“Titaniko” tragedija buvo išpranašauta prieš 14 metų

Mūsų pasaulis yra gerokai didesnis, negu įsivaizduojame: 7 mlrd. Žmonių kas sekundę priima sprendimus, kurie sukelia neįsivaizduojamą daugybę nepriklausomų rezultatų. Mažai tikėtini įvykiai nutinka tiesiog dėl to, kad egzistuoja tiek daug variantų ir tiek daug mūsų, kad tuos variantus atpažintų. Daugumos neįtikinamiausių sutapimų priežastys gali glūdėti taip giliai, kad jas išsiaiškinsime. Paprasčiau patikėti jų netikėtume, negu tuo, kad neįprasti dalykai tiesiog nutinka: mums patiems taip ramiau.

“Titaniko” tragedija buvo išpranašauta prieš 14 metų

Ar tikite mistika? Sėkme, pranašavimais, piktu likimu, likimo ženklais? Nustebsite, kaip dažnai neįtikėtini sutapimai įsiterpia į įprastą gyvenimą. Ne tik kasdieninėse smulkmenose, bet ir grandioziniuose įvykiuose!

Tragiška transatlantinio lainerio “Titanikas” - paties didžiausio, paties šiuolaikiškiausio, paties saugiausio tų laikų laivo - žūtis išgarsėjo visame pasaulyje. Juk anksčiau nė viena jūrinė katastrofa nenusinešė tiek žmonių aukų. Tačiau mažai kas žino, kad prieš 14 metų iki “Titaniko” katastrofos visas jo kelias nuo Belfasto dokų iki Atlanto dugno buvo išpranašautas iki menkiausių smulkmenų...

Katastrofa - tarsi nukopijuota

Sis laivas buvo labai didelis. Tokio laivo dar nėra buvę. Statant jį, buvo panaudoti visi tuo metu pažangiausi mokslo pasiekimai ir amatai. Visas laivas buvo pastatytas iš plieno ir buvo skirtas tik keleiviams gabenti. Jis išvis neturėjo specializuotų krovinių skyrių. Tai suteikė konstruktoriams galimybę išvengti tradicinės schemos su plokščiu dugnu ir suteikti didžiuliam laivo korpusui gracingas formas. Tai buvo tikras plaukiojantis miestas - plieninio korpuso viduje buvo viskas, ko reikėjo komfortiškai kelionei per Atlantą ir mėgavimuisi gyvenimu.

Paskelbtas nepažeidžiamu ir nenuskandinamu laivas turėjo minimalų valčių skaičių, kurio reikalavo privalomos okeaninės laivininkystės taisyklės. Iki skausmo pažįstamas aprašymas, tiesa? Tačiau ne, čia kalba eina visai ne apie “Titaniką”, kaip galėjo pasirodyti, o apie laivą, kuris niekada neegzistavo. Viskas, kas aprašyta anksčiau - tai beveik pažodinės ištraukos iš nelabai sėkmingo amerikiečių rašytojo Morgano Robertsono apysakos “Tuštybė”, kuri pasirodė 1898 metais. Likus 14 metų iki “Titaniko” žūties. Tais metais “Olimpik” klasės laivų, kuriems priklausė pagarsėjęs plieninių gigantų eros pradžios nelaimėlis, nebuvo net planuose.

Tačiau visa tai, taip sakant, buvo tik ledkalnio viršūnė. Panašumų tarp išgalvoto laivo ir realaus “Titaniko” su kiekviena pastraipa vis daugiau ir daugiau, o įspūdžiai - vis niūresni ir niūresni. Atrodo, tarsi Robertsonas, praeityje patyręs jūsų kapitonas, savomis akimis būtų matęs “Titaniko” likimą ir dar iki jo “gimimo” išpranašavo baisią mirtį.

Pastebėję pažįstamus faktus, užlenkite pirštus. Neabejoju, nepakaks abiejų rankų pirštų. Laivas iš apysakos vadinosi “Titanas”.

Jo saugumą turėjo užtikrinti hermetiškos sekcijos. Svarbiausia naujovė - automatinės vandens nepraleidžiančios durys, valdomos specialiomis svirtimis. 244 m ilgio ir 70 000 tonų vandens talpos išgalvotas laivas pasiekė 25 mazgų greitį. Neįtikėtinas sutapimas.

Juk “Titanikas” irgi galėjo išvystyti tokį greitį, nors jo ilgis buvo didesnis - 269 m, o talpa - 52310 tonų. Tuo metu, kai pasirodė ta pranašiška knyga, didžiausias laivas pasaulyje buvo “Great Eastern”. Jo charakteristikos, išskyrus korpuso ilgį, buvo beveik du kartus kuklesnės. Rašytojas neturėjo kur nusižiūrėti prototipo. Nenuskandinamas, anot laivų statytojų, “Titanas” turėjo 24 gelbėjimo valtis. “Titanike” jų buvo 20. Susidūręs su “Titanu”, bet koks laivas būtų patyręs katastrofą, o pats literatūrinis gigantas gal tik šonus būtų apsibraižęs. Net vienintelis plaukiojantis objektas - ledkalnis, kuris galėjo susilyginti su “Titanu” savo mase, negalėjo padaryti laivui fatalinės žalos, nes pertvaros automatiškai užsidarydavo, į triumus patekus vandeniui, o pats laivas galėjo likti ant vandens, net jei pusė jo sekcijų būtų buvę užtvindytos. Tas pats buvo kalbama ir apie “Titaniką”. Toliau - dar daugiau. Robertsono laivo keleiviais buvo “šio pasaulio
galingieji” - dykinėjantis turtuoliai, kurių įgeidžius tenkino visa armija tarnų, stiuardų, medicinos personalo, muzikantų ir profesionalių aktorių. Išgalvotas laivas drąsiai išplaukė į pirmą reisą iš Britanijos į Naująjį pasaulį per Atlantą, bet “šaltą balandžio naktį” susidūrė su ledkalniu. Dėl kapitono klaidų ir katastrofiško gelbėjimosi priemonių trūkumo kruizas baigėsi tragiškai. Daugiau kaip pusė iš 2500 laive buvusių žmonių žuvo lediniame vandenyje. Ir vėl istorija tarsi nukopijuota: “Titanikas” nuskendo naktį į balandžio 15 d., o iš 2208 keleivių, skirtingais duomenimis, žuvo nuo 1495 iki 1635 žmonių.

Iš pradžių apysaka nebuvo labai populiari. Tiesą sakant, jos tiesiog nepastebėjo. Redakcija net pasigailėjo išspausdinusi pesimistinę niūrią buvusio jūreivio-grafomano istoriją. Bet po “Titaniko” katastrofos viskas pasikeitė.

Tais pačiais 1912 metais knyga buvo išleista pakartotinai. Skaitytojams privilioti buvo panaudotas gana nešvarus būdas - prie originalaus pavadinimas “Tuštybė” buvo pridėtas papildymas “arba “Titano” žūtis”. Būtent tada Robertsonas iš tikrųjų išgarsėjo, tiesa, ilgai lauktas populiarumas džiaugsmo neatnešė. Tekstas, kurį, anot legendos, autorius pamatė kliedėdamas, pasirodė beesąs pranašiškas, todėl Morganas Robertsonas be kaltės buvo kaltinamas dėl visko - nuo suokalbio su nedorais laivų statytojais iš “White Star Line” iki to, kad “prikarksėjo” nelaimę.

Ar tai buvo atsitiktinumas ar apvaizda - kas žino? Tik pasakojama, kad vienas “Titaniko” kūrikas, prieš pat Britanijos laivyno pasididžiavimui išplaukiant į pirmą ir paskutinę kelionę, perskaitė “Tuštybę” ir pašiurpęs pabėgo iš laivo. Jis bandė įkalbėti ir draugus bėgti kartu, bet tie tik pasijuokė iš jo.

Antrasis atėjimas

Kas ten ką bekalbėtų, bet “Titaniko” katastrofą, kuri oficialiai pripažinta baisiausia XX amžiaus katastrofa, gaubia mistika ir keistenybės. Vienas lemtingas atsitiktinumas sekė paskui kitą, kol galiausiai efemerinė antro pagal dydį pasaulyje laivo (po vyresnio brolio “Olimpiko”) galybė žlugo, nusinešusi pusantro tūkstančio nekaltų 

žmonių gyvybių. Net kai vandenų putos išsisklaidė, niūrus nuskendusio laivo vaiduoklis dar ilgai sklandė virš Atlantikos.

1939 metais “Titaniko” katastrofa vos nepasikartojo dar kartą. Tuo pačiu metų laiku, tame pačiame vandenyno kvadrate. Net laivo pavadinimas buvo panašus — “Titanija”. Laivas plaukė ramiai, kol naktį budėjęs karininkas staiga sušuko “Stop mašinos!”. Kodėl jis taip padarė, nebuvo aišku, Komanda net šnabždėjosi, kad karininkas užmigo poste ir jam kažkas pasivaideno, tik staiga iš tamsos tiesiai prieš laivo pirmagalį išniro didžiulis ledkalnis. Smūgis buvo labai stiprus, bet, laimei, “Titanija” nenuskendo, liko ant vandens. Ar tai buvo jūros vilko intuicija, nuojauta ar dar kažkas, taip ir liko neaišku iki šių dienų.

Jūreiviai išvis yra prietaringa liaudis. Gal savotiškas jų išskirtinis profesinis bruožas yra gebėjimas pastebėti likimo ženklus ir per jūrmylę užuosti piktus likimo kėslus. O gal vandenynų platybėse, toli nuo žmonių, iš tikrųjų prasiveria uždanga į anapusinį pasaulį. Šiaip ar taip, jūrinėse istorijose mistinių sutapimų nors vežimu vežk.

Jūriniai sutapimai

1838 metais Edgaras Alanas Po išspausdino “Apysaką apie Artūro Gordono Pimo nuotykius”. Joje buvo pasakojama, kad po kruvino maišto laive “Grampus” keturi ekipažo nariai buvo išmesti atviroje jūroje, galiausiai išprotėjo nuo alkio ir troškulio ir suvalgė savo draugą - jungą Ričardą Parkerį. Istorija, žinoma, siaubinga, bet išgalvota, kvaila būtų dėl jos per daug jaudintis. O gal ne?

Gali būti, kad psichologinio detektyvo žanro pradininkas ir virtuozas kažkaip sugebėjo pažvelgti į ateitį, nes 1846 metais, sudužus laivui, žuvo realus junga Ričardas Parkeris. Tai dar ne viskas. 1884 metais laivo “Grampus” maištininkų košmaras pasikartojo realybėje, kai nusivylusi katastrofą patyrusios jachtos “Mignonette” komanda suvalgė nelaimėlį jungą. Vargšelio vardas buvo Ričardas Parkeris, įsivaizduojate? Šis įvykis tapo viena iš garsiausių kriminalinių XIX amžiaus pabaigos bylų. Žodžiu, jei jūsų vardas Ričardas Parkeris, laikykitės kuo toliau nuo laivų!

Pomirtinė šlovė, nors ir ne tokia liūdna, pasiekė ir kitą jūrų valkatą - Kanados aktorių Čarlzą Kogleną. 1900 metais Šv. Lauryno įlankoje prie Princo Edvardo salos gimęs vyras netikėtai mirė Teksase. Tačiau nusiraminti svetimoje žemėje aktorius negalėjo: rudens pradžioje Teksaso pakrantę užgriuvo baisus uraganas. Stichija sunaikino viską, tarp jų ir vietines kapines, numirėlius nunešė į jūrą. Atrodytų, viskas tuo ir baigėsi, bet ne. Po devynerių metų kriauklelėmis apaugusį Kogleno karstą srovės atnešė... prie Šv. Lauryno įlankos pakrantės. Štai toks sūnaus paklydėlio sugrįžimas.

Taigi, ne visos paslaptingos jūrinės istorijos baigiasi blogai. Kartais jose net mirti nebūtina. Tai labai gerai žino Rodžeris Lozjeras iš Masačiusetso (JAV). 1966 metais, kai jam buvo vos ketveri, Rodžeris vos nenuskendo jūroje, bet jį išgelbėjo drąsi moteris, vardu Elis Bleiz. Po 12 metų jau suaugęs Rodžeris grąžino karmos skolą, išgelbėdamas jūroje skendusį vyrą. Likimo ironija - tas vyras pasirodė beesąs jo paties gelbėtojos Elis vyras. Tai va, ar mistika baigiasi jūroje? Tikrai ne!

Likimo pokštai

Kartą Italijos karalius Umberto I užėjo į restoraną Monce (dabar Milano priemiestis) ir pamatė tai, ko visai nesitikėjo, - save patį. Restoranėlio savininkas pasirodė esantis tiksli karaliaus kopija. Bet veido ir kūno sudėties panašumai buvo ne viskas.

Karaliui pasikalbėjus su restoranėlio savininku, paaiškėjo, kad jie abu gimė vieną dieną ir viename mieste - 1844 metų kovo 14 dieną Turine. Abiejų žmonų vardai buvo Margaretė, o restoranas buvo atidarytas karūnavimo dieną. Tokios pakilios nuotaikos karalius atsisveikino su netikėtu antrininku, bet, matyt, likimas atskirų gyvenimo scenarijų visiems neturėjo, todėl jis ir toliau skyrė vieną likimą dviem.

1900 metais karaliui Umberto I buvo pranešta apie tragišką antrininko žūtį - restorano šeimininkas buvo nušautas. Nespėjo monarchas sėsti į karietą, norėdamas asmeniškai pareikšti užuojautą žuvusiojo šeimai, kai jį patį pakirto anarchisto kulka.

1930 metais toks Džozefas Figlokas ramiai vaikštinėjo po Detroitą, kai ant jo netikėtai užkrito vienerių metų kūdikis. Pasirodo, nerūpestinga jauna mamytė pamiršo uždaryti vaikų kambario langą antrame aukšte, ir mažylis nukrito tiesiog praeiviui ant galvos. Laimei, niekas nebuvo sužeistas. Lygiai po metų toje pačioje vietoje tuo pačiu metu į savo reikalais ėjusio Figloko rankas vėl nukrito tas pats berniukas.

1944 metais, lemiamu Antrojo pasaulinio karo periodu, paprastas kryžiažodis sukėlė ant kojų visas sąjungininkų specialiąsias tarnybas. Galvosūkyje, kurį išspausdino britų laikraštis “The Daily Telegraph”, išplaukė visi kodiniai ruošiamos išsilaipinimo Normandijoje operacijos žodžiai. Kontržvalgyba ėmė karštligiškai ieškoti informacijos nutekinimo šaltinio, bet rado tik paprastą pagyvenusį mokytoją, kuris laisvalaikiu mėgo sudarinėti kryžiažodžius ir apie jokią superslaptą operaciją nebuvo nė girdėjęs.

1965 metais gyvenimas ir filmo siužetas persipynė eilinį kartą. Nedidelio Škotijos kaimelio gyventojai sėdo žiūrėti populiaraus filmo “Aplink pasaulį per 80 dienų”. Kai tik Fogtas ir Paspartu įsitaisė oro balione ir pradėjo kirsti lynus, pasigirdo baisus triukšmas ir bildesys. Ne tik filme, bet ir realybėje. Išsigandę kaimelio gyventojai pasipylė į gatvę ir pamatė, kad ant namo stogo nusileido lygiai toks pat oro balionas. Tačiau, ko gero, pats populiariausias lemtingas sutapimas buvo Marko Tveno gyvenimo istorija. Garsus aštrialiežuvis amerikiečių satyrikas paskutiniais gyvenimo metais kalbėjo: “Aš atėjau į šį pasaulį su kometa, su ja ir išeisiu”. Taip ir nutiko. Samuelis Langhornas Klemensas gimė 1835 metais, kai Halio kometa praskrido gana arti Žemės, o šį pasaulį paliko 1910 metais, kai uodeguotoji kometa vėl pasirodė dangaus skliaute.

Brolio kerštas

1883 metais toks perėjūnas Henris Ziglendas iš Teksaso (JAV) metė savo mylimąją, kuri iš liūdesio nusižudė. Jos brolis nusprendė atkeršyti skriaudėjui. Tačiau jo paleista kulka tik brūkštelėjo Ziglendui per veidą ir įstrigo medžio kamiene. Ziglendas griuvo ant žemės, o brolis, pagalvojęs, kad atkeršijo blogiukui, nusišovė vietoje...

Po 30 metų, 1913 metais, vis dar gyvas Ziglendas nusprendė nupjauti tą patį medį, kuriame įstrigo kulka. Kamienas nenorėjo pasiduoti, ir Ziglendas nusprendė susprogdinti jį su dinamitu. Per sprogimą iš kamieno išlėkusi kulka pataikė tiesiai vyrui į galvą. Kerštas pagaliau įvykdytas!

Karlo Jungo žuvies diena

Ši istorija nutiko garsiam psichiatrui Karlui Jungui per vieną dieną. Viskas prasidėjo nuo to, kad per pietus jam buvo patiekta žuvis. Sėdėdamas prie stalo, jis pamatė pro šalį važiuojantį žuvies furgoną. Paskui kartu pietavęs draugas netikėtai pradėjo pokalbį apie paprotį
“daryti balandžio žuvį” (tai vadinami balandžio pirmosios pokštai).

Netrukus pas Jungą atėjo buvęs pacientas ir kaip padėką atnešė paveikslą, kuriame buvo pavaizduota didelė žuvis. Vėliau pasirodė dama, kuri paprašė gydytoją iššifruoti jos sapną, kuriame matė save kaip undinę ir paskui save plaukiantį pulkelį žuvų. O kai sukrėstas Jungas išėjo pasivaikščioti ežero pakrante, norėdamas apgalvoti šių keistų įvykių grandinę, tai paslydo ant ant kranto išmestos žuvelės.

Šratinis šautuvas, langų plovėjas ir nedėkingas sūnus

Tai nutiko 1994 metų pavasarį. Jaunas amerikietis Ronaldas Opusas nusprendė nusižudyti. Priešmirtiniame laiškelyje jis parašė, kad tam ryžosi dėl finansinių sunkumų ir dėl to, kad jo nepalaikė tėvai. Tada užlipo ant palangės ir šoko žemyn iš devinto aukšto.

Kažin, ar jis būtų tai daręs, jei būtų žinojęs, kad tą dieną name dirbę langų plovėjai ties septintu aukštu ištempė apsaugos tinklą. Praskridęs du aukštus, Opusas būtų tiesiog nukritęs ant jo gyvas. Bet čia įsimaišė atsitiktinumas.

Kai Ronaldas skrido pro aštunto aukšto langą, į jo galvą iš kambario pataikė atsitiktinė kulką, kurią paleido to buto gyventojas. Policija nusprendė pateikti šovusiam vaidingam seniokui kaltinimą netyčine žmogžudyste. Tolesnis tyrimas pateikė naujų faktų. Pasirodė, kad seniokas šovė į savo žmoną, bet nepataikė, ir kulka išlėkė pro langą. Vadinasi, nusprendė detektyvai, reikia pakoreguoti kaltinimą - prie netyčinės žmogžudystės pridėti pasikėsinimą nužudyti (žmoną). O seniokas pareiškė, kad nieko nenorėjo žudyti. Tiesiog, susipykęs su žmona, jis visada griebdavo ant sienos kabėjusį neužtaisytą šautuvą ir gąsdindavo žmoną, spaudinėdamas nuleistuką. Tai jau buvo tarsi šeimos ritualas. Kaip tvirtino abu sutuoktiniai, šratinis šautuvas visada kabėjo ant sienos neužtaisytas.

Vadinasi, pagal Amerikos įstatymus kaltinimas netyčine žmogžudyste dabar turėjo būti pateiktas tam, kas užtaisė šautuvą. Išsiaiškinę, kad laisvai patekti į sutuoktinių kambarį galėjo tik jų sūnus, detektyvai susisiekė su jo draugu ir išsiaiškino daug įdomaus. Pasirodo, sūnus seniai ketino atkeršyti tėvams už tai, kad jie atsisakė paremti jį materialiai. Žinodamas, kad tėvas dažnai grasina mamai ant sienos kabančiu ginklu, sūnus slapčia užtaisė jį, tikėdamasis, kad jau pirmo skandalo metu tėvas nušaus mamą ir pateks už grotų. Bet paskutines kelias savaites sutuoktiniai gyveno neįtikėtinai taikiai. Tai kur jis, tas jaunas niekšelis?

“Kaip tai kur? - nustebo senolis. - Sūnus gyvena aukštu aukščiau...”

O tuo sūnumi pasirodė esąs pats... Ronaldas Opusas! Tai jis užtaisė šratinį šautuvą, o kai kerštas nepavyko, nusivylęs šoko pro langą. Nors ši istorija ir panaši į išgalvotą, bet tai faktas, užfiksuotas Amerikos teismo mokslų asociacijoje.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.