„Titanikas“ pateko į laiko urvą

Neseniai buvo išslaptinti JAV Senato komisijos, tyrusios pusantro tūkstančio "Titaniko" keleivių žūtį, dokumentų archyvai. Kai kurie išslaptinti dokumentai buvo pažymėti žyma "Visiškai slaptai". Vienas toks dokumentas buvo Laivybos ministerijos po komisijos tyrimo patvirtintos "Jūrų laivų saugumo taisyklės". Ką tokio sužinojo tyrėjai banalioje laivo susidūrimo su ledkalniu istorijoje, kad teko įslaptinti tyrimo rezultatus?

Pavyzdžiui, naktį, kai įvyko katastrofa, kai kurie lainerio keleiviai, kuriems pasisekė ir jie pateko tarp tų kelių šimtų laimingųjų, patekusių į gelbėjimo valtis ir nuplaukusių toliau nuo skęstančio laivo, papasakojo apie vieną keistą dalyką.

„Titaniko“ keleivės Anos Vait parodymai: „Aš buvau gelbėjimo valtyje Nr. 6. Lygiai pirmą valandą keturiasdešimt minučių (pažiūrėjau į ant rankos buvusį laikrodį) prie lainerio laivagalio pastebėjau didelį šviečiantį objektą. Vyrai pasakė, kad tai „Karpatijos“, kito laivo, kuris mus išgelbės, šviesos. Mes džiaugsmingai sušukome ir liepėme jūreiviams greičiau irkluoti. Link šviesų ėmė plaukti apie dešimt gelbėjimo valčių. Tačiau po pusės valandos šviesos dingo... Pasirodo, nėra jokio laivo, o „Karpatija“ atplaukė po valandos“.

Ne vienas likęs gyvas katastrofos dalyvis pasakojo apie keistas šviesas netoliese laivo žuvimo vietos. Šie parodymai buvo įslaptinti. Teismo komisija, tyrusi „Titaniko“ žuvimo aplinkybes, nustatė, kad laineris nuskendo po to, kai atsitrenkė į ledkalnį. Dokumentai, kurie neatitiko šios versijos, buvo atmesti arba pažymėti slaptumo žyma.

Technikos mokslų kandidatas Vladimiras Zamoroka dalijasi savo mintimis: „Tai, kad katastrofos priežastimi nebuvo ledkalnis, yra akivaizdu. Tuo metu, kai skendo laivas, šimtai žmonių matė keistas šviesas, nežinomus objektus, kurie išnirdavo iš vandens ir pakildavo į dangų. Manau, kad gana pagrįstai galima teigti, jog tai buvo NSO. Apie tai liudija ir įslaptinti dokumentai specialiųjų tarnybų archyvuose“.

Didžiosios Britanijos Nacionalinio archyvo segtuve, kuriami saugomi dokumentai, susiję su „Titaniko“ žūtimi, kažkodėl yra laikomas amerikiečių astronomo Džordžo Hariso pranešimas, kad lainerio žūties dieną, t. y. 1912 metų balandžio 14 dieną, jis matė 80 km skersmens objektą, kuris nuo Mėnulio skrido link Žemės. Sutuoktiniai Stenfildai, tą pačią dieną vaikštinėję Belfasto uosto krantine, papasakojo, kad matė, kaip didžiulis šviečiantis rutulys lėtai leidosi į jūrą. Apie tai jie pranešė laikraščiui „Guardian“. O tuo metu „Titanikas“ plaukė į savo žūtį...

Ir tai yra ne vienintelis mistiškas dalykas, susijęs su paties didžiausio lainerio žmonijos istorijoje žūtimi.

Trečios klasės keleivių sąrašuose, su kuriais visuomenė tik neseniai gavo galimybę susipažinti, tyrėjai atkreipė dėmesį į vieną pavardę - Kouts. Laineriu plaukė Vinė Kouts su savo sūnumis - trimečiu Nevilu ir devynmečiu Viljamu. Niujorke jų laukė vyras ir tėvas, kuris prieš keletą mėnesių išvyko į Ameriką ir ten gavo darbą. Prie keleivių sąrašo buvo prisegtas ir Vinės Kouts bilietas, pirktas Anglijoje.

Nors tai atrodo labai neįtikėtina, tačiau praėjus 78-iems metams po katastrofos, t. y. 1990-ais metais, islandų jūrininkai netoli kranto iš vandens ištraukė moterį tokiu pačiu vardu ir pavarde. Sušalusi, šlapia, suplyšusiais rūbais, ji verkė ir vis tvirtino, kad yra „Titaniko“ keleivė. O ji pati yra Vinė Kouts!

Moteris buvo nugabenta į psichiatrijos ligoninę, ilgai buvo manoma, kad jai yra pasimaišęs protas. Kol vieną dieną žurnalistas aptiko jos pavardę ranka rašytame „Titaniko“ keleivių sąraše. Ji šiame sąraše buvo pažymėta 213-u numeriu. Moteris detaliai papasakojo visą įvykių „Titanike“ eigą ir nė karto nesusipainiojo savo parodymuose.

Vladimiras Zamoroka įsitikinęs: „Šis įvykis įrodo, kad tikrai egzistuoja laiko urvai, į kurį ir pateko Vinė Kouts. Moteris iš tikrųjų persikėlė laike. Jeigu mums būtų patekę duomenys, kuriuos gavo mokslininkai, tyrę šį fenomeną, gali būti, kad mes dabar jau galėtumėme keliauti laike“.

Unikaliame dokumente - norvegų laivo „Kukžen“ budėjimo žurnalo kopijoje -yra įrašas, darytas 1912 m. balandžio 13 d., kuriame rašoma, kad laivo kapitonas Atlanto vandenyne matė didžiulį piltuvą. Tai buvo panašu į milžiniško dydžio vandens sūkurį!

Tai jau iš kvantinės fizikos ar net kvantinės magijos srities. Piltuvas yra erdvės ir laiko urvo pėdsakas. Materija, tarsi kokia juodoji skylė, sukasi ir susiurbia į save daiktus, žmones ir kitus objektus. Vinė Kouts pateko būtent į tokį piltuvą, - aiškina V. Zamoroka.

Keliomis valandomis vėliau tame pačiame rajone plaukė ir „Titanikas“. Mistikai iškėlė savo versiją - laivas pateko į taip vadinamus erdvės ir laiko spąstus.

Panašių reiškinių egzistavimo neneigia žinomas tyrinėtojas Anatolijus Vasermanas: „Hipotezių, susijusių su erdvės ir laiko skylėmis, tuneliais, kanalais yra sukurta gana nemažai. Reikia pasakyti, kad fizikams bendrais bruožais jau yra žinoma, kokioms aplinkybėms esant gali susiformuoti tokie kanalai. Šios aplinkybės gana sudėtingos, jos susijusios su didžiule energija...“

Anomalūs dalykai, susiję su „Titaniko“ katastrofa, ilgai buvo kruopščiai slepiami. Yra žinoma, kad niekas oficialiai patvirtinti Vinės Kouts asmenybės taip ir nesugebėjo, tačiau pavyko aptikti panašumų tarp „Titaniko“ keleivės nuotraukos ir po 78-ių metų netoli Islandijos vandenyje aptiktos moters. Nemažai laiko moterį tyrė Tavistoko (Anglija) instituto mokslininkai, o vėliau, kaip buvo rašoma spaudoje, moteris buvo išgabenta į slaptą CŽV bazę Dalase.