„Titaniko“ katastrofa nulemta iš anksto?

„Plaukiančiu miestu“, „neskęstančiuoju“ ir kitais ne mažiau didingais epitetais vadintas „Titanikas“ į ledkalnį rėžėsi 1912-ųjų naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją. Milžiniškas laivas į dugną nugrimzdo vos per 2,5 val., kartu nusinešdamas daugiau nei 1 500 gyvybių. Po katastrofos imta viešai kalbėti, kad nemažai įgulos narių, keleivių ir net jų artimųjų iš anksto nujautė nelaimę. Įspūdį, kad „Titanikui“ iš tiesų galėjo būti lemta nuskęsti, sustiprina ir stulbinantys mokslininkų atradimai.

Išplaukiant – nelaimės ženklas

1912 m. balandžio 10 d. „Titanikas“ – didžiausias, greičiausias ir prabangiausias iki tol pastatytas keleivinis laivas – išvyko iš Sautamptono (Didžioji Britanija). Laivo ilgis matuojant nuo priekio iki laivūgalio siekė beveik 270 m, o jo korpusas buvo padalytas į 16 skyrių, kurie, kaip manyta, turėjo būti nelaidūs vandeniui. Skaičiuota, kad 4 iš šių skyrių galėjo būti visiškai užtvindyti nedarant įtakos plūdrumui, todėl „Titanikas“ laikytas neskęstančiu.

Tačiau jau laivui paliekant uostą tik per plauką išvengta nelaimės. Praėjus vos kelioms minutėms nuo tos akimirkos, kai „Titanikas“ pajudėjo iš 44-ojo doko, jis jau plaukė pro prišvartuotus taip pat gana įspūdingo dydžio keleivinius lainerius „Niujorką“ ir „Okeaniką“. „Titaniko“ variklių sukeltas traukos efektas išjudino minėtus milžinus. Pasakojama, kad „Niujorką“ laikę plieniniai lynai trūko, jo laivagalis pradėjo artėti „Titaniko“ link. Teigiama, kad susidūrimo išvengta tik greitų „Titaniko“ kapitono Edwardo Smitho ir šalia buvusio vilkiko kapitono dėka. E. Smithas įsakė stabdyti variklius, o šalia buvęs vilkikas suskubo tempti „Niujorką“ į priešingą pusę. Teigiama, kad laivai prasilenkė vos per 1 metrą, tačiau viskas baigėsi laimingai, ir tai leido lengviau atsikvėpti „Titaniko“ įgulai, jo keleiviams bei visa tai stebėjusiems tūkstančiams palydinčiųjų. Tą akimirką prietaringesni asmenys pradėjo šnibždėtis, kad šis įvykis – apie nelaimę perspėjantis ženklas.

Planet Today News dokumentika. Įrodymai iš praeities. Titanikas. Titanų sąmokslas.

Nujautė pavojų?

Teigiama, kad „Titaniku“ plaukė daugiau negu 2 200 žmonių. Tiesa, užsiregistravusių šiai kelionei buvo daugiau, tačiau nemažai asmenų dėl tam tikrų priežasčių neatvyko. Netrukus po to, kai laivas nugrimzdo į dugną, atsirado labai daug tikinančių, kad planavo plaukti šiuo laivu, tačiau paskutinę minutę apsigalvojo. Akivaizdu, kad kai kurie tiesiog norėjo išgarsėti pasinaudodami įvykusia nelaime. Tačiau tarp jų buvo ir asmenų, iš tiesų nusprendusių nekeliauti „neskęstančiuoju“ laivu. Beje, dauguma jų tikino, kad tokį sprendimą privertė priimti bloga jų pačių arba artimųjų nuojauta. Tiesa, buvo ir nepaklausiusių. Štai pasakojama, kad Johno Humeʼo, jauno violončelininko, iki pat pabaigos grojusio garsiajame „Titaniko“ orkestre, motina maldavo jo neplaukti šiuo laivu. Esą sapnavo, kad nutiks kažkas siaubingo.

Katastrofą lėmė dangaus kūnų padėtis?

Klausimas, iš kur „Titaniko“ kelyje atsirado tiek daug ledo, ilgą laiką buvo tikras galvosūkis mokslininkams. Tačiau panašu, kad JAV mokslininkų grupė iš Teksaso valstybinio universiteto surado ilgai ieškotą atsakymą. Anot tyrėjų, neįprastą ledkalnių kiekį pasmerkto garlaivio kelyje galėjo netiesiogiai lemti neįprasti astronominiai reiškiniai. Manoma, kad itin retai pasitaikantis Mėnulio, Saulės ir Žemės išsidėstymas 2012-ųjų sausio 4-ąją sukėlė labai galingą pavasario potvynį. Tą dieną Mėnulis buvo arčiausiai Žemės per pastaruosius 1 400 m. Dar daugiau – Žemės perihelis, t. y. taškas, mažiausiai nutolęs nuo Saulės centro, arčiausiai pastarosios buvo dieną prieš. Sausio 4-ąją gravitacinės jėgos buvo daug stipresnės negu įprastai būna per potvynius. Manoma, kad visa tai sukėlė milžinišką bangą, išjudinusią šalia Grenlandijos buvusius ledo gabalus, o vandenyno srovės juos nešė į pietus.

Planet Today News dokumentika. Neįtikėtina, mistiški sutapimai, reguliarumas ar atsitiktinumas?

Įdomu

• „Titanike“ buvo 20 gelbėjimosi valčių (16 medinių ir 4 išardomos). Teigiama, kad jose galėjo tilpti tik 1 178 žmonės – vos trečdalis telpančių laive.
• Belfasto mieste (Šiaurės Airija) per 26 mėn. trukusią laivo statybos kampaniją užregistruoti 246 sužeidimai ir traumos. Teigiama, kad 2 darbininkai žuvo.
• Garsiajame Jameso Camerono filme „Titanikas“ restorano svečiai per paskutinę vakarienę valgė juoduosius ikrus. Tikrųjų keleivių valgiaraštis buvo šiek tiek paprastesnis: sūdyta jautiena, koldūnai, burokėliai, o desertui – pudingas.
• Egzistuoja legenda, kad Johnas Jacobas Astoras IV, turtingiausias „Titaniko“ keleivis, laivui susidūrus su ledkalniu pašmaikštavo padavėjui sakydamas: „Aš prašiau ledo, tačiau tai jau juokinga.“
• Teigiama, kad laivo įgula per visą kelionę gavo net 6 perspėjimus dėl plūduriuojančių ledkalnių.
• Nuo akimirkos, kai buvo pastebėtas ledkalnis iki susidūrimo praėjo 37 sek.
• 26 poros, plaukusios „Titaniku“, tuo metu šventė medaus mėnesį.
• Išsigelbėjusių skaičius įvairiuose šaltiniuose svyruoja nuo 705 iki 713.
• Garlaivis „Californian“ ilgą laiką kritikuotas dėl to, kad galimai ignoravo „Titaniko“ nelaimės signalus ir neatplaukė padėti, nors buvo visiškai netoli. Per Pirmąjį pasaulinį karą šį garlaivį paskandino vokiečių povandeninis laivas.
• Laivui paskendus rasti tik 306 žmonių kūnai.
• Teigiama, kad katastrofą išgyvenusi antrosios klasės keleivė Emily Richards netrukus po nelaimės anytai rašytame laiške dėl „Titaniko“ žūties kaltino kapitoną E. Smithą. Neva net kelias valandas prieš susidūrimą pastarasis sėdėjo bare ir gėrė.
• Keleiviniuose laivuose dirbusi medicinos sesuo ir laivo palydovė Violet Jessop vadinta „nepaskandinama“ moterimi. 1911-aisiais jai teko patirti „Titaniko“ broliu vadinamo „Olimpiko“ avariją, tačiau tą kartą laivo įgula gebėjo jį parplukdyti į uostą. Vėliau V. Jessop plaukė legendiniu „Titaniku“. Moteris išsigelbėjo viena iš valčių. Jai teko dirbti ir „Britanike“ – paskutiniame laive iš stambiųjų lainerių serijos. Jis nuskendo Pirmojo pasaulinio karo metais sprogus povandeninei minai. Tačiau V. Jessop pavyko išsigelbėti. Teigiama, kad po karo ji dar ne vienus metus dirbo kruiziniuose laivuose.

Specialisto komentaras

Filosofas, okultinių mokslų daktaras Leopoldas Malinauskas

1898 m., t. y. 14 m. prieš lemtingąją „Titaniko“ kelionę, amerikietis Morganas Robertsonas parašė romaną „The Wreck of the Titan, or Futility“. „Titanas“ – tai laivas, kurio likimas stebėtinai priminė „Titaniko“ istoriją. Abu laivai, tiek išgalvotas, tiek realus, buvo panašaus ilgio britų gamybos keleiviniai laineriai, abu laikyti neskęstančiais, abu atsitrenkė į ledkalnius, nuskendo ir abiejuose trūko gelbėjimosi valčių. Tad galima sakyti, kad knygoje praktiškai iki smulkmenų aprašyta „Titaniko“ nelaimė. Gali būti, kad M. Robertsono veikalas buvo provokacija tam, kas įvyko realiai. Apskritai žmonės dažnai išprovokuoja tuos įvykius, kurie įvyks ateityje. Tarkime, labai dažnai gyvybės draudimas provokuoja įvykius, kurie aprašyti jo polise. Patys dažnai sukeliame tai, ko galėjo ir nebūti. Taigi, arba rašytojas „pasiskaitė“ informacijos, kuri buvo pakibusi energoinformaciniame lauke, arba pats išprovokavo tokią galimybę. Galbūt minėta informacija galėjo pasiekti ir asmenis, planavusius plaukti „Titaniku“, bei jų artimuosius. Jeigu tikėtume, kad energoinformaciniame lauke egzistuoja žmonijos ateities programa, gali būti, jog jautresni asmenys ją „nuskaito“. Dėl tos pačios priežasties visiškai nesusiję žmonės praktiškai vienu metu išranda radiją, keliose pasaulio vietose – lemputę, net naujas drabužių madas ir pan. Visa tai yra energoinformacinio lauko grimasos.

Planet Today News dokumentika. Titanikas. Tikra Tiesa ir Pramanas

Kita vertus, kyla klausimas, kodėl ši katastrofa taip smarkiai akcentuojama. Daug laivų skendo iki „Titaniko“, daug jų nugrimzdo ir po jo, tačiau būtent šis įvykis buvo labai smarkiai sureikšmintas, itin sukrėtė to meto visuomenę. Tai padarė įtaką filosofinei mąstysenai, parodė fizinio pasaulio nestabilumą, trapumą. Ši katastrofa leido žmonėms suprasti, kaip greitai baigiasi jų didybė. Save laikome pasaulio valdovais, tačiau ši ir panašios katastrofos rodo, kad žmogus bejėgis kovoti prieš gamtą. Netgi paskelbus kokią nors transporto priemonę kaip tobulą, kaip iššūkį gamtai bei Dievui, tai neapsaugos nuo nelaimės, ir visuomenė liks sukrėsta. Antrą kartą šis įvykis stipriai sukrėtė visuomenę 1997 m., dienos šviesą išvydus J. Camerono filmui, kur „Titaniko“ tragediją suvaidino garsūs aktoriai. Kino teatrai buvo sausakimši. Pamenu, kad jį rodė Lietuvos kino teatre, ir ašarų buvo ne mažiau negu vandens jūroje. Tikiu, kad ši istorija vis dar jaudina visuomenę. Tai iš tiesų fenomenalus atvejis. Istoriniu aspektu jis reikšmingas dėl to, kad 1912-aisiais, kai nuskendo „Titanikas“, 1812-ųjų Napoleono Bonaparto organizuoto karo baisumai Europoje jau buvo pasimiršę, o Pirmasis pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs. Galima sakyti, kad būtent „Titaniko“ katastrofa tapo didžiausiu sukrėtimu žmonijai tuo 100 m. laikotarpiu. Tai greičiausiai ir lėmė tokį rezonansą. Pasaulinių karų metu Titaniko istorija nublanko, tačiau žmonijos atmintyje arba energoinformaciniame lauke išliko. Taigi galima sakyti, kad po šio kraupaus įvykio netgi įsivyravo kolektyvinė baimė, kažkokiu būdu įsirašiusi į žmonijos pasąmonę. Galbūt dėl šios priežasties „Titaniko“ istorija vis dar mistifikuojama. Tačiau įvyko tai, kas turėjo įvykti. Žmonija turėjo tai patirti, nes taip buvo lemta.