vienos „Titaniko“ keleivės, kuri išliko gyva, laiškas. Anksčiau apie šį laišką visuomenei nieko nebuvo žinoma. Keleivė laiške rašo, kad „Titaniko“ žūties dieną ji laivo kapitoną matė girtą.

Moteris teigia, kad matė kapitoną, perdavusį laivo valdymą kažkuriam ekipažo nariui, sėdintį bare ir gurkšnojantį viskį. Tai reiškia, kad „Titanikas“ galėjo nuskęsti ne dėl lemtingo aplinkybių sutapimo, o dėl paprasčiausio nusikalstamo aplaidumo.